Respublika | Olava Strikulienė
Olimpinių žaidynių atidarymo šventė kainavo prancūzams 1,5 milijardo eurų. Už tiek pinigų per keturias valandas atskleidė mįslingąją prancūzo sielą. Ar didžiąją Europos mįslę, kuo skiriasi olimpinės žaidynės nuo „Eurovizijos“.
Na, nebent tik tuo, kad „Eurovizijos“ „sportininkai“ ne tik šokinėja ant judančių apskritimų, kvadratų, „bliūdų“, bet dar ir dainuoja. Be to – žiūrovų mažiau. O su Paryžiaus „Eurovizija“, o per ją – ir su Europos „ypač aktualiomis“ aktualijomis susipažino mažiausiai 205 šalių atstovai, tų šalių TV žiūrovai ir daugiau nei 7000 geriausių pasaulio sportininkų.
Tikėtina, jog tarp 205 šalių yra ir tokių, kurios turi savo monarchus. Nes vien Europoje savo monarchus turi Jungtinė Karalystė, Belgija, Danija, Liuksemburgas, Švedija, Norvegija, Ispanija. Įdomu, kaip jiems patiko prabilusi nukirsta Marijos Antuanetės galva. Juolab kaip ši Habsburgų dinastijos atstovė giminiuojasi su kitais Europos monarchais.
Įsivaizduokime, kaip baisėtųsi pasaulis, jei per Maskvos olimpiadą būtų parodytas ne žaislinis meškinas, bet bolševikų nužudyto caro Nikolajaus II galva, koja ar ranka. Ir šiaip kažkodėl nemanau, kad prancūzo „laisvės“ simbolį – nukirstą karalienės moters galvą teisingai suprato koks nors marokietis, tailandietis ir t. t.
Kitas prancūzo, o su juo – ir Europos laisvės simbolis – taip rafinuotai, pikantiškai tyčiotis iš krikščionybės, kad net krikščionis sunkiai susivoktų – tyčiojamasi iš jo ar ne? Tarsi visai netyčia olimpinių žaidynių atidarymo šventėje parodyta scena, primenanti Leonardo da Vinčio freską „Paskutinė vakarienė“. Tik Jėzaus vietoje sėdi kažkas labai apvalaus, o vietoje Jėzaus mokinių – kažkas plono, aukšto, neaiškaus.
Žodžiu, pačios įvairiausios žmogos, kurios tolerantiškai tarpusavyje glėbesčiuojasi. Tad galbūt paskutinė vakarienė, o galbūt vakarienė po sėkmingo ir toli gražu ne paskutinio „Pride“ parado. Vieni vyskupai ar eiliniai krikščionys įžvelgia pasityčiojimą. Net ir per renginį parodytas arklys bei raitelis kai kam pasirodė tarsi Mirties raitelis ant palšo arklio, išžengęs iš Apokalipsės knygos. Ir nieko stebėtino. Juk mirtis taip tinka prie nukapotos galvos.
Tačiau ką bendro turi tos painios, su krikščionybe ir prancūzu suveltos metaforos su olimpiniu sportu? Pavyzdžiui, su 200 m plaukimu. Nebent sportininkams rafinuotai patariama taip greitai plaukti, kad jų nepavytų nei mirtis, nei giljotina?
Dar vienas prancūzo, o su juo ir Europos laisvės simbolis – nuo gėrimo pamėlynavęs, visiškai nesportiškas graikų ekstazės dievas Dionisas. Tad jei vieni tarp įvairių žmogų pamato sudėliotą krikščionišką freską, tai kiti vietoje ekstazės gali įžvelgti narkotiko – ekstazi – reklamą. O vyno antireklamą tai jau tikrai. Nes iš maisto padėklo išlendantis Dionisas uždainuoja tokiu silpnu tenoriuku, tarsi būtų binarinės tapatybės arba aseksualus.
Vėlgi, o ko daugiau tikėtis iš senstančios Europos? Arklys – kaip mirtis, o ir XXI a. Dionisas – ne eržilas. Ne koks nors arabų princo, šeicho ristūnas. Ir net ne Alacho karys.
Dalis vakariečių žiniasklaidos plyšauja, kad renginys nepakartojamas, grandioziškas, kupinas žavios didybės manijos bei kiek per didelio pasipuikavimo. Bet ką tas besipuikuojantis Prancūzijos Gaidys turi bendro su olimpiada? Negi nori pasakyti, kad geriausi pasaulio sportininkai yra LGBT nariai? Nebent tas Gaidys manė atidarantis ne olimpines žaidynes, bet „Pride“ eitynes.
Ir ta proga surengęs translyčių, transvestitų, queer karalių ir karalienių šou. Kai lyčių skirtumai apversti aukštyn kojomis, lygiai taip pat galima pakabinti ir Prancūzijos vėliavą ar nepastebėti Šiaurės ir Pietų Korėjų skirtumų. Nes yra laisvė laisvai reikštis.
Todėl kiti pasaulio žemynai taip pat turi laisvę laisvai baisėtis. Vadinti europiečius negražiais vardais. Nes mes vieninteliai taip tyčiojamės iš savo dievų ar vieno dievo, o paskui lakstome pas psichologus, veržiamės į Indijos ašramus, budistų vienuolynus, ieškodami dvasios ramybės. Juk simboliška, kad prie padegtos, tiesa, remontuojamos Paryžiaus Dievo Motinos katedros viešai dergiamasi iš žmogaus, krikščionių sukurto pagal Dievo atvaizdą. Įvairios religijos savo dievybes vaizduoja skirtingai.
Gali būti ir dramblys, ir krūmas. Bet kiekvienas šventimas turi savo stilistiką. Niekas nesidarko laidotuvėse ir nenešioja grabus vestuvėse. Tad ir šventę, kurioje rungtyniauja pajėgiausi pasaulio atletai, kažin ar dera pradėti nuo Užgavėnių persirengėlių.
