Simonas Bendžius
Man labai sunku apie tai kalbėti. Bet jaučiu pareigą, kad reikia“, – sako Eimantas Gudas, pristatydamas savo gyvenimo istoriją. Jūsų laukia atviras ir išsamus interviu – dėkoju pašnekovui už drąsą išsipasakoti ir netgi neslėpti savo tikrojo vardo.
E. Gudas – istorikas, Valdovų rūmų muziejininkas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Save vadina ultrakonservatyviu žmogumi, domisi Radvilų gimine ir bajoriška kultūra. Pats turi Sakartvelo bajoro garbės titulą.
Šis vyras yra praktikuojantis katalikas. Ir taip pat – homoseksualų polinkį turintis asmuo. Tad šis pokalbis apie tai, ką reiškia būti žmogumi, kurį traukia ta pati lytis ir kuris iš visų jėgų stengiasi gyventi pagal Bažnyčios mokymą.
Jūs augote Panevėžyje. Prieš interviu pusiau juokais minėjote, kad jau mokykloje elgdavotės „bajoriškai“. Išsiskyrėte iš savo bendraklasių?
Absoliučiai. Ir vienos, ir kitos gimnazijos auklėtojos užduodavo klausimą: „Kas yra sunkiausia besimokant klasėje?“ Ne kartą sulaukdavo atsakymo: „Sunkiausia klasėje būti su tokiu žmogumi kaip Eimantas.“ (šypsosi)
Kodėl?
Na, aš buvau unikalus daug kuo. Kai beveik visi berniukai trumpai kirpdavosi plaukus, aš juos augindavau gerokai ilgesnius. Dėvėjau klasikinę, nelabai vaikišką ir paauglišką, aprangą. Mėgau klasikinę muziką, operą, džiazą – kai kiti bendraklasiai klausydavosi popso, roko, techno ar pan. Kai kiti siausdavo klasėse ar koridoriuose, aš kampe skaitydavau knygą. Tad mane laikydavo pasipūtėliu, atsiskyrėliu, sulaukdavau labai daug patyčių. Čia atskira tema, bet labai skaudi.
Iš dalies Jus suprantu. Jūs kilęs iš Panevėžio, aš – iš Joniškio. Tais laikais vyravo vadinamoji maroziška kultūra, jos buvo daug. Aš pats vienu metu pradėjau augintis ilgus plaukus ir klausytis roko, metalo muzikos. Man ir šiaip patinka tokia muzika, bet tuo metu tai buvo ir maišto forma. O kaip Jūsų atveju? Toji klasikinė muzika, drabužiai, ramus būdas – ar tai buvo Jūsų maištas, ar kažkas kita?
Tai buvo ir tiesiog savastis. Vien klasikinė muzika ir klasikinis stilius nebuvo maištas. Bet dabar, kai matau panašių pavyzdžių iš pasaulio ir iš savo patirties suprantu: kai tėvai liberalūs, vaikas būna perdėm konservatyvus (šypsosi). Mano atveju taip ir nutiko.
Mano tėvai buvo ganėtinai liberalūs, ne itin religingi žmonės. Tėtis buvo liberalas politikas. Na, o aš ir dėl savasties, ir dėl tam tikro pasipriešinimo tapau ultrakonservatoriumi – labai įvairiais klausimais. Tiek savo išvaizda, tiek meniniu skoniu – jau nuo paauglystės nemėgstu šiuolaikinio, postmodernaus meno. Mano senelis buvo baigęs architektūrą, tad su juo labai daug diskutuodavome baroko, klasicizmo temomis, kartu skaitydavome knygas apie senąją architektūrą, aptarinėdavome pastatus. Senelis man rodydavo savo projektus.
Gyvenau savo „klasikinį“ gyvenimą truputėlį užsidaręs, tartum XIX amžiuje. Nuo pat vaikystės domėjausi bajoriška, aristokratiška kultūra. Visada buvau luominės visuomenės šalininkas ir visuomenę skirstau į tris luomus.
