Ką paaukotum dėl Lietuvos laisvės?

Respublika.lt

Irena Babkauskienė kalbasi su režisiere Agne Zalanskaite.

Agnė Zalanskaitė. „Respublikos“ redakcijos archyvo nuotr.

Šį savaitgalį į didžiuosius ekranus atkeliauja jūsų režisuotas vaidybinės dokumentikos filmas „Bučiuoju, Juozas“ apie partizanų vadą pulkininką Juozą Vitkų­-Kazimieraitį, kurio palaikai rasti pernai lapkritį Leipalingyje, buvusio sovietų stribyno kieme, ir kurio valstybinės laidotuvės numatytos šį spalį. Su kokiomis mintimis bei viltimis palydite savąjį filmą?

Jis pasirodo labai viltingu laikotarpiu, kai pagaliau (greičiausiai spalio 21 dieną) aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, ginkluotai kovai už Lietuvos laisvę 1945 metais pasitraukęs į mišką, bus garbingai palaidotas Antakalnio kapinėse, Generolų kalnelyje.

Kai Juozas išėjo partizanauti, jo jauniausiam sūnui buvo pusė metų. Žmona Genovaitė turėjo auginti 6 vaikus viena, o kur dar šeimos persekiojimai, nepritekliai. Vardan Tėvynės paaukota viskas.

Filmo premjeros data pasirinkta ne atsitiktinai. Tai būdas priminti Lietuvos laisvės kovų istoriją. Būtent J. Vitkus­-Kazimieraitis braižė tą mūsų laisvės kovos architektūrą, parašė pirmuosius pasipriešinimo kovos dokumentus remdamasis Lietuvos kariuomenės statutais ir kariškais principais, kuriais vėliau ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, ir visi partizanai vadovavosi iki pat 1956 metų.

Po Kazimieraičio žūties 1946-ųjų liepą A. Ramanauskas-­Vanagas keliaudamas per partizanų rinktines kėlė J. Vitkų kaip pasiaukojimo Tėvynei pavyzdį, o jo išlikusiuose užrašuose yra frazė: „Jis pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu“.

Mes, filmo kūrėjai, nuoširdžiai darėme viską, kad ta istorinė dokumentika būtų žiūroviška, kad žmonės norėtų filmą žiūrėti. Džiaugiuosi, kad įdomiau istoriją papasakoti mums padėjo žinomi aktoriai – Dainius Kazlauskas, įtaigiai atskleidęs J. Vitkaus pasirinkimų ir kovos dramą, Gabija Siurbytė, įkūnijusi jo žmoną Genovaitę, bei Kazimieraičio bendražygį A. Ramanauską-Vanagą suvaidinęs Darius Petkevičius.

Pagrindinis filmo herojus J. Vitkus-Kazimieraitis, turėjęs galimybę trauktis į JAV, bet likęs kovoti ir žūti gimtinėje, savo broliui sakė: „Aš iš savo žemės nė žingsnio! Toks mano pasirinkimas.“ Jūs, pristatydama filmą „Bučiuoju, Juozas“, tarsi klausėte: „Ką tu galėtum paaukoti dėl Lietuvos laisvės? Ar turėtum drąsos palikti viską ir išeiti į mišką?“ Kokį atsakymą, matydama kas šiandien vyksta ir Lietuvoje, ir Europoje, įsivaizduotumėte?

Laisvė, jeigu kalbame labai apibendrintai, vieniems žmonėms gali būti tik žodis, kuris minimas per valstybines šventes, kitiems – toks dalykas, kurį reikia išgyventi ir patirti kas dieną. Kai visa tai įsisavini viduje, kai viską pradedi vertinti nuo savęs (ką aš galėčiau padaryti dėl Lietuvos laisvės?), imi suprasti, kad laisvę šiandien kuriame gyvendami garbingą, sąžiningą gyvenimą, dorai dirbdami, būdami geriausiomis savo versijomis kasdieniuose darbuose, ar tai būtų tarnyba kariuomenėje, ar pasišventimas ligoninėje, kur dirbi mediku, ar pasiruošimas pamokoms ir kantrybė su mokiniais – visa tai yra apie mūsų laisvę.

