Kaip naujasis Seimas ruošiasi darbui?

Šią savaitę prisieks naujasis Seimas. Jau sudaryta nauja koalicija neišvengė triukšmo ir skandalų. Bet patyrusiems politikams tai – kaip nuo žąsies vanduo. Kelti skandalus ir būti jų epicentre patyrusiems politikos vilkams įprastas reikalas. O kaip jaučiasi naujai iškepti politikai? Pasiklausius naujokų kalbų supranti, kad nemažai jų didžiajai politikai net nesiruošė. Kai kurie į Seimą atidainavo. Džiaugiasi, kad dabar, pakėlus Seimo nariams algą kone dvigubai, gyvens gerai. O ką veiks nežino, kokiame komitete darbuosis taip pat nesupranta. Kaip sako Antanas Nedzinskas – ten kur pasiųs, ten ir darbuosis.

Diskutuoja: socialdemokratų atstovė Inga Ruginienė, konservatorių atstovė Daiva Ulbinaitė ir „Nacionalinio susivienijimo“ atstovas Vytautas Sinica.

Vytautas Sinica

Penkios mano žinutės iš vakar laidos „Žinių radijuje“, kur dalyvavau:

– Žemaitaičio įtraukimo į koaliciją skandalas yra tobulas pavyzdys to, kaip labai Lietuvoje partijos kelia savo interesus ir tarpusavio rietenas aukščiau valstybės interesų, šiuo atveju, aukščiau valstybės reputacijos. Naujoji opozicija eskaluoja skandalą, Žemaitaitis nepasiduoda ir pila dar;

– yra nejauku stebėti Igno Vėgėlės vis naujus reikalavimus LVŽŠ, jo atviru tekstu svarstymą, ar dirbs valstiečių frakcijoje. Čia galima atsiriboti nuo istorijos su netikros Širinskienės laiškais. Užtenka paties Igno pasisakymų, kaip jis gal keis frakciją, kurioje nė nepradėjo dirbti ir kuri dar tikrai niekaip nespėjo jo nuvilti kokiu nors savo programos nesilaikymu. Jeigu žmogus nenorėjo dirbti Seime, o tik būti mažiausiai ministru, ką irgi viešai sakė prieš rinkimus, tai protingiausia ir sąžiningiausia būtų tiesiog padėti mandatą;

– silpnų, nematomų Seimo narių atsiranda ir per sąrašus, ir per vienmandates, nėra magiško būdo atsijoti ir Seime palikti tik stipriausius, darbščiausius. Gabūs, stiprūs ir kompetentingi žmonės labai dažnai vengia politikos net ne dėl algos, o dėl siaubingo įvaizdžio, kuris neišvengiamai užgula tapus politiku. Beveik niekas nenori būti „vagim ir sukčium“ avansu. Tik pačios partijos gali pataisyti savo reputaciją. Bet nenori arba nepajėgia;

– piliečiai turi laikyti politikus „ant trumpo pavadžio“ visą kadenciją, ne tik per rinkimus. Protestai yra gerai, laiškai yra gerai, peticijos yra gerai, pirmas žingsnis – balsavimų ir projektų stebėsena – yra labai gerai ir būtina, kad platesnė visuomenė apskritai galėtų įsitraukti. Nebūna šventos valdžios, būna tik tautos suvaldyta valdžia;

– jokia prasme nesijaučiu vienas parlamente. Taip, balsas tik vienas, bet valdantieji, jeigu tik norės, pervažiuos balsais opoziciją visą – ir tą vieną, ir tuos, tarkime, 28 „konservatorius“. Šiuo požiūriu skirtumo esmės nėra. Esmė yra, ką sugebėsime nuveikti, įgarsinti, pasiūlyti ar kaip tik sustabdyti. Jaučiuosi, kad už manęs yra visa Nacionalinio susivienijimo partija, su savo gausybe žinių, kompetentingų žmonių, krištolo skaidrumo reputacija be jokių korupcijos ar panašių skandalų, priešingai, gerbiama oponentų už nuoseklumą ir principingumą. Manau, kad ir vienam Seime galima daug pasiekti bendromis jėgomis su savo politine bendruomene ir su tvirta palaikančios visuomenės dalies atrama už nugaros. Kiek bus jaučiama to palaikymo, tiek ir iniciatyvos galės praeiti.

Ačiū už pokalbį Raigardui Musnickui ir, kaip ir aš, Seimo naujokėms Ingai Ruginienei bei Daivai Ulbinaitei.

Laidos nuoroda ČIA.