K.Stoškus. Emigracija: lengvabūdiški pažadai ir skaudi realybė

1.Valdžia nuolat deklaruoja, kad skatins žmones grįžti, išleidžia savo planų reklamai milijonus, tačiau realiai lietuvių Lietuvoje mažėja, tačiau daugėja užsieniečių – ukrainiečių, baltarusių ir t.t.

Iš tikrųjų tris metus užtrukę pažadai, kad bus pradėti emigrantų skatinimai grįžti į Lietuvą, jau pranoksta pačius geriausius pasaulio politinius anekdotus. Kiek galima spręsti iš paskutinės Vyriausybės informacijos apie jos priimtą dokumentą: „Emigrantų sugrąžinimui siūlomos užimtumo didinimo priemonės“, tokie skatinimai prasidėsią tik nuo 2020 m.

Bet Vyriausybė nieko neįsipareigoja. Todėl priemonių plane nėra numatyta, kokių nors konkrečių darbų. Tik siūlymai (?) institucijoms: „skatinti darbdavius įdarbinti jaunus asmenis, numatant tam finansines paskatas“, „remti darbo paieškos užsienyje projektus ir taip skatinti emigravusiųjų pritraukimą į Lietuvos darbo rinką“. O toliau patariama, kad „galimos veiklos – konferencijos, mugės ir diskusijos“.

Paskutiniais savo darbo metais prezid. D. Grybauskaitė bent sukvietė respublikos merus, kad aptartų „kaip padėti iš emigracijos grįžtantiems mūsų šalies piliečiams ir kaip paskatinti jų sugrįžimą.“ Čia buvo aptartas Tarptautinės migracijos organizacijos atliktas tyrimas ir išaiškinta, „kad savivaldybės neskiria pakankamai dėmesio iš emigracijos parvykstantiems žmonėms“, kad „savivaldybės neturi mechanizmų ryšiams su išvykusiaisiais palaikyti ir neskaičiuoja, kiek ir kokie žmonės iš jų krašto išvyksta svetur“, kad „nei viena šalies savivaldybė neturi konkretaus veiksmų plano, ką daryti tokiu atveju, jeigu į jų regioną sugrįžtų daugiau emigrantų“, „kad grįžusieji iš emigracijos susiduria su darbo, būsto paieškos ar paskolos problemomis“. Tam tikra išimtimi buvo pripažintos tik Alytaus, Tauragės, Prienų ir Birštono savivaldybės. Buvo pasiūlyta kiekvienai savivaldybei surasti reemigracijos koordinatorių, „į kurį būtų galima kreiptis visais sugrįžimo klausimais“.

Stebėtina, kad naujoji valdžia neparodė jokios pastangos pratęsti net šito darbo. Apie norus čia nėra ką ir kalbėti. Pačių pastangų reikšmingumas nebuvo suprastas. Be kelių formalių dokumentų, iš esmės nepadaryta nieko. Net rimto politinio spektaklio nebuvo parodyta. Valdžia atrodė lyg iškritusi iš dangaus. Dabar jos valdymo laikas jau eina į pabaigą. Turbūt susitaikyta su tuo, kad šaukštai po pietų. Galėtų tik kilti klausimas, kodėl prieš rinkimus tiek daug buvo žadėta.

Matyt, priežastis buvo ta, kad pilietinė visuomenė jau buvo pakankamai įsielektrinusi, Net Briuselis apie tai prabilo. O tie žmonės, kurie dabar yra valdžios viršūnėse, gyveno kažkokiame kitame pasaulyje. Jiems tikrai neskaudėjo nei dėl tautos likimo, nei dėl realaus valstybės silpnėjimo. Jie jas be jokių skrupulų jau buvo tiesiog nurašę į civilizacijos atliekas.

Žodžių „tauta“, „reemigracija“ jiems neleido ištarti vadinamasis politinis „korektiškumas“. Savo sąmonėje jie juos jau buvo palaidoję. Jų žodynui visai pakako nuo ryto iki vakaro kartojamų šūkių: „globalizacija“, Europos sąjunga“, „migracija“.

Vos pasibaigus masinėms šventėms, išgirdę žodį „tauta“ jie visad krūpčiojo: „Karaūl! Nacionalizmas!“ Praleidžiamas čia buvo tik vienas represinių laikų žodis „buržuazinis“.

Dabar aišku, kad prieš rinkimus jie tik apsimetinėjo. Sakė tuos žodžius, kurių žmonės laukė, bet patys jais netikėjo. Ir nesirengė jų laikytis. Buvo veikiama pagal seną lietuvių patarlę: „pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai“.

Sakote, daugėja ukrainiečių, baltarusių ir t.t. Tikrai per pastaruosius du metus jų ypač padaugėjo: ukrainiečių – 42, 3 proc. o baltarusių – 32, 2 proc. O kaip kitaip galėtų būti? Jie – labiausiai darbo ieškantys kaimynai. Juk darbo jėgos net ir nykstančiai valstybei reikia.

Bus nebus Lietuvoje lietuvių, bet ūkis turės būti, kol bus gyvas žmonių pasaulis. Toks šios politikos principas. Jo šiandien pakanka beveik visiems valdžios žmonėms. Bene tik buvusi kultūros ministrė buvo nuėjusi toliau. Prieš imdamasi savo pareigų, ji apgailestavo, kad Lietuvoje per daug lietuvių.