Man atrodo, kad įvykiai Ukrainoje labai aiškiai parodė, kiek mes kiekvienas asmeniškai galime padaryti dėl laisvės. Aš kalbu ir apie aukas ir apie tūkstančius žmonių, kurie niekam nežinant važiavo į Ukrainą, kurie nesiskelbdami feisbuke priėmė pabėgėlius, kurie asmeniškai aukojo ukrainiečių šeimoms tiesiai į jų sąskaitas pavedimais ir pan. Visa tai, man atrodo, kyla iš mūsų gilumos.

Atsimenu, mano šeimoje buvo pasakojimų (Zalanskai yra kilę iš Mardasavo kaimo Varėnos rajone), kaip ten dūzgė Kazimieraičio suburti tūkstančiai vyrų, kurie nenorėjo susitaikyti su sovietų okupacija, prisimenu pasakojimus, kaip močiutė nešiodavo maistą partizanams. Kiekvienas mūsų turbūt savo šeimos istorijoje turime tokių atvejų – visa tai aktyvuojasi tada, kai ateina lemtingi momentai. Kaip kažkada mūsų močiutės ir seneliai padėjo laisvės kovotojams, nes be pagalbos vyrai miške nebūtų išsilaikę, tai dabar mes kiekvienas, kai reikia, atsisakome kažko ir aukojame kitam.

Tai ketvirtasis jūsų filmas apie laisvės kovas ir jų herojus – jau minėtą Kazimieraiti, jo mokinį A. Ramanauską-Vanagą („Nenugalimas“, 2018 m.) ir Prisikėlimo apygardos vadą Juozą Paliūną-Rytą („Partizanas“, 2020). Kas sieja visus tris legendinius partizanų vadus, be to, kad jie paaukojo savo gyvenimą Tėvynei?

Įdomus akcentas tas, kad filmas „Bučiuoju, Juozas“ yra antrasis mano kurtas filmas apie J. Vitkų-Kazimieraitį. Kai aš perskaičiau jo laiškus žmonai Genovaitei, kurie yra išlikę šeimos archyve, tai faktiškai nuo jų ir prasidėjo mano domėjimasis laisvės kovų istorija ir laisvės kovotojais.

Nors pirmasis filmas „Nepaprasta auka“ apie J. Vitkų-­Kazimieraitį pasirodė 2017 metais, bet jam ruošiausi gal nuo kokių 2015 metų – reikėjo nemažai knygų perskaityti, suprasti ir laikmetį, ir aplinkybes, ir geopolitinį kontekstą, kad galėčiau apie kovų istoriją kalbėti ne iš vadovėlių, o ją normaliai suprantant, gebant paaiškinti žmonėms, ypač jaunimui.

Visus šiuos filmus vienija vienas svarbus dalykas – visų jų scenarijus įkvėpė autentiški šaltiniai – yra išlikę A. Ramanausko-Vanago atsiminimai „Daugel krito sūnų“ ir J. Paliūno-Ryto dienoraštis „Partizano keliu“. Visi jų prisiminimai, laiškai persmelkti besąlygiško laisvės troškimo, nepamatuojamos meilės Lietuvai, vilties, kad pavyks. Juose daug Dievo ir ilgesio šeimai. J. Vitkus-Kazimieraitis pats neparašė atsiminimų, bet išliko jo laiškai, prie kurių prieiti turėjau unikalią galimybę – galėjau skaityti su visom intymiausiomis detalėmis, neiškarpytus.

Tad ir filmo pavadinimas – „Bučiuoju, Juozas“ iš čia, nes savo laiškus žmonai, broliams, mamai, partizanas pasirašydavo: „Bučiuoju, Juozas“.