Kaip valstybinės kalbos įstatymui tapti konstituciniam? Atsakymas Loretai Vaicekauskienei

Ona Aleknavičienė, Rita Miliūnaitė, Nida Poderienė, Aurelija Tamulionienė, Lietuvių kalbos institutas, LRT.lt

Įsibėgėja diskusijos dėl naujo Valstybinės kalbos įstatymo projekto, kurį grupė politikų įregistravo 2022 m. lapkričio 29 d. kaip Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą. Kai kam kyla klausimų, ar iš viso tokio įstatymo reikia, jeigu ir šiaip Lietuvos Konstitucija įtvirtina lietuvių kalbą kaip valstybinę. Kodėl siekiama reguliuoti kalbų vartojimą viešajame gyvenime?

Konstitucinio įstatymo žanras

Įstatymai Lietuvoje tampa konstituciniai ne patys savaime, o valstybės valia. Ir tai ne kokia „lietuvių kalbos tvarkytojų desperacija“, kaip mėgina įžvelgti Loreta Vaicekauskienė. Tokį statusą jam 2012 m. suteikė Seimas, įgyvendindamas konstitucinę nuostatą, kad lietuvių kalba yra vienas iš Lietuvos valstybės egzistavimo pagrindų. Į konstitucinių įstatymų sąrašą jis įtrauktas pats pirmas, o už jo rikiuojasi dar aštuoni.

Konstituciniai įstatymai nėra vienadieniai ir suteikia valstybei bei visuomenės santykiams teisinį stabilumą. Priėmus tokius įstatymus, vėliau ką nors keisti nėra paprasta. Konstitucijos 69 straipsnyje rašoma: „Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.“

Konstitucinių įstatymų galia daug didesnė negu paprastųjų. Tai įpareigoja jų rengėjus atsitraukti nuo kasdienių smulkmenų ir pažvelgti į teisiškai reguliuojamus dalykus bendresniu žvilgsniu. Valstybinės kalbos konstituciniame įstatyme turi būti nustatyti esminiai valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo aspektai.

Valstybinės kalbos įstatymo kelias su stotelėmis

Dabar galiojantis Valstybinės kalbos įstatymas buvo priimtas 1995 m., 2002 m. kiek papildytas. O visuomenės gyvenimas per tą laiką nemažai pasikeitė, atsirado naujų valstybinės kalbos vartojimo sričių ir atvejų (pavyzdžiui, vartojimas skaitmeninėje terpėje, imigrantų daugėjimas ir pan.).

Šį įstatymą ne kartą mėginta tobulinti, tačiau tiek 2006 m. projektas, kurį rengė kvalifikuotų teisininkų ir kalbininkų grupė, tiek vėlesni jo variantai vis užsilikdavo Seimo komitetų stalčiuose. 2013 m. Seime įregistruotas pirmasis konstitucinio įstatymo projektas, 2014 m. po pateikimo jis buvo priimtas svarstyti ir perduotas komitetams, bet čia ir sustojo. 2021 m. parengtas dar vienas įstatymo projektas, bet taip pat nepriimtas.

Koks turėtų būti konstitucinio įstatymo tikslas?

Visuomenė nemėgsta būti reguliuojama, ribojama, ji jautri bet kokiems suvaržymams. Todėl reikia iškart pasakyti, kad valstybinė kalba skirta visų pirma viešajam ir oficialiajam gyvenimui. Įstatymas nereglamentuoja privačiojo gyventojų bendravimo, religinių bendruomenių kalbos ir nepažeidžia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisės puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.

Kadangi įstatymas konstitucinis, tai jis turi sukonkretinti Konstitucijos 14 straipsnį: užtikrinti valstybinės kalbos, kurios statusas šiuo straipsniu teisiškai įtvirtintas, vartojimą viešajame ir oficialiajame gyvenime, jos tvarkybą, mokymą, apsaugą ir atsakomybę už įstatymo įgyvendinimą.

Įstatymo tikslas – užtikrinti lietuvių kalbos tvarumą, tęstinumą ir plėtrą, vartojimą visose viešojo gyvenimo srityse, mokymą, apsaugą ir prestižą.

