Agnė Zėringytė
Teatrų repertuarai pilni pačių įvairiausių spektaklių, žanrų, istorijų interpretacijų, todėl išsirinkti, kur nueiti, gali būti išties sunku. O galbūt norisi pamatyti iš karto tris spektaklius? Apie triptiko žanrą, „Baletų triptiką“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei šiuolaikinį šokį pasikalbėjome su šokio dramaturge, teatrologe ir scenos menų kritike Sigita Ivaškaite.
Ne vienas teatras savo repertuare turi spektaklių, susidedančių iš trijų savarankiškų kūrinių. Kaip atsirado idėja statyti triptikus ir kaip tai papildo repertuarą?
Labai neišsiplečiant, paprastai galima pasakyti, kad vystantis choreografijai, baleto spektakliai ėmė keisti savo struktūrą. Šiuolaikinis kūrėjas ėmėsi ne atpasakoti žinomus siužetus, o daugiau mąstyti apie juose užkoduotas temas, kaip ir gyvenimiškus, bendražmogiškus potyrius. Šokis darėsi abstraktesnis savo mintimi, bet savo raiška artimesnis natūraliam kūnui. Šiandien dažnai pirmiau atsiranda mintis, idėja, o tik po jos šokis ir muzikinis kūrinys, kas savaime gali trumpinti kūrinio apimtis, nes nebereikia „iššokti“ visos muzikos. Taip buvo sukurti ne vienas ir ne du kūriniai, trunkantys vos pusę valandos. Turint mintyje tai, koks nemenkas procesas tiek teatrui, tiek ir žiūrovui yra spektaklio rodymas bei kelionė jo stebėti, natūraliai tokie spektakliai jungiami į kelių dalių vieno vakaro patirtį.
Triptikas, kaip forma, pirmiausia atsirado bažnytinėje dailėje, atkartodamas už šventoriaus matomų trijų dalių vitražų formą. Tokie triptikai taip pat buvo bandomi daryti patogūs „vartojimui“, todėl visi esame matę trijų dalių tarsi lankstinuką susilankstantį paveikslą. Dailėje kelių dalių kūriniai iki šiol išlikę – ne visuomet juos sieja vienas rėmas, dažniau bendra istorija. Taip ir spektakliai, – juos vieno vakaro metu jungia arba to paties choreografo autorystė, arba pasirinkta tema. Trys skirtingų šokio kūrėjų spektakliai efektyviai praturtina ne tik žiūrovo patirčių lentyną, bet ir kelia iššūkį tris skirtingas šokio kalbas vieno vakaro metu atliekančiai teatro trupei.
Kartais vis dar susiduriama su požiūriu, kad į šiuolaikinio šokio spektaklį verčiau neiti, nes jį suprasti bus itin sunku. Kokius „namų darbus“ turėtų padaryti žiūrovas?
Manau, kad keliaujant į teatrą savo malonumui jokie namų darbai nėra privalomi. LNOBT repertuare esantys šiuolaikiniai baleto spektakliai (bent kol kas) nėra panašūs į avangardinio meno pasirodymus. Šiuolaikinis baletas, savo raiška persipindamas su modernaus ir šiuolaikinio šokio formomis tiesiog netenka šiandienos žmogui dirbtinai atrodančios pantomimos, o spektaklio siužetas ne visuomet pasakoja veiksminę istoriją, dažniau susikaupdamas emocijų ir abstraktesnės temos išraiškai. Todėl keliaudami stebėti ne klasikinio baleto, tiesiog būkite atviri priimti šokį, judesį kaip jūsų emocinių juslių virpintoją ir pasiduokite choreografijos bei muzikos bangoms.
Norintiems įdėmiau perskaityti judesių dramaturgiją gali būti naudingas šioks toks susipažinimas su kūrėjais. Internete galima laisvai susirasti trumpų aprašymų, atsiliepimų ar vaizdo įrašų iš ankstesnių jų kūrinių. Toks trumpas įvadas kartais gali leisti žymiai ramiau priimti veiksmą scenoje. Atpažinę choreografui būdingus judesius ir figūras, galite pajusti azartą stebėdami, kaip jie panaudojami visai kitame kūrinyje.
