Edvardas Čiuldė
Kas yra tie 150, kaip skelbiama, „iškilūs kultūros, meno ir mokslo veikėjai“, pasirašę po laišku LR prezidentui ir politinėms partijoms, raginančiu blokuoti idėjų įvairovės sklaidą Lietuvoje. TV laidos „Savaitė“ šaunioji vedėja Nemira Pumprickitė pakalbino vieną iš jų – tokį Gintautą Mažeikį, VDU filosofijos katedros profesorių, kuris didesniam žmonių ratui, regis, geriausiai yra žinomas ir lengviausiai atpažįstamas kaip litvinizmo ideologijos uolus propaguotojas.
Labai iškalbinga detalė yra tai, kad kalbinamas profesorius drąsiai kalbėjo „mes“ vardu, nors buvo priverstas prisipažinti, jog prie laiško teksto sukūrimo neprisidėjo, didžiausia jam tekusi garbė buvo padėti savo parašą po laišku, sukurptu, kaip dabar jau pradeda aiškėti, artimiausios G. Landsbergio aplinkos. Kita vertus, toks labai intensyvus „mes“ įvardžio vartojimas ir prasisunkusios užuominos dalyvavusio TV laidoje profesoriaus kalboje leidžia nesunkiai nuspėti, kad tikriausia bus dedamos pastangos išsaugoti pasirašiusiųjų neformalios vienybės struktūrą kaip naujai atrastą priemonę „konservatoriams“ išlikti net išėjus į užtarnautą posėdį arba net po jų politinės mirties paskelbimo. Dar tiksliau kalbant, yra labai rimtas pagrindas teigti, kad minėtoji akcija greičiausiai ir yra sumanyta kaip LR prezidento ilgalaikio šantažavimo priemonė, puoselėjant kvailą mintį, kad nueinant nuo politinės arenos reikia padaryti viską, kad būtų galima kontroliuoti ir vairuoti Gitaną Nausėdą konservatoriais pasivadinusiems apsišaukėliams pageidautina kryptimi, net kai ši politinė gauja jau neturės jokios legitimios galimybės primesti savo nuomonės konstitucinės partijos vardu.
Toliau svarbiausias klausimas – prieš ką konkrečiai pasisako minėto laiško „autoriai“? Kam Lietuvoje dar neaišku, kad Vaitkus rinkimuose yra nešvankus rusiškasis produktas, kas nenutuokia apie pavojų, jog taikos koalicija pasivadinęs žmonių sambūris savo kalbomis gali priversti apsivemti net akmeninę statulą, o Žemaitaitis pirmiausiai yra juodasis demagogas (apie tai jau porinu gerą dešimtmetį, pastaruoju metu priverstas pripažinti ir įvertinti jo kaip politikos Benderio, apvyniojusio „konservatorius“ aplink pirštą talentą, kas ne kas, o jis sugebėjo vadinamųjų konservatorių infrastruktūrą ir išteklius labai efektyviai panaudoti savo vardo išaukštinimui ir konkurencingos partijos sukūrimui), tačiau G. Landsbergio pakalikų paruoštame taške viskas yra suverčiama į krūvą ir permaišoma tokiu pavidalu, kad tokiame brikolaže jau būtų nebeįmanoma atskirti visai kitokios prigimties, o būtent už lietuvybės išsaugojimą kovojančias, patriotines jėgas, kurios, be visa ko kito, skelbia, kad Lietuvą iš vidaus supūdė „konservatoriai“, pastaraisiais metais tapę kovos prieš lietuvybę, apskritai prieš lietuvių tautą ir valstybinės nepriklausomybės idėjos tęstinumą garvežiu.
O kas geriau galėtų akivaizdžiai parodyti, kad minėtas laiškas yra paruoštas kraštutinai odioziškų ir begėdiškų „konservatorių“ aplinkos veikėjų, jeigu ne ta aplinkybę, jog visi „konservatorių“ oponentai tekste yra sumetami į vieną krūvą ir perplakami mikseriu, ar ne?
Žinia, po „konservatorių“ valdymo kaip po karo ar praūžusios piktos vėtros, kai atrodo nedaug liko ir iki to, kad valstybė perpus kiaurai ir kaip supuvęs obuolys galiausiai nukris į imperijos skreitą. Taigi atsparumas ir imunitetas „konservatoriams“ yra pirmoji būtina sąlyga, bandant išsaugoti ir apginti Tėvynę.
Į laidos vedėjos klausimą – ar nėra taip, kad dėl sukilusių protesto balsų visuomenėje bent iš dalies yra kalti ir valdantieji, G. Mažeikis nieko neatsakė, pabandęs apeiti šį klausimą, nuleisti negirdomis. Tai buvo labai kvaila. O aš tuomet pajutau apmaudą, kad ne vieną kartą sparingo partneriu viešojoje erdvėje neverčiamas rinkausi šį asmenį arba, kitaip tariant, neprašomas padėdavau diskusijas su žmogumi, kuris nesunkiai gali būti atpažįstamas taip pat ir kaip kvailas profesorius.
O gal paslaptis yra dar paprastesnė nei buvo galima įsivaizduoti iš pradžių, tarkime, užsiangažavimas miglos pūtimo menui paūmėjo, kai staigiai padaugėjo pranešimų apie galimai nešvarius G. Landsbergio šeimos verslo užkulisius. Tokiu atveju visi pasirašiusieji, nežiūrint jų prisidėjimo prie teksto subjektyvių motyvų ar net taurių intencijų, objektyviai tampa tokio abejones sukėlusio šeimos verslo lobistais.
