Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA;. IV dalis ČIA; V dalis ČIA.
Visuomeninė komisija
Teisinės sistemos neįgalumas, o valdančių viršūnių atsargumas buvo toks ryškus, kad negalėjo nesukelti pilietinės visuomenės pasipiktinimo. „Tiesos lt“ buvo ne vienintelė institucija, pasiryžusi kritiškai budėti prie labiausiai išgarsintos valstybinės paslapties durų. Laikas nuo laiko pasigirsdavo ir balsai tokių žmonių, kurie neblogai prisiminė savo kovos būdus su sovietine valdžia. Jie nebuvo visai praradę vilties, kad ir dabartinę valdžią galima išbandyti kaip racionaliais argumentais, taip ir įtakingų asmenybių autoritetais.
Buvo tikimasi, kad valdantiesiems turėtų užtekti sveiko proto, kad būtų nutrauktas beprasmiškas karas su Venckiene ir jos morališkai apsisprendusiais rėmėjais.
Ypač ryški buvo Seimo narių grupės iniciatyva „Už teisingumą“. Ji paskatino sukurti atsakingą Visuomeninę komisiją, skirtą tragiškų Garliavos gegužės 17- osios įvykių tyrimui (paskelbta 2012-07-05).
Ją sudarė Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas V. Budnikas, Seimo kontrolierius, buvęs Respublikos Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas K. Milkeraitis, Atkuriamojo Seimo deputatė, Konstitucijos rengimo grupės narė, teisininkė dr. Z. Šličytė, Mykolo Romerio universiteto dr. S. Arlauskas, Kovo 11-osios Akto signataras, Konstitucijos rengimo grupės narys, advokatas K. Motieka, Kovo 11-osios Akto signataras, Konstitucijos rengimo grupės narys, teisininkas L. N. Rasimas ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas dr. R. Povilaitis.
Šiame dokumente pateikta gana kruopšti (8 psl.) teisinė įvykio analizė. Joje yra keletas esminių įžvalgų, paaiškinančių nepagrįstas policijos ir teisėjų spekuliacijas.
Viena išsamiai aptaria mergaitės prievartinį išnešimą, kita – Venckienės savigyną: „Komisijos nuomone, policijos pareigūnai, pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnį, įtvirtinantį teisėjo neliečiamybę, braudamiesi į privačią teritoriją, nepagrįstai sugadino svetimą turtą, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį: Policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais“.
Kai buvo vykdomas mažametės mergaitės paėmimas, teisėja N.Venckienė ir kiti jos aplinkos žmonės „pagal Konstitucijos 3 straipsnį turėjo teisę priešintis neteisėtiems policijos veiksmams.
Teisėja N.Venckienė nurodo, kad ranka, kurią jai užlaužė pasaulio sambo vicečempiono titulą turintis pareigūnas M.Gušauskas, buvo sužalota, ir ji nevalingai trenkė M.Gušauskui. Profesionalaus kovų menų sportininko Vaido Šlapiko nuomone, N.Venckienei ranka galėjo būti laužiama sąmoningai tokiu skausmingu būdu, kuris moterims automatiškai sukelia šoko ar isterijos būseną.
„Ne mažiau svarbios ir kitos Komisijos padarytos išvados:
1) „Mergaitė nei teisme, nei 2012 m. gegužės 17 d. vykdant teismo sprendimą perduoti ją biologinei motinai, tinkamu būdu nebuvo išklausyta: nebuvo aiškinamasi mažametės motyvai nevykti gyventi pas motiną, į jos norus neatsižvelgta, todėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas šiurkščiai pažeidžiant JT Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį ir su jo taikymu susijusius nacionalinės teisės aktus; <…>
2) Valstybės institucijos inicijavo 2012 m. gegužės 17 d. prievartinius veiksmus prieš mažametę, perduodant ją biologinei motinai, šiurkščiai pažeidė JT Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį ir su jo taikymu susijusius nacionalinės teisės aktus bei 2012 m. kovo 22 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartį; <…>
3) Policija naudojo neproporcingą jėgą ir nebūtinas spec.priemones prieš beginklius ir nesipriešinančius žmones, nebandė tartis, todėl savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Policijos veiklos įstatymą, Valstybinės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymą.
