„Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“

Vladimiras Laučius

[…] Sykį Švč. Mergelės Marijos katedroje Gdanske į akį krito baisi mirties skulptūra. Ir jos kaukolė, ir skeletas atrodė labai gyvybingi. Šventovėje, į kurią ateiname įsitikinti, kad Mirtis pralaimės Gyvenimui, toks vaizdas gąsdino. Bet vertė susimąstyti ir apie tai, kad Gyvenimo pergalė – ne rožėmis klota.

Mes šiandien nuolat kalbame apie karą. Tai apie trečią pasaulinį karą, tai apie karus keliuose, tai apie karą su „priešiškų“ kompozitorių ir rašytojų kūriniais ar paminklais, tai apie grėsmę, kad mus užpuls Rusija. O gal ir Šiaurės Korėja, Iranas ar Baltarusija. Gal net – visos drauge.

Ir kaip dažnai mes pamirštame, kad apie tikrąjį, neišvengiamą, žūtbūtinį karą mums primena slėpinga altorių tyla, skvarbūs apaštalų žvilgsniai ir anaiptol ne taikių angelų kalavijai, tokie, kaip arkangelo Mykolo.

Mūsų protus užvaldė karas su rusais. Kare su rusais daug kam gali tekti atsisveikinti su šiuo pasauliu. Ukrainoje jau daug kas ir atsisveikino. Šlovė kritusiems didvyriams.

[…] Kad ir ką sakytų Šventojo Tėvo kritikai, kuriems kartais priskiriu ir save (su išlygomis), mes, dažnai pykdami, neteisūs. Popiežius bando prisibelsti į priešo širdis. O kaip į jas prisibelsti? Tai – dar viena tikėjimo pamoka, kurią be galo sunku išmokti: prisibelsti į jas per meilę. Šventasis Tėvas tą bando daryti.

Norite su juo pasiginčyti? Prašom, drąsiai. Bet ar tikrai leidžia išsilavinimas ir žinios? Manęs to prieš dvidešimt metų klausdavo Vytautas Ališauskas. Atsakydavau „taip“. Dabar jau gal ir neatsakyčiau „taip“. Nors, išlikdamas ne Jeruzalės, o Atėnų tradicijoje, nesakyčiau ir griežto „ne“.

Jei teisingai suprantu Velykų ir Kūčių žinią, dėl kurios iš dalies mes ir tapome Vakarų civilizacija, o ne Valhallos prieangiu, tai ta žinia – mylėk savo artimą ir kovok su Mirtimi už Gyvenimą; įveik mirtį.

Tai – krikščioniškos riterystės našta. Net baisiausiame niekše kažkur giliai, kur greičiausiai niekas neras, tikėtina, yra žmogiškumo krislelis, o jame – Dievo atvaizdo kibirkštis. Gal yra, gal tik vos rusena, gal jau visai užgeso. O kas ir kaip tai patikrins? Kuris būsime tas ekspertas? Kas leidžia žvelgti net į rimtos bausmės nusipelniusį asmenį kaip į gyvulį, galutinai netekusį žmogiškumo?

Šią nuostatą (ja grindžiamas ir mirties bausmės atsisakymas) be galo sunku priimti. Bet ją priimti gali būti krikščioniška, nors dėl imago Dei nė kiek neatgailaujančiame ir tęsiančiame piktadarystes žmogžudyje galima pasiginčyti ir išliekant krikščioniškosios idėjų tradicijos viduje (didžioji šios tradicijos dalis moko, kad Dievo atvaizdas tokiame žmoguje išnyksta).

O kita žinia – dėl mirties įveikimo. Be šios tikėjimo tiesos tiesiog viskas griūva. Be jos nėra krikščionybės. O mūsų dienų išmintis iškilmingai skelbia: „educated“ ir „vaccinated“. Ir „I believe in science“. Tad kam tos Kalėdos, Velykos? Tik dėl nuolaidų parduotuvėse, margučių, kiškučių, eglutės ir dovanėlių? Ko vertas visas tas šurmulys?

Čia jau nieko nepadarysi, nieko nebeįrodysi; ginčytis ir įrodinėti gali būti net pavojinga. Vieni renkasi ateizmą, kiti – tikėjimą, dar kiti išvis nesuka sau galvos. Ypač jei net nėra ką sukti.

Rimtesnėje diskusijoje galima pasakyti, kad liekate Atėnų filosofijos pusėje: be tikėjimo atmetimo, bet su abejone ir neatsakytais klausimais ten, kur tikėjimas turi paruoštus atsakymus.