Kokius?
Tuos, kurie egzistavo iki XX amžiaus – dvasininkiją, bajoriją ir trečiąjį luomą (juokiasi). Bet šiaip iš tikrųjų man buvo labai įdomu sužinoti, kad ir popiežiai iki pat Pijaus XII, kuris mirė 1958-aisiais, visuomenę būtent skirstė į tris minėtus luomus, o ne tokius kaip šiandien – dvasininkus ir pasauliečius.
Spėju, skirtingiems luomams būdavo taikomi skirtingi reikalavimai?
Žinoma. Būdavo atskiri popiežių pamokslai, kreipimaisi. Pijus XII dar skaitydavo atskirus tekstus, skirtus bajorijai.
Reikalavimai bajorams būdavo labai dideli, tie žmonės turėjo būti pavyzdžiu visai visuomenei. Tuo metu buvo mąstoma taip: dvasininkas moko ir meldžiasi, bajoras kariauja, administruoja ir valdo, o trečiasis luomas tiesiog dirba. Pagal senąjį supratimą, tiek malda ir mokymas, tiek valdymas ar kariavimas – nėra darbas. Tai yra pašaukimas.
Tai Jums turbūt sunkoka gyventi šiais laikais, kai tų luomų nėra? (juokiuosi)
Ne, man dėl to per daug neskauda. Koks skirtumas – aš esu, kas esu, ir man visiškai nesvarbu, ar valstybė pripažįsta bajoriją. Bet man bajoro titulas tiesiog reiškia pareigą elgtis ir gyventi truputėlį kitaip.
Eimantas Gudas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Ultrakonservatorius. Praktikuojantis katalikas. Ir kartu – homoseksualus asmuo. Kaip ir kada supratote, kad Jūsų seksualinė orientacija yra tokia?
Tą supratau ankstyvoje paauglystėje, kai prasidėjo seksualinė branda. Man niekada nekildavo klausimų, koks aš esu. Visada mane traukė ta pati lytis, nė per nago juodymą niekada nebuvau biseksualus ar heteroseksualus. Net nebuvo tokios minties. Toks išaugau.
Sąmoningai nesakau, kad toks gimiau. Nes aš manau – ir esu ta tema skaitęs daug mokslinių tyrimų – kad nėra absoliučiai jokių įrodymų, jog tokiu žmogumi gimstama. Toks teiginys yra manipuliacija. Skaitydamas mokslinius tyrimus, supratau, kad dažnai homoseksualumas susiformuoja per pirmąjį–antrąjį gyvenimo mėnesį arba pirmuosius–antruosius metus. Nežinau, kaip tiksliai pasakyti, bet tai paskui lieka užkoduota visą gyvenimą – ir, kai prasideda seksualinė branda, žmogus tą ima jausti ryškiai.
Kas, Jūsų žiniomis, lemia tai, kad homoseksualus potraukis susiformuoja tokiu ankstyvu metu?
Iš esmės tai tebėra paslaptis. Daugybė mokslininkų iki šiol negali į tai atsakyti. Žmogui gali nutikti du atvejai: pirmasis – tai ta paslaptis, kuri kol kas neatskleista. Galbūt ją pavyks įminti, jeigu tik mokslininkams bus leista tai tyrinėti – žinome, koks yra spaudimas to nedaryti ir priimti nuomonę, kad homoseksualus potraukis yra įgimtas. Tačiau juk homoseksualumo geno nėra.