Kiekvieno šio prievartos akto dalyvio – nuo organizatorių iki vykdytojų – veiksmai turi būti atitinkamai įvertinti Baudžiamojo kodekso, Civilinio kodekso, Policijos veiklos įstatymo bei kitų teisės aktų požiūriu.“
Policinės akcijos prievartinį pobūdį akivaidžiai parodo ir ten pat aprašyti bei medicinos institucijų patvirtinti ryškūs (kai kurie net gana pavojingi) 8 asmenų (R. Radišausko, J. Valiušaičio, K. Dudėno, A.Petrusevičiaus, V.Stončio, O. Girdauskienės, E. Matjošaitienės, N. Karpuškaitės-Akelaitienės ir A. Skučienės) sužalojimai bei kiti sveikatos sutrikdymai.
Pareiga priešintis
Ne mažiau svarbus buvo ir pilietinės visuomenės Laiškas JAV Kongreso nariams. Jo centrinė idėja – išmintingi amerikiečių nacijos lyderio, prezidento T. Džefersono (Th. Jefferson) žodžiai:
„Kuomet neteisybė tampa įstatymu, pasipriešinimas tampa pareiga“. Būtų buvę labai gerai, jei pagal šitokių žodžių prasmę mūsų politikai būtų mokėję derinti savo santykius su visuomene. Pilietiškiausi Lietuvos žmonės jais pamėgino pagrįsti pasipriešinimą ir teisėtvarkos institucijų organizuojamai N. Venckienės ekstradicijai į Lietuvą.
Pasipriešinimas buvo aiškinamas tuo, kad buvusiai teisininkei grįžti į Lietuvą yra pavojinga, kadangi „pedofilijos byla buvo ištirta neskaidriai, šališkai, nusižengiant esminiams teisinės valstybės principams“.
Laiško siuntėjai teigė, kad teisėtvarkos institucijų prašymą dėl Neringos Venckienės ekstradicijos į Lietuvą jie vertiną „kaip politinio susidorojimo tąsą. Visos aplinkybės rodo, kad nešališko teismo Neringa Venckienė Lietuvoje nesulauks.“
Tai buvo pranašiški žodžiai. Įvyko visai taip, kaip ir buvo nuogąstauta. Laišką pasirašė žinomi, o šiandien ir labiausiai autoritetingi Lietuvos žmonės: antisovietiniai disidentai, buvę politiniai kaliniai, persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai, advokatai, humanitarai, publicistai, žurnalistai, rašytojai, kompozitoriai, skulptoriai, aktoriai, režisieriai, filosofai, medikai, sociologai.
Jų tarpe Antanas Terleckas, Robertas Grigas, Nijolė Sadūnaitė, Algirdas Endriukaitis, Saulius Stoma, Feliksas Bajoras, Vidmantė Jasukaitytė, Gediminas Storpirštis, Valdas Vasiliauskas, Vytautas A. Matulevičius, Juozas Valiušaitis, Joana Noreikaitė, Irena Vasinauskaitė, Valdas Vižinis, Linas Medelisir kt.
Ekstradicija nebuvo ir net negalėjo būti sustabdyta. Net jeigu šių asmenybių iniciatyva nė kiek nebūtų prisidėjusi prie kaltinimų sumažinimo, išblaivinusio ne mažą dalį Lietuvos žmonių, tačiau per ją buvo sužadintas neįkainojamas JAV politikų ir mūsų šalies žmonių solidarumas.
Kaip ir buvo galima numatyti, jai grįžus, rytietiškas lietuvių „teisingumas“ padarė viską, kad buvusi teisėja ir naujos partijos įkūrėja vėl atsidurtų kalėjime.
„Aš praleidau dvidešimt vieną mėnesį JAV kalėjime, aš buvau sulaikyta dar du mėnesius (nors ir paleista prieš laiką) Lietuvoje už „nusikaltimus”, už kuriuos laisvės atėmimas iš viso neskiriamas.“
Už ką? Niekas to negalėjo deramai paaiškinti. Gal dėl to ją ir teko paleisti. Bet imituota baimė, kad ji vėl gali pabėgti ir sutrukdyti teismų darbą. O gal tik norėta, kad nukristų atsakomybė nuo teisėjų galvų.
N. Venckienė sakė: „Nors aš buvau paleista iš kalėjimo, mano dokumentai buvo paimti, man reikėjo sumokėti 10 000 užstatą, man buvo uždėta apykojė. Tokios priemonės yra beveik negirdėtos”.
Šiaip ar taip, bet Lietuvos valdžia buvo priversta pripažinti, kad situacija pamažu keičiasi. Ji keitėsi bent tuo, kad privertė valdžią gudrauti ir išsisukinėti.
Bus daugiau