Kad būtų judama šio tikslo link, įstatymas turi apimti visą lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime, o ne pavienes jo sritis teisinantis, kad kai kurios jau reglamentuotos atskirais įstatymais. Tuo motyvuojant į projektą, pavyzdžiui, neįtrauktas straipsnis apie asmenvardžius. Iš tiesų 2022 m. priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas reglamentuoja tik vardo ir pavardės rašymą dokumentuose, bet ne vartojimą visose viešojo gyvenimo srityse, jis nenumato asmenvardžių sudarymo principų, neįtvirtina tradicijų apsaugos. Asmenvardžiai – lietuvių kalbos vardyno dalis, jie tokios pat svarbos kaip vietovardžiai, turi panašią vartojimo tradiciją, todėl šiame įstatyme turi būti reglamentuota ir jų viešoji vartosena.

Kitų šalių patirtis

Kalbant apie valstybinės kalbos vartojimo ir viešosios kalbos kokybės reguliavimą, pravartu pasidairyti po kitų šalių teisinę praktiką. Kalbos įstatymus turi daugelis Europos Sąjungos valstybių, net tos, kurių konstitucijose kadaise nematyta poreikio įtvirtinti kalbos statusą. Tačiau globalizacija, interneto plėtra ir dėl įvairiakryptės migracijos dažnėjantys kalbų kontaktai ir jas verčia kalbų santykius reguliuoti teisiniu būdu.

Vis dėlto mechaniškai perkelti vienos ar kitos šalies teisines nuostatas į Lietuvos įstatymus būtų visiškai neapdairu. Šalys įstatymus kuria atsižvelgdamos tiek į visą savo teisinę sistemą, tiek į visuomenės istorines, kultūrines, socialines aplinkybes, tautinę sudėtį, demografinę padėtį, mentalitetą ir pan., o ypač svarbu – į bendrinės kalbos susikūrimo bei gyvavimo laikotarpį.

Įstatymo tikslas – užtikrinti lietuvių kalbos tvarumą, tęstinumą ir plėtrą, vartojimą visose viešojo gyvenimo srityse, mokymą, apsaugą ir prestižą

Galime dairytis ir į Skandinaviją, tačiau Lietuvos istorija kitokia negu Skandinavijos šalių. Galime žiūrėti ir į artimiausius kaimynus lenkus, latvius, estus. Jų įstatymuose rasime visokių mums tinkamų nuostatų.

Lenkijos valstybinės kalbos įstatyme nuostatos dėl kalbos kokybės įtrauktos į lenkų kalbos apsaugos sritį. O ji apima ir rūpinimąsi taisyklingu jos vartojimu, ugdymu, kalbos mokėjimu, ir nepakantumą lenkų kalbos vulgarizavimui. Nors, regis, trisdešimties milijonų valstybėje kalbai nykti prielaidų nėra, bet įstatymas pabrėžia, kad visos valdžios institucijos, įstaigos ir organizacijos, dalyvaujančios viešajame gyvenime, privalo saugoti lenkų kalbą. Įstatyme aiškiai nustatytas lenkų kalbos pirmumas kitų kalbų atžvilgiu.

Estai daugelį teisinių valstybinės kalbos vartojimo nuostatų sieja su viešuoju interesu (visuomenės saugumu, viešąja tvarka, administravimu, švietimu, sveikata, vartotojų apsauga, sauga darbe) ir su gerąja kalbos vartojimo praktika. Tai reiškia, kad realiai egzistuoja visų pripažįstamas viešosios estų kalbos etalonas (bendrinė kalba) ir jo laikomasi, jo mokomasi. Tai reiškia, kad ir kitakalbiai, orientuodamiesi į tokį etaloną, išmoks visavertės estų kalbos, o ne kokį miestakalbės variantą.