Bet Atėnų kelias šiandien – itin sunkus. Jis netinka nei tiems, kurie juokiasi iš tikėjimo „prietarų“ XXI amžiuje („et, kokie čia dar gali būti tikėjimai pasakomis dirbtinio intelekto laikais“), nei tiems, kurie nuoširdžiai nesupranta, kaip po Kristaus žinios galite sau leisti likti su graikų, arabų klasikais ir remtis abejone, o ne Jo Žodžiu.

Kaip galite vis dar su Sokratu sakyti: „Bet jau metas išeiti – man, kad numirčiau, o jums – idant gyventumėte; kas iš mūsų eina prie geresnio dalyko, neaišku niekam, išskyrus dievą“.

Taigi: Atėnams neaišku, kas laukia. Bet tas neaiškumas nereiškia, kad nutrūksta gyvas ryšys. Juk daugelis mūsų jį jaučiame, jis niekur nedingsta. Kai ateina metas išeiti mums, kad gyventume, o jiems – idant mirtų. Tai nėra nei elementari atmintis, prisiminimų galia, nei koks nors pagoniškas protėvių kultas.

Sykį prieš 2009-ųjų Kalėdas Arvydas Šliogeris netikėtai parašė man labai šiltą laišką. Aš jį išsaugojau. Vėliau tas toks, deja, nebeilgas mūsų bendravimas jo namuose Pilaitėje, ir tas be galo reikšmingas laiškas kėlė man mintį ar jausmą… „the feeling intellect“ vaizdinį, kaip sakytų Philipas Rieff’as, kažkuo labai panašų į Martino Heideggerio „Der Feldweg“.

Tokių filosofinės poezijos vaizdinių beveik neįmanoma normaliai išversti, tad palieku originalų tekstą:

Ob das Alpengebirge über den Wäldern in die Abenddämmerung wegsinkt, ob dort, wo der Feldweg sich über eine Hügelwelle schwingt, die Lerche in den Sommermorgen steigt, ob aus der Gegend, wo das Heimatdorf der Mutter liegt, der Ostluft herüberstürmt, ob ein Holzhauer beim Zunachten sein Reisigbündel zum Herd schleppt, ob ein Erntewagen in den Fuhren des Feldweges heimwärtsschwankt, ob Kinder die ersten Schlüsselblumen am Wiesenrain pflücken, ob der Nebel tagelang seine Düsternis und Lastüber die Fluren schiebt, immer und von überall her steht um den Feldweg der Zuspruch des Selben:

Das Einfache verwahrt das Rätsel des Bleibenden und des Großen. Unvermittelt kehrt es bei den Menschen ein und braucht doch ein langes Gedeihen. Im Unscheinbaren des immer Selben verbirgt es seinen Segen. Die Weite aller gewachsenen Dinge, die um den Feldweg verweilen, spendet Welt. Im Ungesprochenen ihrer Sprache ist, wie der alte Lese- und Lebe- meister Eckehardt sagt, Gott erst Gott.

Jau mirusių mokytojų, bičiulių ir bendraminčių, su kuriais ilgas valandas kalbėjomės šiomis temomis, telefonų numeriai – vis dar maniškėje telefonų knygelėje. Aš tiesiog negaliu jų ištrinti. Negaliu, ir tiek. Jų numeriai, pagal Heideggerį, irgi jau seniai tapo to kaimo keliuko dalimi: Was um den Weg sein Wesen hat, sammelt er ein und trägt jedem, der auf ihm geht, das Seine zu.

Ir kaip tik tokiais momentais ta naivoka telefono prisiminimų simbolika tarsi perauga į kažką daug svarbesnio. Į tai, apie ką sako apaštalo Pauliaus laiškas korintiečiams:

22 Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.

25 Nes Jis turi valdyti, kol paguldys visus priešus po savo kojomis.

26 Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.

Kai kartoju mintyse šiuos žodžius – „kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“, atsiranda jausmas, lyg arkangelo Mykolo kalavijas – ne tik jo, bet ir mano, ir visų mūsų rankose. Ir atsiranda drąsos pakelti akis į tą skeletą Gdansko katedroje ir paklausti apaštalo Pauliaus žodžiais: „Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?“

Vilnius, 2024 m. adventas

[Čia paskelbiau tekstą, kurio kita – ir kitaip parašyta, ir gerokai trumpesnė, ir paprastesnė versija vakar buvo publikuota portale 15min.lt].

Veidaknygė