Kaip pagerinti daugiabučių namų energetinį ūkį

Didžioji Lietuvos gyventojų dalis gyvena daugiabučiuose namuose, o miestuose ši dalis sudaro net 80% nuo visų miesto gyventojų. Šių namų ūkio sutvarkymas lemia daugelio žmonių geresnę savijautą, savivertę, bendruomeniškumo jausmą.

Deja, pažanga šioje labai svarbioje mūsų gyvenimui srityje dar akivaizdžiai nepakankama. Per daugiau kaip dešimtmetį kompleksiškai renovuotų daugiabučių namų dalis nesiekia nė dešimties procentų.

Daugiabučiuose namuose labai trūksta savivaldos ir gero šeimininko, kas smarkiai palengvintų šių namų galimybes susitvarkyti savo jėgomis. Tuo jie ir skiriasi nuo individualių namų, kuriuose namo savininkas žino savo asmeninę pareigą ir atsakomybę už namo būklę. Bet užuot sustiprinusi savivaldą ir butų savininkų norą ir sugebėjimus susitvarkyti patiems, valdžia elgiasi su jais kaip su bejėgiais žmonėmis – priima už juos sprendimus, primeta nereikalingas paslaugas, reguliuoja paslaugų kainas.

Ar tikrai daugiabučių namų savininkai nieko nebesugeba savo jėgomis išnagrinėti ir nuspręsti, kad jiems būtinai reikalingos kelios rūpestingos auklės iš šalies?

Jau eilę metų bandome įtikinti valdžią savivaldos stiprinimo daugiabučiuose namuose būtinumu. Daugiabučiuose privalo atsirasti tikrieji šeimininkai – iniciatyvūs, norintys sutvarkyti namo ūkį, turintys žinių ir kaimynų pasitikėjimą butų savininkai.

Nacionalinė vartotojų federacija jau eilę metų dirba šia linkme – organizuojame mokomuosius seminarus, teikiame konsultacijas gyventojams, rengiame pasiūlymus valdžios institucijoms. Šiuo metu vykdome edukacinių- mokomųjų seminarų ciklą “Šiuolaikiniai energetikos sprendimai – pažangiam vartotojui”, apimantį daugiabučių energetinių sistemų modernizavimo klausimus.

Kiek yra daugiabučių, kuriuose ant stovų tebėra istoriniais laikais sumontuoti ventiliai, kuriuos baisu net bandyti pasukti dėl neprognozuojamų pasekmių? Kiek dar yra radiatorių su tų pačių laikų trieigiais čiaupais, suaugusiais su metalu ir be jokios reguliavimo galimybės? Kiek daugiabučių bent turi išlikusį šildymo sistemos projektą ar brėžinius?

Jau nekalbant apie tai, kad stovai privalėtų turėti balansavimo priemones, užkabintus numerius, o radiatoriai – šiuolaikiškus šildymo reguliatorius ir – pageidautina – individualios apskaitos priemones. Išskyrus modernių šilumos punktų įrengimą daugumoje daugiabučių, toliau į jų šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimą pažanga dar neįžengė. Tačiau geras šilumos punktas yra tik visos šildymo sistemos modernizavimo startas, po kurio būtina judėti toliau.

Senos statybos daugiabučio namo, kokių yra dauguma, šildymo ir karšto vandens sistemos modernizavimo priemonės gali būti sugrupuotos į 3 grupes (modernizavimo etapus):
1) Bazinis etapas – privalomos priemonės:

•  Nepriklausomo šilumos punkto įrengimas (jeigu jo dar nėra). Jame šilumos tiekimo sistema hidrauliškai atskiriama nuo namo šildymo sistemos. Įgyvendinamas pirminis šildymo reguliavimas pagal lauko temperatūrą pastato lygmenyje. Mažoms šildymo sistemoms kartais gali būti tikslinga apsiriboti tiesioginio jungimo šilumos punktu.
• Balansavimo ventilių įrengimas ant stovų. Tai leidžia sureguliuoti šildymą stovų lygmenyje, išvengti nepakankamai šildomų ar peršildomų butų.
• Pakankamas paskirstymo vamzdynų rūsiuose ar pastogėse izoliavimas.
• Namo šildymo ir karšto vandens sistemos aprašo parengimas, vamzdynų schema, stovų numeravimas. Tai palengvina gedimų ieškojimą, tolesnės modernizacijos projektavimą.

2) Modernizavimo etapas – rekomenduojamos priemonės:

• Termostatinių ventilių įrengimas ant radiatorių – tai įgalina reguliuoti šildymą butų lygmenyje, pagerina mikroklimatą.
• Vienvamzdės sistemos perdarymas į dvivamzdę, jei esamas vamzdynų išsidėstymas yra palankus tokiai rekonstrukcijai ir jos sąnaudos yra priimtinos. Taip pašalinama vienų butų šildymo reguliavimo įtaka kitiems butams, butų šildymas tampa nepriklausomu.
• Individualios šildymo apskaitos įrengimas butų lygmenyje. Daugumoje atvejų šilumos skaitiklių įrengimas stovų sistemoje yra ekonomiškai per brangi ir neatsiperkanti alternatyva, tačiau šilumos daliklių įrengimas ant radiatorių laikytinas visai priimtinu variantu. Sukuria butų savininkams motyvaciją mokėti pagal suvartojimą ir nešvaistyti šilumos.

3) Išmanios namo energetikos etapas:

• Saulės ir aplinkos energiją naudojančių įrenginių, tokių kaip šilumos siurbliai ar saulės kolektoriai integravimas į namo šildymo ir karšto vandens sistemą.
• Fotovoltinių elektrinių integravimas į namo elektros sistemą.
• Išmaniųjų elektros skaitiklių įrengimas butams.
• Išmanus namo energetinės sistemos valdymas, optimizuojant bendrą įprastinių energijos (elektros, šilumos) tiekimo sistemų darbą su integruotais į pastatą atsinaujinančios energijos šaltiniais.

Darbui su pirmos grupės priemonėmis pakanka bazinių žinių. Tuo tarpu antros ir ypač trečios grupės priemonių parinkimui ir įgyvendinimui reikalingos gerokai gilesnės profesionalios žinios. Bet kuriuo atveju, daugiabučiame name turėtų atsirasti bent vienas daugiau žinantis buto savininkas, turintis kaimynų pasitikėjimą ir galintis patarti namo modernizavimo klausimais.

Mūsų organizacija laiko daugiabučių namų savivaldos stiprinimą ir žinių suteikimą tokių namų įgaliotiems atstovams labai svarbiu darbu, kuris kažkodėl dar nerado atgarsio valdžios institucijose. Ar ne todėl pažanga daugiabučių modernizacijoje tokia lėta, netgi pakankamai intensyviai ją remiant valstybės lėšomis?

Mūsų organizacija turi technines galimybes atlikti daugiabučių namų energetinių sistemų tyrimus, įvairių mikroklimato ir kitų parametrų (tame tarpe ir tokių rečiau vertinamų kaip elektromagnetinės spinduliuotės bei triukšmo) matavimus, įvertinti variantus ir rekomenduoti modernizavimo priemones. Besidomintiems prašome kreiptis federacija@vartotojai.eu arba tel. 8 676 38345.

vartotojuteises.lt