Europos įstatymuose valstybinės kalbos statusas siejamas su gyvybiniais interesais – Tautos ir valstybės tęstinumu. Lietuva valstybinės kalbos statusą yra įtvirtinusi Konstitucijoje, jos apsaugą ir plėtrą – Valstybinės kalbos įstatyme, todėl lygintina ne su Kinija ar Rusija, o su Europos valstybėmis. Jos pasižymi ir nacionaline saviverte, ir visuomenės integracijos palaikymu, ir pragmatiniu požiūriu į nacionalinę kalbą – kaip į visose valstybės gyvenimo srityse būtiną tikslų komunikacijos instrumentą.

Visos mūsų artimiausios kaimynės – Lenkija, Latvija ir Estija, su kuriomis mus sieja panaši istorinė patirtis, geopolitinė situacija, savo kalbos įstatymuose irgi įtvirtina nacionalinės kalbos apsaugą ir plėtrą.

Valstybinės kalbos santykis su kitomis kalbomis

Įstatymiškai turi būti apibrėžta, koks yra valstybinės lietuvių kalbos santykis su kitomis kalbomis viešojo gyvenimo srityse, kad nekiltų nesusipratimų ir nebūtų pažeistos Lietuvos gyventojų kalbinės teisės. O neaiškumų šiandien kyla nemažai, ypač visuomenės aptarnavimo ir paslaugų srityje. Tai jautrūs klausimai, nes daugiausia susiję su dabar Lietuvoje prisiglaudusiais ukrainiečiais, kurių dalis įsidarbino įvairiose Lietuvos įmonėse. Tačiau ne tik.

Šiuo metu esame antra Europos Sąjungos valstybė pagal imigrantų skaičių, tenkantį vienam gyventojui. Beveik absoliuti dauguma atvykę iš slavakalbių šalių. Didžioji dalis Lietuvos visuomenės, gimusios ir augusios Nepriklausomoje Lietuvoje, rusų kalbos nemoka taip, kad galėtų susikalbėti parduotuvėje, poliklinikoje, viešojo maitinimo įstaigose. Ir neprivalo mokėti – jie gyvena Lietuvoje. Antra vertus, atvykėliai, nemokėdami lietuvių kalbos, lieka izoliuoti, socialiai nesaugūs.

Dalis karo pabėgėlių ukrainiečių, atvykusių baltarusių ir rusų liks gyventi Lietuvoje, todėl būtina ir reikalauti, ir sudaryti sąlygas išmokti lietuvių kalbą.

Viešojoje erdvėje kai kurie politikai ir verslo atstovai vis kartoja, kad reikia atsižvelgti į darbdavių interesus ir didėjančią imigraciją. Jie norėtų, kad naujame valstybinės kalbos įstatyme nebūtų numatomi reikalavimai mokėti lietuvių kalbą atvykusiems į Lietuvą gyventi ir dirbti. Tačiau turime įvertinti, kad įstatymas rengiamas ne metams, o dešimtmečiams. Dalis karo pabėgėlių ukrainiečių, atvykusių baltarusių ir rusų liks gyventi Lietuvoje, todėl būtina ir reikalauti, ir sudaryti sąlygas išmokti lietuvių kalbą. Išmokti ne bet kaip, o pagal profesijai ir einamoms pareigoms Vyriausybės nustatytus kalbos mokėjimo reikalavimus.

Įvairiomis išlygomis, kurias lemia nenumatyti išoriniai veiksniai, ir konkrečių problemų sprendimu rūpinasi valstybės įgaliotos institucijos. Čia kaip tik išryškėja jų gebėjimas sparčiai ir lanksčiai reaguoti į gyvenimo aktualijas – ginti visų pirma kalbines Lietuvos gyventojų teises, užtikrinti tiesioginį vartotojų aptarnavimą valstybine kalba ir kartu sudaryti sąlygas kitakalbiams gerai išmokti lietuvių kalbą.

Valstybinės kalbos ir bendrinės kalbos santykis

Kad ir kaip kritikuotume 2022 m. įstatymo projektą, būtų visiška netiesa teigti, kad jame valstybinė kalba susiaurinama iki bendrinės. Dar kartą primename Konstituciją: valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Tai reiškia, kad Konstitucija įtvirtina lietuvių kalbą valstybės gyvenime su visomis jos atmainomis: bendrine kalba, tarmėmis (regioniniais variantais), lietuvių gestų kalba. Ir su visomis jos stilistinėmis raiškos priemonėmis.