Mūsų kartos žmonės pirmąsyk tokią repliką išgirdo Stalino laikais. Ir iki šiol jos nepavyksta užmiršti. Bet jaunosios kartos žmogus „išlaisvintas nuo žinojimo“, todėl nesupranta, kur tokia laisvė veda. Todėl su tautos nykimo simptomais ji infantiliškai siejo savo pažangumą, toleranciją, akiračio platumą. Net tapusi „kultūros ministre“, ji neįstengė toleruoti patriotiškai nusiteikusios kūrėjų grupės suprojektuoto Vyties paminklo, skirto reprezentacinei Lukiškių aikštei. Ir dėl šios kosmopolitinės ponios „pažangumo“ neliko nei Vyties, nei reprezentacinės aikštės.

Sulaukęs paramos iš kultūros ministrės, bendramintis savivaldybės meras, reprezentacinei funkcijai skirtą aikštę pavertė eiline sporto aikšte. Ji tikrai jau daug labiau pritaikyta užsieniečiams negu orumo jausmo nepraradusiems tautiečiams.

Valstybės žygdarbius įamžinantys paminklai skiriami pilietiškumo ir patriotizmo ugdymui bei palaikymui, o sporto aikštės su pretenzijomis į antimonumentus – tik raumenų lavinimui.

2.Kuo tokios kalbos ir nieko nedarymas gali baigtis šaliai, nebeturinčiai nė 3 mln. gyventojų? Ar neišstums mūsų ukrainiečiai ir baltarusiai, nekalbant apie legalius ir nelegalius pabėgelius iš Azijos bei Afrikos.

Turbūt aišku, kuo. Visi, rodos, žino, kad per 30 metų praradome trečdalį savo gyventojų. Neabejotinai pats didžiausias mūsų nepriklausomos valstybės pralaimėjimas, kad lietuviai dabar jau yra išsibarstę bene 78 pasaulio šalyse. O ką tai reiškia?

Kad jie jau iš esmės yra žuvę mūsų valstybei. Trečdaliu yra sunykusi valstybės jaunystė, o kartu ir jos tikrosios galios. Belikę kokie 5 proc. lietuvių proto. Vadinasi, mūsų šaliai jie yra pats didžiausias valstybės defektas, o pasauliui – jau ir taip perteklinio gyventojų skaičiaus didinimas.

Abiem atvejais jie yra bevertė našta. Žinoma, jie to niekada nesupras, nes gyvena tik dėl savęs. Mes privalome gerai įsisąmoninti, ko stengiasi nepastebėti beveik visos valdžios. Ir kodėl tebetvyro baimė pažiūrėti tiesai į akis. Iš jos buvimo lengviausia spręsti, kad nevisavertiškumo kompleksas yra tapęs ne tik valstybine psichologija bet ir politinio korektiškumo ideologija.

Ne be ideologinių sumetimų beveik visais radijo kanalais tebeskamba žinoma popsinė daina: „Mūsų tik trys milijonai“.

Išlikusių protų užliūliavimui visai to ir pakanka. Jam atrodo viskas gerai net tada, kai visus metus apie valstybės nykimą beveik nieko nekalba nei politikai, nei didžioji žiniasklaidos dalis. Ukrainiečiai ir baltarusiai čia nieko dėti. Tuščią vietą užpildys bet kas ir bet kada. Ekologinei krizei gilėjant ir demografiniam sprogimui plintant, tų užpildytojų neišvengiamai tik daugės.

3. Ko reikėtų imtis, norint, kad lietuviai pradėtų grįžti į šalį?

Nesunku suprasti, visi lietuviai niekada negrįš. Bet kad grįžtančių daugėtų, reikėtų perorientuoti visą valstybės politiką. Pradėti būtų galima kad ir nuo to, ką siūlė D. Grybauskaitė.

Tai reiškia, kad valstybė privalo kuo greičiau pasirengti kuo rūpestingesniam, šiltesniam, svetingesniam ir tėviškesniam „sūnų palaidūnų“ priėmimui.

Turėtų būti visiškai neįmanomi tokie atvejai, kad sugrįžusieji antrąsyk nusiviltų savo tėvų žeme. Neturėtų likti nė vieno žmogaus, kuris savo Tėvynėje būtų atstumtas, pažemintas ar nuskriaustas Jų turi būti laukiama sugrįžtant. Jie privalo būti kviečiami sugrįžti. Jiems turi būti padedama sugrįžti. Jiems būtina maksimaliai padėti, kad jie atsikurtų ir įsitvirtintų savo gimtose vietose. O tam, žinoma, jokiu būdu nepakaktų vien tik „sugrįžimo koordinatorių“ etatų įsteigimo savivaldybėse. Reemigrantų adaptacija savo Tėvynėje turėtų tapti visų valstybės grandžių, o kartu ir pilietinės visuomenės (verslininkų, juristų, mokytojų, šalpos organizacijų, bendruomenių, kaimynų ir pan.) rūpesčiu. O suteikta pagalba turėtų tapti vienu iš svarbiausių mūsų patriotizmo išbandymų.