Kaip politika virsta subkultūra

Marius Kundrotas

Neformalūs judėjimai ir subkultūros jau daugiau kaip pusę amžiaus siejasi su politika. Hipiai ir pankai, Vakaruose kritikavę deformuotą ir sustabarėjusią buržuazinę kultūrą, kapitalizmą ir vartotojiškumą, Rytų bloke traktuoti būtent kaip buržuazinės kultūros apraiška, o patys kėlė iššūkį totalitarinei santvarkai.

Pankams vis labiau lokalizuojantis politinėje kairėje atsaku dešinėje tapo skinai. Lietuvoje ši sąvoka verčiama kaip skustagalviai, kas teisinga etimologiškai, bet ne fenomenologiškai, nes pirmieji skustagalviai Rytų Europoje buvo ne skinai, bet forsai ir urlaganai – kriminalinės ar pusiau kriminalinės subkultūros, labai tolimos nuo bet kokios ideologijos, išskyrus jėgos ir sekso kultą, jei tai galima vadinti ideologija.

Tai – pavyzdžiai, kaip subkultūros juda link politikos. Dabar stebime priešingą judesį: nuo politikos prie subkultūros. Labiausiai tai reiškiasi Amerikoje, bet jau pasiekia ir Europą. Kairieji ir dešinieji poliarizuojasi, vis labiau įsikalindami savose nišose, kurdami savas sąvokas, savus simbolius, mitus ir prietarus. Pagal tai skiriamas savas ir svetimas, o svetimas automatiškai suvokiamas kaip priešas.

Naujakalbės pirmeiviai, be abejo, yra kairieji. Išradę tokias sąvokas kaip homofobija ir ksenofobija, kas jų kalboje reiškia bet kokį vertinimą, kitokį nei teigiamas, kairiųjų globojamų grupių atžvilgiu. Pagarba savo kultūrai čia vadinama kultūriniu imperializmu, nacionalizmas tapatinamas su nacizmu. Visa, kas nėra pentagrama, čia traktuojama kaip svastika – ir ne bet kokia, o hitlerinė, juodai baltai raudoname derinyje.

Visgi dešinėje į stereotipus taip pat dažnai atsakoma stereotipais. Kuriami tokie vaizdiniai kaip karas prieš baltąją rasę, nors oponentams dažniau į ją nusispjauti nei siekiama ją sunaikinti. Atsiranda tokios sąvokos kaip ZOG – sionistinė okupacinė vyriausybė (Zionist occupational government).

Ne taip seniai kilo konfliktas dėl sąvokos POW, subkultūrinėje erdvėje suprantamos kaip karo belaisvių (prisoners of war) plėtinys – politiniai disidentai, kai Lietuvos istorijoje tai reiškia Lenkų karinę organizaciją (Polska Organizacja Wojskowa). Paskelbus viešą renginį, kuriame rinkta parama POW, į istoriko klausimą, ar parama renkama šiai organizacijai, atsakyta pasipiktinimu, kad ši santrumpa suprantama būtent taip.

Lietuvoje kiekvienais metais kartojasi ta pati beprasmybė, kai Tėvynės sąjungai prijaučianti tautos dalis dabinasi melsvų pelkių gėlelių žiedeliais, o žmonės, laikantys save tautininkais, tradicionalistais ar tiesiog alternatyviąja dešine paišo istorinius Lietuvos simbolius kaip priešpriešą šiems žiedeliams. Beprasmybės viršūne tapo paveikslas, kur Vytis kardu drasko melsvą žiedelį. Tikrai Vyties verta misija.

Užsidarymas skirtingose, siaurose ir viena kitai prieštaraujančiose nišose drasko tautos sąvoką. Skirtingos politinės stovyklos kažkur pametė supratimą, kad egzistuoja viena tauta. Kiekviena grupelė savo viduje suvokia save kaip savipakankamą ir vienintelę teisią. Taip žūsta politika kaip tautos savivoka ir savivalda. Ją keičia subkultūros. Su savomis kalbomis ir savais mitais. Tarsi tautelės tautoje ar vietoj tautos.

Nuo subkultūros ne taip toli iki sektos. Ribotos bendrijos, kuri visur aplink save mato tik tamsą, o šviesą – tik savo viduje. „Nėra išganymo be mūsų Bažnyčios“ yra klasikinė sektos charakteristika.

Šiandien daug poliarizuojančių grupių ir lyderių. Trūksta telkiančios lyderystės. Lyderystės, kurios pagrindu taptų ne viena ar kita niša, bet tauta. Nežinia, ar tapsime verti tokios lyderystės. Kad suvoktume tautą savyje ir save tautoje, reikia priimti kitą. Iš pradžių – tautos, o po to – ir žmonijos lygiu.

Marius Kundrotas yra istorikas ir politologas.