Kaip minėta, valstybinės kalbos įstatymas netaikomas privačiajam gyvenimui: Lietuvos gyventojai gali kalbėtis kokia nori lietuvių kalbos atmaina (įskaitant profesinius ar socialinius dialektus) arba kitomis (gimtosiomis) kalbomis.

Valstybinės kalbos įstatymas reguliuoja viešąją vartoseną, bet ir joje greta bendrinės kalbos puikiai išsitenka ir kitos atmainos. Vienas iš aiškiausių pavyzdžių – tarmėmis leidžiami žurnalai, skelbiami grožiniai kūriniai, transliuojamos laidos. Jeigu žmogus kalba ar rašo viešai, kalbėjimo būdą, raiškos priemones ir stilių pasirenka pagal savo socialinį statusą ir aplinkybes (adresatus, tikslus ir kt.).

Jeigu pereinama į institucinį lygį (teisėkūrą, viešąjį administravimą, viešąją informaciją ir kitas panašias sritis), tai situacija jau kita. Kalbos įstatymus valstybės tam ir priima, kad sureguliuotų kalbos vartojimą ir užtikrintų jos kokybę. Tai natūralus valstybės ir visuomenės poreikis, nes valstybinė kalba atlieka komunikacinę ir visų gyventojų integracinę funkciją, nepriklausomai nuo jų kilmės, įsitikinimų ir kitų skirtybių. Taisyklinga ir funkcionali bendrinė kalba savo ruožtu lemia darnią institucijų veiklą bei efektyvią viešąją komunikaciją, yra kokybiško švietimo bei visuomenės kultūros ženklas.

Kalbos įstatymus valstybės tam ir priima, kad sureguliuotų kalbos vartojimą ir užtikrintų jos kokybę. Tai natūralus valstybės ir visuomenės poreikis, nes valstybinė kalba atlieka komunikacinę ir visų gyventojų integracinę funkciją, nepriklausomai nuo jų kilmės, įsitikinimų ir kitų skirtybių.

Kas laikoma bendrinės kalbos etalonu? Pirmiausia reikia paminėti bendrinės kalbos gramatikas, žodynus ir žinynus. Jie rodo, kas yra taisyklinga bendrinė kalba. Šiais leidiniais remiasi oficialių žinių laidų vedėjai, tekstų autoriai, mokytojai, redaktoriai. Rašytinė žiniasklaida tvarkosi kartais ir savireguliacijos principu. Ar tai atitinka visuomenės lūkesčius? Tyrimai rodo, kad toli gražu ne visada. Kur ir kiek viešosios kalbos kokybę turi reguliuoti įstatymas, – dažnas diskusijų objektas, tačiau tai neturėtų nuvesti į kalbinę anarchiją.

Ar bejėgis įstatymas gali užtikrinti konstitucines kalbos teises?

Šiame įstatyme reikėtų ypač paisyti bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra teisė, tai turi būti ir jos gynimo priemonė. Jei įstatymas suteikia lietuvių kalbai išskirtinį statusą, tai jam įgyvendinti turi būti numatytos ir institucijos, atstovaujančios viešajam interesui, ir tam reikalingos priemonės.

Viešojoje erdvėje jau keletą metų vis kyla diskusijų dėl kalbos politiką formuojančių ir vartoseną reguliuojančių institucijų – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK), Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) ir savivaldybių kalbos tvarkytojų. Dalis visuomenės mano, kad kalbos vartosenos negalima palikti savireguliacijai, kita dalis (ir kai kurios partijos) priešinasi viešosios kalbos priežiūrai.

Šiuokart nesileidžiant į diskusijas, reikia pasakyti, kad kalbos vartojimu ir jos kokybe suinteresuotos ir valstybės institucijos: sklandžiam bendravimui su visuomene joms reikia ne bet kokios kalbos, o tokios, kuri tinkamai atliktų funkcijas politikos, kultūros, mokslo, švietimo, verslo ir kitose srityse. Be to, valstybė turi rūpintis ne tik komunikacija, bet ir tuo, kaip išsaugoti lietuvių kalbos, kaip lietuvių tautinės tapatybės, pagrindą.

