Justina GAFUROVA. Pražūtinga sistema iš Norvegijos

Tinkama Lietuvos vaikų globa – vienas iš Dalios Grybauskaitės veiklos prioritetų. Prezidentė ne kartą teigė, jog atsakingos institucijos privalo pasirūpinti, kad kiekvienas Lietuvos vaikas augtų šeimoje arba šeimai artimoje aplinkoje. Kuo visa tai pavirto? Ogi norvegiška „Barnevernet” sistema, vedančia į pražūtį.

Nuo to laiko, kai pirmosios istorijos apie atimamus vaikus Norvegijoje pasiekė Lietuvą, praėjo beveik 5-eri metai. Dalis lietuvių šeimų Norvegijoje patekę į vaiko teisių apsaugos sistemą „Barnevernet“ iki šiol gyvena atskirai. Kiti ryžosi pasigrobę vaikus grįžti į Lietuvą. Tada mums, gyvenantiems Lietuvoje, atrodė, kad tokia sistema negali egzistuoti, gal tai tik provokacija. Tačiau šiandien ji tapo lietuviška realybe.

Neseniai Lenkija suteikė politinį prieglobstį norvegei, kuri iš savo šalies su jaunesne savo dukra pabėgo gelbėdamasi nuo „Barnevernet“. Norvegijos žiniasklaida skelbia, jog tai pirmas atvejis po II pasaulinio karo, kai Norvegijos piliečiui suteikiamas prieglobstis kitoje šalyje. Silje Garmo, buvusio Norvegijos parlamentaro dukra, su „Barnevernet“ susidūrė dar 2015 m., kai tarnyba ėmė domėtis jos vyresniąja dukra. Po ilgo proceso Silje su dukra išvyko į Ispaniją. Tačiau čia moteris buvo suimta dėl savo vaiko pagrobimo, grąžinta į šalį, o jos dukra atimta. Teismas įrodė, jog moters išvykimas į Ispaniją buvo teisėtas, o policija bylą po jos grįžimo nutraukė. 2017 metų sausį Silje pagimdžius antrą dukterį, „Barnevernet“ prisistatė ligoninėje. Šios moters istorija – tik viena iš daugybės tragedijų, dėl kurių tarptautinė bendruomenė jau seniai pasmerkė Norvegiją.

– Kai 2014 m. Lietuvą sukrėtė istorijos apie tai, kad lietuviai tėvai, Norvegijoje netekę vaikų, juos grobia iš globėjų, „Barnevernet“ sistema lietuviams atrodė nesuvokiama. Ar buvo ženklų, kad greitai tokį patį mechanizmą matysime savo šalyje? – „Vakaro žinios“ paklausė Jolantos MIŠKINYTĖS, žurnalistės, penkerius metus analizavusios Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą.

– Pirmieji siūlymai keisti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, įtraukiant išplėstą smurto prieš vaikus sąvoką, buvo tuometinių Seimo narių Onos Valiukevičiūtės ir Rimantės Šalaševičiūtės. Jau tada kilo didelis triukšmas, nes kaip tik tuo metu Lietuva stebėjo vaikų atėmimo istorijas Norvegijoje. Tuomet įsijungė Lietuvos tėvų forumas, neabejinga visuomenės dalis ir, regis, procesą pavyko sustabdyti. Tačiau su Dovilės Šakalienės atėjimu į Seimą, tas sumanymas buvo realizuotas agresyviai, be viešų diskusijų, ne tik neišklausius įvairių nuomonių, bet jas dar ir užblokavus. Ši Seimo narė tikina, kad įstatymas geras, tik jo įgyvendinimas blogas. Tačiau, jei iš tiesų įstatymas būtų geras, jis turėtų gerai ir veikti. Kaip gali įstatymo vykdymas priklausyti nuo darbuotojo subjektyvių interpretacijų? Gal jau vien tai yra signalas, kad įstatymo kokybė yra abejotina.

– Viešai tikinama, kad poįstatyminiai aktai buvo keisti daugiau kaip 700 kartų. Ar daug nuo norvegiškos sistemos nutolome?

