Rimas Armaitis. Atsakymas Adrijui – nuo žmogaus, kuris vaikščiojo ten, kur net vilkai nevaikšto
Nesiruošiau apie tai kalbėti. Galvojau – tiek jau visko pasakyta. Bet tylėt nebegaliu. Nes kai matau, kas vyksta, kas ir kaip kalba – kaip žmogus, stovėjęs fronte, turiu pasakyti.
„TEGU LIETUVĄ GINA TIE, KURIE NORI?“
Ne.
Lietuvą turi ginti tie, kurie supranta – jeigu mes jos neginsim, jos paprasčiausiai nebus. Ir tada neliks nieko: nei tavo vaikų, nei tavo kalbos, nei tavo laisvės rinktis, nei tavo „Instagramo“, nei „Tiktoko“, nei „Netflixo“. Tik tyla. Užversta žeme tyla.
Sakai, „NĖRA KĄ GINTI“?
Tai gal tu tiesiog nebežinai, kas yra Lietuva? Gal tau ji tik kažkoks plotas, kur pigesnis PVM, kur tavo naujas iPhone’as atkeliauja greičiau?
Tuo metu, kai tu skrolini ir bambi, kažkas meta viską ir eina stoti už šitą žemę. Ne už save. Už tave. Už tavo teisę gyventi, šnekėti, net nesuprasti, ką gini. Jie eina, kai tu šūdą mali.
Taip, vaikai dainuoja angliškai. Ir žinai ką? Tai ne jų kaltė. Tai mūsų klaida – nes per trisdešimt metų išmokėm juos visko, išskyrus mylėti savo tėvynę. Užaugo karta be šaknų – nes šeimoje tautiškumas „nebe madingas“, o mokykloje meilę Tėvynei pakeitė „projektai“, „moduliai“ ir „testai“. Dabar jie žiūri ir nesupranta – ką čia ginti?
Bet tai – ne priežastis nuleisti rankas. Tai – spjūvis mums į veidą ir tuo pačiu – šansas atsibusti. Jei šaknys nyksta – sodink naujas. Jei kalba blėsta – kalbėk garsiau. Jei vaikas nežino, kas yra Lietuva – parodyk. Tu. Ne ministerija. Ne prezidentūra. Tu.
LIETUVA – TAI NE VALDŽIA. NE BIUROKRATAI. NE EILUTĖS BIUDŽETE. LIETUVA – TAI TU.
Ir jei sakai, kad ji nyksta – gal pirmiausia kažkas miršta tavyje?
Valdžios ateina ir išeina. Lietuva lieka. Kol kas nors dar stovi. Net jei vienas. Net jei su skylėta liemene, bet su stuburu ir kietais kiaušais. O kol kiti slepiasi po žodžiais, cinizmu, „protingais pasvarstymais“ – tol Lietuva dar kvėpuoja. Kol dar kas nors pasiryžta nešnekėti, o eiti – tol mes neišnykom.
Kai man kas nors sako: „AŠ PRIEŠ ŽUDYMĄ“, man net virpa vidus. Žinai kodėl? Nes mano eskadrone – Konstantino Kalinausko pulke – beveik visi paramedikai buvo pacifistai.
Kai jų paklausiau: „Kaip jūs tai ištveriate? Šauksmus, aimanas, purvą, šlapimą, išmatas, kraują… Kaip jūsų galvos nesproginėja nuo to?“ Jie atsakė labai paprastai: „Mes nešaudom. Mes neiname ten, kur jūs einate. Bet mes darome, ką galim.“
Ir žinai ką? Jie ten ne sėdėjo su plakatu „ne karui“. Jie ten rinko kruvinas žarnas. Jie tempė bekojus per minų laukus. Jie virė kavą žmogui, kuriam trūko pusės veido. Jie stovėjo po raketom be ginklo rankoj. Štai kas yra tikras pacifistas.