Atsižvelgiant į tai, konstituciniame įstatyme turi būti aiškiai įvardytos kalbos politiką formuojančios, įgyvendinančios ir priežiūrą atliekančios institucijos ir numatytos jų funkcijos. Tačiau dabartiniame projekte numatyta, kad lietuvių kalbos priežiūrą ir apsaugą atlieka, kalbos politiką kuria ir jos įgyvendinimu rūpinasi „įgaliota valstybės institucija“. Tai neatitinka Konstitucijos 5 straipsniu įtvirtinto valdžių padalijimo principo. Demokratinėse valstybėse ta pati institucija negali ir kurti politiką, ir vykdyti jos priežiūrą. Į projektą apskritai neįtrauktas dabar galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme (1995) esantis skyrius dėl atsakomybės už įstatymo nuostatų įgyvendinimą. Tai jau kelia klausimų dėl būsimojo įstatymo funkcionalumo ir prasmingumo. Bejėgis įstatymas konstitucinės teisės neužtikrins.

Bejėgis įstatymas konstitucinės teisės neužtikrins.

Pavyzdžiui, Estija jau pirmame įstatymo skyriuje įtvirtina nuostatas dėl valstybinės kalbos įstatymo laikymosi ir dėl atsakomybės už jo reikalavimų pažeidimus. Taigi ir šiuo atveju esame bendroje mentalinėje ir kultūrinėje erdvėje su demokratinėmis savo kaimynėmis, o ne su autoritarinėmis valstybėmis.

Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas kalbos politikai būtų pats svarbiausias, bet minėtas 2022 m. projektas turi nemažai trūkumų. Įstatymo projektą išnagrinėjo Lietuvių kalbos institute suburta darbo grupė ir pateikė išvadas, 2023-02-28 joms pritarė Instituto mokslo taryba.

Išvadose pabrėžta, kad projektas „neįtvirtina Konstitucijos 14 straipsniu įteisinto lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso, susiaurina jos funkcijas ir aprėptį, numatydamas lygiavertę dvikalbystę Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose bei viešajame gyvenime, negarantuoja valstybinės kalbos apsaugos, neužtikrina jos tvarumo, stiprėjimo ir plėtros“. Nemažai painiavos kelia ir projekte netiksliai apibrėžtos kai kurios sąvokos (bendrinė lietuvių kalba, bendrinės lietuvių kalbos normos), o kai kurių sąvokų (valstybinė kalba, viešojo gyvenimo sritys) apskritai nėra, ir tai kelia įvairių šio įstatymo taikymo interpretacijų.

Šiandienės padėties neapibrėžtumas, ardantis sistemingos teisinės veiklos principus, labai nepalankus kalbos politikos perspektyvai. Dabar svarbu galvoti, kaip parengti ir priimti tokį valstybinės kalbos įstatymą, kad jis atitiktų šių dienų realijas. Tai padaryti įmanoma ne vis dar populiariu, bet niekur nevedančiu pamokslavimu, o demokratiniu būdu – bent su minimalia pagarba įsiklausant į įvairias nuomones ir ieškant bendrų sprendimų.

Nors įstatymas priskirtas konstitucinių įstatymų kategorijai, tačiau nuo priskyrimo jis toks dar netampa: konstitucinis turi būti įstatymo turinys. Jo rengėjai turi išryškinti Konstitucijos 14 straipsnio esmę: taip suformuluoti teisines nuostatas, kad būtų įtvirtintas lietuvių kalbos vartojimas viešajame ir oficialiajame gyvenime, užtikrintas tinkamas mokymas, tvarkyba ir paties įstatymo vykdymas. Tik taip jis atitiks valstybės numatytą paskirtį ir tą tikslą, kurio labiausiai tikisi visuomenė: kad lietuvių kalba būtų saugi, patogi vartoti ir nuolat atsinaujinanti.

Daugiau skaityti RLT.lt