O kartais būsimasis potraukis tai pačiai lyčiai „užkoduojamas“ per dideles psichologines, o kartais ir seksualines traumas. Pavyzdžiui, lytiškai išnaudojant kūdikius ir pan. Man pačiam to nebuvo, tačiau matau iš savo pažįstamų žmonių, kad labai dažnai homoseksualumas susiformuoja per lytinį išnaudojimą – beje, nesvarbu, kokiame amžiuje. Neprisimenu tikslių procentų, bet didelė dalis homoseksualų būdavo lytiškai išnaudojami – ko nepasakysi apie heteroseksualius asmenis. Aš negaliu sakyti, kad visa tai būtinai lemia homoseksualumą, bet tam tikrais atvejai kažkoks ryšys tarp minėtų dalykų tikrai yra.
Pasikartosiu, aš pat jokios prievartos nepatyriau. Tiesiog, kai man buvo dvylika–trylika metų, pradėjau suvokti savo potraukį.
Kaip tai priėmėte?
Tiesą sakant, tuo metu man tai atrodė nesvarbu. Priėmiau tai visiškai ramiai. Problema atsirado tada, kai aplinkiniai pradėjo tai pastebėti, įtarti, apie tai kalbėti. Tada pats pradėjau galvoti, kaip čia tas mano gyvenimas klostysis – ir homoseksualus polinkis išsivystė į problemą.
Įsivaizduoju, kad, formuojantis Jūsų katalikiškai tapatybei, tai turėjo tapti didele problema, kelti vidinę įtampą?
Iš pradžių mano katalikiškumas buvo ganėtinai „išorinis“, kultūrinis. Buvau ultrakonservatorius, bet tuo metu man atrodė, kad tai nekliudo būti homoseksualiu asmeniu. Bet vėliau viskas pasikeitė.
Ką turite omenyje?
Katalikų Bažnyčios mokymą priėmiau, kai man buvo jau 22-eji. Prieš tai turėjau tam tikrų problemų, susijusių su homoseksualumu, ir pan. Pradėjau labai keistai elgtis, artimiausi žmonės ėmė manęs nebepažinti, sakė: „Tu tampi visai kitu žmogumi.“ Galvoje pradėjo suktis labai nepadorios, neigiamos, agresyvios mintys. Ėmiau nebeatsiminti kai kurių savo gyvenimo dienų – jos tiesiog dingdavo iš atminties.
Kreipiausi į vieną vienuolę. Ji pasakė, kad man reikia dvasinio vadovavimo, nes mano dvasioje kažkas neramu ir negerai. Tada kreipiausi į keletą kunigų, kol vienas man pasakė: „Klausyk, Eimantai, čia viskas man atrodo labai aišku. Tau reikia pas egzorcistą.“ Paklausiau patarimo, nors ir visai to nenorėdamas (juokiasi). Dievas sudarė tokias aplinkybes.
Tai čia jau turėjo būti rimta…
Taip, tikrai buvo rimta. Aš dabar kalbu juokdamasis, nes džiaugiuosi, kad visa tai baigėsi. Ir dėkoju Dievui, nes tai buvo baisus laikotarpis.
Taigi, atsidūriau pas egzorcistą. Jis atliko apeigas, ir tą pačią dieną, vakare, mano visos mintys absoliučiai išskaidrėjo. Tiek mėnesių besitęsęs sunkus laikotarpis baigėsi, ir aš įtikėjau. Iki tol buvau tikintis – šiek tiek. Labiau kuriantis savo tikėjimą: kas iš katalikybės patinka, pasiimu, kas nepatinka – neimu… Bet po to įvykio pas egzorcistą, manau, manyje ėmė daug stipriau veikti Šventoji Dvasia. Netgi labai stipriai. Ir suvokiau, kad reikia gyventi dorai, šviesiai, ramiai ir išpažinti tikėjimą iki galo, ką ne visada iki tol dariau…
Daugiau skaitykite ČIA
Šaunuolis, Eimantai Gudai, kad išdrįsai išsipasakoti ir pabrėžei, kad absoliučiai nėra jokių mokslinių įrodymų, jog tokiu žmogumi gimstama, ir kad tai galima nugalėti su Dievo pagalba!