Ne tas, kuris „negali žudyti“, o tas, kuris daro, ką gali – net kai baisu, net kai smirda šlapimu, kai aplink šauksmai ir kraujas. Kai ištraukia žmogų gyvą, ir pats gauna skeveldrą į petį. Jie – kontūzyti, drebančiom rankom, mirksinčiom akim, bet jie – stovėjo. Kiek jie išgelbėjo karių… Visi po kelis kartus kontūzyti, kai kurie sužeisti 1–3 kartus. Kartais atrodo – ne visai adekvatūs. Štai tokie tie mūsų karo broliai ir sesės pacifistai.
Ir kai man koks jaunuolis, jaunas vyras ar barzdotas hipsteris sako: „Aš prieš karą, aš nesu smurto šalininkas“, – aš dažnai nematau ten principingumo. Aš matau bailumą, įpakuotą į gražius žodžius apie taiką.
Taika be valios ją ginti – tai ne taika. Tai sapnas. Iliuzija. Iki pirmo tanko. Iki pirmo šūvio. Iki pirmos prarastos motinos.
O tada, kai sapnas baigsis, bus per vėlu.
Regina Statkuvienė. Visas FB pilnas krokodilo ašarų
Bičas pas Rūtą pasakė tai, kas jam buvo diegiama tokiais va projektukais, patyčiomis iš toxic masculinity, privaloma įvairove ir įtraukumu, kova su tariama ksenofobija ir nacionalizmu.
Nebegėda žvaigždė tik prieš 10 metų sakė:
„Norėjome atskleisti kitokio mąstymo pusę, įgarsinti ne dominuojančią poziciją, kuri garsiai šlovina kariuomenę ir palaiko archajišką vyriškumo sampratą, o kvestionuoti tai.“
Tai sveikinu, ką pasėjot, tą pjaunat! Vaisiai subrendo.
Kaip netikėta!!! O juk buvo taip neseniai norma patyčos iš tų, kas perspėjo apie tokias pasekmes.
Kaltas, aišku, tas jaunas bičiukas, o ne projektukų vykdytojai. Nu dar gal Rūta.
Dar palaukit kitų vaisių – nesibaigiančios švietimo reformos, su leftistinių NVO projektukais, kur furis irgi tapatybė.
Jo, NT mokesciai, dviguba teises morale, „geroves valstybe” išrinktiesiems labai motyvuoja valstybe ginti. Ypac kaip jau kokie 15 metu non stop kalama, kad valstybe tai valdžia.
Pasidomekite, kaip i 1990-92 Lietuva gynusius valdžia ziuri. Kaip i nereikalinga balasta.
Idiotų, norinčių tapti patrankų mėsa yra ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje, šito iš jos neatimsi. Jaunuolį, kuris svajoja apie mokslą ir kūrybą, galima tik pagirti. Tačiau yra viena aplinkybė, kuri nulemia pasirinkimą – tai Valstybė, galinti užtikrinti tokį kūrybinį procesą. Tam reikia, kad kiekvienas valstybės pilietis būtų pasirengęs ginti tą Valstybę.
Taigi, pagrindinis klausimas yra ne tiek ką ginti, bet ar lietuviai turi valstybę? Ar tie 65 tūkst. km² teritorijos prie Baltijos jūros yra valstybė ar tik ৳eritorija, prie kurios gyvena baltai?!
Buvęs Suomijos prezidentas bei karinis veikėjas K. G. Manerheimas yra sakęs, „norint, kad ginti šalį pakiltų visi jos gyventojai, reikia, kad jie pasitikėtų ta šalimi, o tai gali padaryti tik valdžia, kuri gerbia jos gyventojus“. Ar ne dėl to suomių laimės indeksas vis dar aukščiausias?!
Neabejoju, kad suomiai, kaip ir 1939 m., visi pakiltų ginti savo Valstybės, o ką mes, lietuviai, šioje ৳eritorijoje darytume karo atveju?
⚓
O koks skirtumas tarp rusu valdžios ir dabartines? Is esmes?
Ne ,,Ką verta ginti ir kodėl”, o kodėl nesivalome nuo ,,savų” 35 metus?
Kvailiai, ku ku, mūsų pepuls joks Putinas… mes patys išsigalabysime pilietiniame kolapse, kas ir vykdoma 35 metus…
Bet kokiems atėjūnams beliks pasakyti, čia mūsų žemė.