– Visiškai taip, kaip buvo sugalvotas įstatymas, „prastumti“ jo nepavyko. Tačiau procesas buvo labai forsuojamas, o poįstatyminiuose aktuose tyliai pavyko užfiksuoti tai, ko iniciatoriai ir siekė. Poįstatyminiai aktai tikrai nėra mūsų kurti, tai yra lengvai atpažįstama kompiliacija, naudojant kitų šalių sistemas. Reforma Lietuvoje taip pat įvesta pagal jau išbandytą schemą. Ji anksčiau buvo pasiteisinusi, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kai šalį sukrėtė žinia, jog disfunkcinėje šeimoje mirtinai sužalotas vaikas, vėliau įvardintas Baby P. Mūsų Matuko, nužudyto narkomanų šeimoje, analogas. Minima britų pora buvo stebima socialinių tarnybų, jų darbuotojai tuose namuose lankėsi kelias dešimtis kartų, – įsivaizduojate, kokios rizikos tai buvo šeima? Šia tragedija buvo pasinaudota įaudrinti visuomenę ir pareikšti, kad ji pati pareikalavo įstatymų griežtinimo. Lygiai taip pat buvo pasielgta Lietuvoje. Juk paskui išgirdome, lyg tarp kitko, vienos iš įstatymo iniciatorių frazę, esą jie nelabai kuo ir dėti, nes tokios reformos pareikalavusi visuomenė. Tačiau ne visuomenė paveikė dalį žiniasklaidos, nurodydama, kokius lozungus reikia naudoti, kokius specialistus kalbinti. Tai darė Seimo narė D.Šakalienė, – prisiminkim paviešintą jos elektroninį susirašinėjimą. Ne visuomenė panaikino socialinės rizikos šeimų kategoriją, kuri ir turėtų būti pagrindinis vaiko teisių saugotojų darbas, nes juk tikrasis smurtas, net iki vaikų nužudymo, vyksta būtent toje aplinkoje.

Norvegijoje, dar gerokai iki atsirandant tarnybai, pagalbos reikalingais vaikais rūpinosi vadinamosios geradarių organizacijos. Maždaug nuo 1980 metų jų gretos pasipildė privačiomis institucijomis, veikiančiomis pagal rinkos dėsnius. Tai nėra jokia sąmokslo teorija – žurnalistai ištyrė, kaip iš humanitarinių paskatų susikūrusios ne pelno įmonės virto uabais, pardavinėjančiais valstybei tokias savo paslaugas: privačių pakaitinių namų steigimas, globėjų paieškos, jų apmokymo sistemos kūrimas.

Kai kurios šių bendrovių netgi buvo parduotos užsienio kapitalui. Verslas bet kur neinvestuoja, jam visada svarbu pelnas. O ilgainiui ir kai kurie globėjai patys ėmė registruoti individualias įmones ir ieškoti naujų globėjų. Už viską mokami pinigai. Jeigu komunoje daugėja bylų, kitąmet didėja ir finansavimas iš biudžeto. Vėl interesas. Pamatę galimybę užsidirbti, kai kurie „Barnevernet“ darbuotojai pradėjo steigti firmeles ir pardavinėti paslaugas patys sau – tai atskleidė norvegų leidinio „VG“ žurnalistinis tyrimas. Beje, šio leidinio žurnalistai jau kuris laikas labai nuosekliai gilinasi, kaip privačios naudos siekis susijęs su vis augančia iš tėvų atimamų ir atiduodamų svetimųjų globon vaikų kreive, dangstant tai „geriausiu vaiko interesu“. Privatūs paslaugų teikėjai dalyvauja tėvų susitikimuose su atimtais vaikais, stebi jų bendravimą ir rašo raportus. Jie išlaiko namus, kuriuose vaikai gali praleisti savaitgalį, kuomet jų globėjai pasijunta pavargę. Mums verta žinoti šiuos dalykus, nes tokį pat modelį bandoma įdiegti ir Lietuvoje. Štai kai viena jau mūsiškės sistemos globėja su savo šeima išvyko atostogauti, savo mažylį globotinį ji paliko vadinamajai atokvėpio globėjai. Įdomu, ką psichologai pasakytų apie vaiko savijautą, virtus tokiu pereinamuoju daiktu?

Šių metų rugsėjo 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė jog Norvegija pažeidė žmogaus teises byloje, susijusioje su vaiko gerove ir teisėmis. Tokių bylų prieš Norvegiją EŽTT jau sulaukė ne vienos. Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitete Norvegija mažiausiai du kartus buvo kritikuota dėl neproporcingo vaikų atiminėjimo. Absurdas, kuris vyksta Lietuvoje, toli gražu nėra nacionalinės kilmės.

– Dažnai reformos gynėjai tikina, esą tokie teiginiai tėra sąmokslo teorija, neturinti nieko bendra su realybe.

– Tai gal tuomet ir EŽTT reikėtų pasakyti, kad jie užsiima sąmokslo teorijomis. Apie Norvegijos vaiko teisių apsaugą jau esama žurnalistinių tyrimų įvairiose šalyse, o lenkų televizija Polsat sukūrė dokumentinį filmą apie „Barnevernet“. Jame kalba jau suaugę vaikai, kurie buvo paimti iš šeimos Norvegijoje. Jie pasakoja, kaip su jais buvo elgiamasi, ką jie išgyveno, kaip buvo skatinami šmeižti savo tėvą.

