173 eurai – už tokią sumą per mėnesį tenka išgyventi neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiai Oksanai Šleževičiūtei. Moteris turi vos 10 proc. darbingumą, tačiau net ir kelioms valandos negali įsidarbinti, nes netektų valstybės paramos. Pacientų atstovai piktinasi tokia tvarka ir tikina, kad dalis neįgalių žmonių taip sunkiai gyvena, kad patys ieško, kaip patekti į ligoninę, nes ten bent bus pamaitinti.
Apie tai vakar buvo kalbėta Seime surengtoje konferencijoje. Ją surengusi Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė pristatė, kad šiuo metu dalis negalią turinčių žmonių yra diskriminuojami. Asmenys, kurie negalią įgijo būdami vyresni negu 24 metai ir neturėjo sukaupę minimalaus darbo stažo, negali pretenduoti į netekto darbingumo pensiją ir gauna tik 1 šalpos pensijų bazės dydžio išmoką – 173 eurus. „Tai yra beveik dvigubai žemiau absoliutaus skurdo ribos, kuri šiuo metu yra 267 eurai”, – sako Seimo narė M.Ošmianskienė.
Šis dydis yra vienodas tiek sunkios, tiek vidutinės negalios atveju, o lengvą negalią turintys negauna nieko. Negana to, tik ši asmenų su negalia grupė šalpos neįgalumo pensijos netenka įsidarbinimo atveju. Nors didžioji dalis negalią turinčių žmonių ir įsidarbinę išlaiko visas kitas išmokas.
Darbdaviai bijo
Tokios situacijos įkaitė – neįgaliojo vežimėlyje sėdinti O.Šleževičiūtė. Moteriai nustatytas tik 10 proc. darbingumas, o pragyventi moteris turi už tuos pačius valstybės skiriamus 173 eurus. „Kadangi mano darbo stažas yra 5,5 metų, gaunu 173 eurus. Neįgalumą turėjau nuo vaikystės, bet būdama 18 metų pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad neįgalumo nepratęsiau. Bet studijų metu sveikata vėl pablogėjo ir neįgalumas man vėl buvo nustatytas, kai jau buvau vyresnė nei 24-erių. Man buvo pripažintas 35 proc. darbingumas, o po metų – 10 proc. darbingumas visam laikui.
Taip pat esu baigusi studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Visą tą laiką, kol studijavau, susidūriau su problema, kad visi darbdaviai manęs bijojo. Visi man sakydavo, kad arba neturi ką pasiūlyti, arba negali įdarbinti, nes įmonės vidinėse tvarkose numatyta, kad negalima įdarbinti žmonių su tokiu mažu darbingumu”, – pasakoja jauna moteris.
Visgi, vieni senelių globos namai pasiūlė muzikos terapeutės darbą Oksanai, bet tik todėl, kad iki tol ji net devynerius metus savanoriavo. Prieš metus Oksanos sveikatai visiškai suprastėjus, dirbti tapo nebeįmanoma. „Turėdama tokį darbingumą, negaliu dirbti visu etatu, o įsidarbinusi net ir ketvirčiu etatu, netenku ir turimos neįgalumo išmokos. Tokiems kaip aš nelieka galimybės prie neįgalumo išmokos prisidurti bent 200 eurų”, – pasakoja Oksana. Ji taip pat negali pretenduoti ir į piniginę socialinę paramą, kadangi jos pajamos yra didesnės nei valstybės remiamos pajamos, kurios šiuo metu yra 157 eurai.
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA direktorė Neringa Čiakienė sako, kad tokioje situacijoje Lietuvoje gyvena ir daugiau žmonių: „Oksanos pavyzdys rodo, kad kai kurie žmonės, net ir gniuždomi, yra tokie stiprūs, kad ne tik patys tvarkosi, bet ir padeda keisti sistemą kitų labui.
Mūsų organizacijoje yra karštoji linija, į kurią kreipiasi labai daug žmonių su įvairiausiais klausimas. Nepakeliama finansinė našta ir galimybės spręsti ją yra vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų. Šalpos pensijos ir socialinės rūpybos klausimai dažniausiai palikti savivaldybių kompetencijai, tad tvarka yra skirtinga. Tačiau kai ką galima reglamentuoti ir valstybiniu lygiu.”
Kad pavalgytų, prašosi į ligonines
Ji priminė, kad EBPO paskelbtoje Lietuvos visuomenės sveikatos būklės apžvalgoje ne pirmus metus pastebima, kad Lietuvos gyventojų savo sveikatos vertinimas yra bene prasčiausias visoje ES: „O tai labai priklauso nuo pajamų būklės: kuo prastesnės pajamos, tuo žemiau vertinama sveikatos būklė. Lietuvoje trys ketvirtadaliai žmonių, kurių pajamos yra žemos, vertina savo sveikatos būklę kaip prastą. Tam reikšmės turi ir tai, kiek žmonės turi susimokėti už sveikatos paslaugas iš savo kišenės. Tad jeigu žmogus gauna mažas pajamas, jam ne tik sunku išgyventi, jam yra sudėtinga gerinti savo sveikatą”.
POLA vadovė pateikė ir itin liūdnų situacijos pavyzdžių. „Mes girdime istorijų, kai sergantys gyventojai nė neslepia, kad gaudami labai mažas pajamas, stengiasi patekti į ligoninę. Nes ten būdami galės bent jau gauti maisto, nes kitaip negali išgyventi”, – pasakojo N.Čiakienė. Ji pridūrė, kad žemos pajamos susijusios ne tik su prasta sveikata, bet ir su savižudybių statistika Lietuvoje. „Sulaukiame labai daug žmonių pagalbos prašymų, nukreipiame juos į pagalbos centrus, nes žmonės taip sudėtingai gyvena, kad nemato jokios šviesos gyvenime”, – sako N.Čiakienė.
O.Šleževičiūtė ir kiti tokioje situacijoje esantys neįgalieji nenori būti valstybės išlaikomi. Oksana norėtų dirbti, todėl aktyviai ieškojo ne tik darbo, bet ir kaip pakeisti esamą situaciją. Atradus kelius iki Seimo narių, rezultatą pasiekti pavyko. M.Ošmianskienė sako, kad šiuo metu Seime registruoti įstatymo projektai, padėsiantys tai išspręsti. Vienu jų siūloma, kad asmenims, kurie sunkią negalią įgijo būdami vyresni negu 24 metai ir neturėjo sukaupę minimalaus darbo stažo, būtų skiriama dvigubai didesnė šalpos pensija.
Taip pat siūloma, kad tokie asmenys, o taip pat ir senatvės šalpos pensiją gaunantys asmenys, įsidarbinimo atveju, šalpos pensijų neprarastų. Siekiama, kad pakeitimai būtų priimti dar šiemet, todėl yra pateiktas siūlymas biudžetui. Jame siūloma, kad šalpos pensijų dydžio bazė būtų didinama vienu euru mažiau, nei planuojama (ne iki 185, o iki 184 eurų), o iš sutaupytų lėšų būtų galima sunkią negalią turintiems asmenims padidinti esamas išmokas.
Tokio įstatymo seniai reikėjo. Daugelis net nesame susimastę, kad yra tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių. O ir tokios neįgalumo pašalpos yra tarsi pasityčiojimas. Visapusiškai palaikykime tuos, kurie į tai atkreipė dėmesį.