Kodėl verta pamatyti „Baletų triptiką“, net jei su triptiko forma anksčiau neteko susidurti?
Kiekvienas naujas darbas yra vertas žiūrovo dėmesio. Juk pagalvokite, kokius ilgus idėjų rengimo, repeticijų, techninio ir finansinio pasiruošimo etapus turėjo pereiti kūrinys tam, kad išvystų rampos šviesą didžiausioje šalies scenoje. Kitas dalykas, jei mėgstate šokį arba degate su juo susipažinti, jokia forma tam nėra prasta. Juo labiau trijų skirtingų autorių vakaras, kuomet veiksmai trunka apie pusę valandos, tarp jų yra pertraukos aptarimams su draugais ar kolegomis, o vakaro pabaigoje galite nuspręsti, kuris kūrinys buvo jūsų favoritas, ir pagal tai toliau sekti šokio naujienas didindami savąjį žinių bagažą.
Kokia literatūra, filmai, tekstai padėtų artimiau susipažinti su šiuolaikinio šokio žanru?
Šiuolaikinis šokis plačiausia savo prasme yra labai socialus menas. Nepririštas prie žodžių, teksto, naudodamas mums visiems suvokiamą instrumentą – kūną, jis sugeba labai greitai reaguoti į šiandienos aktualijas, o dar tiksliau – mūsų emocijas jose. Stebėdami šokį, kartais leiskite sau pasijausti lyg žiūrėdami į paveikslą, kur kiekvienas rankos ar kojos judesys yra dailininko teptuko potėpis. Ne visi jie atskirai turi reikšmę, tačiau visi kartu kuria formą ir atmosferą. Būtent atmosfera, spektaklio metu susikuriantis emocijų laukas čia yra labai svarbūs. Jei pasiduosite jo poveikiui, pasibaigus kūriniui galėsite bandyti atpažinti, ką tiksliai jumyse tai pažadino. O toliau emocijos siejasi su įvykiais, šie – su pagrindine tema ir taip toliau.
Būdama profesionalia teatro kritike, pastebiu, kad dažnai įdomiau yra ateiti stebėti spektaklio prieš tai nieko apie jį neskaičius. Tik po patyrimo skaitai ir „pasitikrini“, kaip arti ar toli nuo to, ką kūrėjai norėjo pasakyti, pavyko perskaityti kūrinį.
Šiuolaikinis šokis atviras visiems, kas nebijo atsiverti jo patyrimui. Žinoma, jei keliaujate į spektaklį, kuris sukurtas pagal žinomą knygą, įkvėptas paveikslo arba jo muzikinis takelis turi savitą istoriją, – suprasti ir interpretuoti šokį tikslingai pasidomėjus šia informacija gali būti dar įdomiau.
Kuo „Baletų triptikas“ (iš pirmų choreografų pavardžių raidžių sudarytas alternatyvus pavadinimas – RPM) yra išskirtinis?
Mane šiame triptike labiausiai sudomino tai, kaip įdomiai tarpusavyje kalbasi Martyno Rimeikio ir Wayne’o McGregoro kūriniai. Lyg klasikiniame dailės triptike, trijų dalių paveiksle, jie įveda ir išveda žiūrovą į ir iš pagrindinės vakaro temos, kol Iváno Pérezo kūrinys lieka lyg monumentalus jo centras. Ypatingai smagu stebėti LNOBT baleto trupę, nuėjusią ilgą kelią ir šiandien gebančią įtraukiančiai atlikti sudėtingą šiuolaikinę choreografiją.
„Baletų triptiką“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai turės galimybę pamatyti balandžio 2, 3, 4 dienomis. Naujus vaidmenis „Baletų triptiko“ spektakliuose parengė šokėjai Marija Kastorina, Vakarė Radvilaitė, Nora Straukaitė ir Andrea Canei.