Tikrai nenoriu pasakyti, kad viskas toje sistemoje yra tik blogai. Norvegijoje pilna šeimų, kurioms „Barnevernet“ darbuotojai padėjo. Tačiau disfunkcinių apraiškų toje sistemoje yra akivaizdžiai per daug. Tokioje sistemoje sukasi daug pinigų ir privačių interesų, kurie dažnai nusveria šeimos teises.

– Kur šiame versle yra Norvegijos interesas? „Iš idėjos“ pinigai, juk nedalijami, o gal tai ilgalaikė investicija?

– Kiek žinau, norvegų žurnalistai, atlikdami tyrimą apie fondą „Fyrlykta“ („Žiburio“ vardu teikiantį paslaugas ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemai), buvo išsiaiškinę, kad Estijoje pas globėjus gyvena du paaugliai berniukai vokiečiai. Šio fondo įkūrėjas, milijonieriumi iš vaiko teisių apsaugos tapęs Peras Salstromas-Leihas (Peer Salstrőm-Leyh) turi tikrą pakaitinės globos namų imperiją net septyniose šalyse, vieni iš jų – minėti Estijoje su ten aptiktais vokiečių berniukais. Gal tai jau reiškia tarptautinės globos užuomazgas?

Vaiko teisių apsaugos sritis, kuri, mano supratimu, turėtų būti valstybės pareiga, atiduota nevyriausybinėms organizacijoms, daugiausiai skėtinėms ir besiremiančioms ideologizuotu požiūriu, kad vaiko teisės yra svarbesnės už patį vaiką, už jo gerovę savo šeimoje. Jos linkusios kalbėti tik apie smurtą, pagalba šeimai čia – lyg tarp kitko. Tėvai kriminalizuojami, o globėjai pateikiami kaip vaikų gelbėtojai, nors ir tarp vienų, ir tarp kitų esama visokių žmonių.

– Lietuvoje tėvai iš valstybės sulaukia tik reikalavimų, o pagalbos – nėra. O juk būtų nebloga sistema, jeigu pagelbėti šeimai, nežinančiai, kaip susitvarkyti, įsijungtų specialistai, kurie būtų suinteresuoti išspręsti problemas.

– Jeigu ne visi šitie nelaimingi fondiniai pinigai, kurių nemokame išmintingai panaudoti bendrajam gėriui, gal mes jau seniai būtume sukūrę savo sistemą. Juk kitados sugebėjome iš nieko sukurti valstybę ir pasiekti tokių rezultatų, kad galėjome didžiuotis įvairiausiais pasiekimais. Tik dėl to, kad visa tai padarėme tada, iki šiol egzistuojame kaip valstybė. Nes mes turėjome ką atkurti, ko siekti ir į ką lygiuotis.

Jeigu nebūtume šiandien naiviai įtikėję, kad kažkas iš svetur už mus žino geriau, nes jie yra turtingesni… Jeigu nebūtume sau melavę, kad mums tiks jų mentalitetas ir šeimos supratimas… Man keista, kad tuo tikėjimu susirgę ir nemažai Seimo narių. Vienas jų mūsų tvarką ir tiesą netgi pavadino sermėgine. Nejau Eimuntas Nekrošius – sermėginė tiesa ir tvarka? Saulius Sondeckis – mūsų sermėginė tiesa? Gal Meilė Lukšienė, paruošusi visą tautinės mokyklos reformą, – sermėginė tiesa? Kodėl Norvegijos, kurios tarnyba „Barnevernet“ jau kuris laikas prastai linksniuojama EŽTT, solidžiausioje tarptautinėje žiniasklaidoje, tiesa yra ne sermėginė, o mūsų – sermėginė? Tik todėl, kad norvegai daug naftos turi?

– Ar yra būdas sustabdyti sistemą ir ją ištaisyti?

– Gal dabartiniai taisymai situaciją šiek tiek ir sušvelnins. Bet kai pamatas kreivokas, tai ir namas tiesiai nestovės. Neliko kalbos apie biologinę šeimą kaip apie esminį faktorių vaiko raidai, apie pagalbą jai, edukaciją, visa tai užgožta projektinio burtažodžio – smurtas. Jeigu nepaskubėsime taisyti priveltų klaidų, bijau, vieną dieną galime sulaukti didelės nelaimės. Iš žmogaus gali atimti darbą, sumažinti atlyginimą ar pensiją, jis po kiek laiko prisitaikys ir susitaikys. Bet šeima yra jo bastionas. Jeigu pasikėsini į šeimą ir vaikus, žmogus nebeturi ko prarasti. Tada lauk neprognozuojamų dalykų…