Po rekonstrukcijos duris atveria Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė. Pirmasis spektaklis, kurį išvys žiūrovai, – režisierės Lauros Kutkaitės pastatytas spektaklis „Sirenų tyla“. Jis yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis. Šios programos dalyvių darbai ir bus pristatomi Mažojoje salėje.
„Sirenų tyla“ – pusiau dokumentinė tragikomedija, jungianti Homero „Odisėjos“ pasakojimą apie kelionėje sutiktas sirenas su pusiau dokumentiniais, pusiau fikciniais moterų aktorių pasakojimais apie patirtą psichologinį ir seksualinį smurtą kūrybiniuose procesuose. Mitinis Homero herojus Odisėjas, bandydamas sugrįžti namo po Trojos karo, daug metų klaidžiojo po skirtingas salas, kuriose patyrė įvairiausių nuotykių, tačiau spektaklio kūrėjas labiausiai sudomino būtent mažai teišgirstų sirenų – pusiau paukščių, pusiau žmonių – motyvas.
Dabartiniame laikotarpyje – specifiniame post-metoo etape, sirenų giesmės atitinkamai kinta: sirenos – tai aktorės, savo izoliuotoje saloje laukiančios laivo, vis dar norinčios būti išgirstos, pastebėtos, įpratusios kūrybiniuose procesuose būti veikiamos galios pozicijose esančių kitų. Sirenos – aktorės, sužinojusios, kad prie jų salos krantų priplauks garsus didvyris, nusprendžia paruošti jam vienam skirtą pasirodymą.
Spektaklis paremtas tikromis istorijomis, kurias iš Lietuvos menininkių moterų renka spektaklio dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir režisierė Laura Kutkaitė bei kuriomis dalinasi visa komanda – aktorės Toma Paškevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė. Kalbėdamos apie naudojimąsi galia, aktorės neišvengiamai visų pirma atsigręžia į savo pačių profesiją: ką reiškia būti aktore? Ar kuriant spektaklį aktorės kūnas tebepriklauso aktorei?
Kūrėjos ieško skaudžiausio taško, todėl susitelkia į moterų tarpusavio solidarumo klausimą. Kodėl kai kurios moterys, ypač tos, kurios pačios yra galios pozicijoje, arba lieka stebėtojomis, arba atsigręžia į kitas moteris ir palaiko vyro – didvyrio – genijaus mitą bei kultą? Tyrinėjimo centre – ne tik vyras ir moteris, bet ir moteris ir moteris, moteris ir moterys.
Homero epe Odisėjas keliauja toliau, o sirenų giesmės amžiams užtyla vandenyje, joms supuolus paskui nuplaukiantį laivą. Kas šiandien nutinka su sirenomis ir jų balsais? Ar šiandien bent viena neiškeliautų kartu su Odisėjumi? Galbūt prie laivo stiebo šiandien kaip prie tam tikro gėdos stulpo turėtų būti pririšta viena iš sirenų, kad išklausytų kitas sirenas?
„Šiandien mėgstama eskaluoti teiginius, jog yra kur kas svarbesnių temų nei moterys ir jų išgyvenimai, nes jau gyvename tariamai lygiateisiškoje visuomenėje. Galbūt kaip tik nuo tokio teiginio ir reikėtų pradėti spektaklį?
Spektaklio aktualumas slypi brutaliame šiandienos jo neaktualume visuomenei. Aš pasigendu moterų vaidmenų, pasigendu gaivališkos moteriškos jėgos teatre, o labiausiai pasigendu jų balsų, dėl to spektaklis visų pirma yra apie moters balsą, jo kuriamąją ir tuo pačiu griaunančiąją jėgą“, – sako spektaklio „Sirenų tyla“ režisierė Laura Kutkaitė.
