Kaip Vokietija finansavo Rusijos karą prieš Ukrainą

Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

Vokietijos verslininkai pervedė Rusijai milijardus eurų už dujas. Angelos Merkel vyriausybė ignoravo Ukrainos perspėjimus apie puolimą. Dar blogiau, ji įskaičiavo karo riziką. Nauja knyga nušviečia „Nord Stream 2“ istoriją.

Buvęs kancleris atsiprašė. Gerhardo Šrioderio gydytojas šiomis dienomis paskelbė, kad jis perdegė. Netrukus 81-erių sulauksiančiam garbaus amžiaus vyrui esą buvo taikytas klinikinis gydymas, o G. Šrioderis artimiausiu metu negalės duoti parodymų parlamentiniame tyrimo komitete dėl „Nord Stream 2“. Tai gera žinia jo partijai, SPD, tiek Berlyne, tiek rytinėje Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemėje, kur žemės parlamento opozicija privertė įsteigti šį komitetą. Kas nori, kad būtų atskleisti jų nešvarūs skalbiniai? Lemtinga, galbūt didžiausia užsienio politikos klaida, kurią Vokietijos politikai, vadovaujami Putino draugo Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder), padarė nuo 1945 m.?

Nuo šeštadienio prekyboje pasirodė knyga, kurioje nušviečiama būtent ši klaida: kaip Vokietija 2005–2022 m. užsakė „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekių statybą, taip finansuodama Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą. Istorinis skandalas, sako Steffenas Dobbertas ir Ulrichas Thiele, du vokiečių žurnalistai, trejus metus skyrę tyrimams „Nord Stream. Kaip Vokietija moka už Putino karą“. Ir dar blogiau: skandalas, kurį viską gerai matydama sukėlė tuometinės kanclerės Angelos Merkel vyriausybė.

Apstulbę ukrainiečiai

Prieš prasidedant agresijai, Vokietija kasmet Rusijai pervesdavo 10–11 mlrd. eurų už dujų tiekimą. Tai atitinka maždaug penktadalį Rusijos karinių išlaidų tais metais. Galiausiai Vokietijos bendrovės į Vladimiro Putino karo kasą įpils 104 mlrd. eurų, neskaitant pinigų, išleistų rusiškai naftai ir anglims.

Svarbiausias momentas šioje dienoraščio forma rašomoje ataskaitoje – 2018 m. spalio 16 d. Nuo Krymo aneksijos ir Rusijos organizuoto separatistinio karo Donbase pradžios praėjo ketveri metai, o iki didžiosios invazijos į Ukrainą liko treji su puse metų. Ukrainos delegacija atvyksta į Berlyną į susitikimą Federalinėje kanceliarijoje. Ukrainos naftos ir dujų bendrovės „Naftogaz“ atstovai susitinka su trimis A. Merkel personalo nariais. Dobbertas ir Thiele klausosi, kaip ukrainiečiai pasakoja apie įsimintiną pokalbį. Jie bando paaiškinti vokiečiams politines dujotiekio tiesimo Baltijos jūroje pasekmes:

Svečiai iš Kijevo įspėja Merkel darbuotojus, kad dėl „Nord Stream 2“ ir pastarojo meto Ukrainos aplenkimo tiekiant dujas iš Rusijos labai tikėtina didelė Rusijos invazija.

Kadangi tai nesukelia ir vokiečių susidomėjimo, vienas iš „Naftogaz“ darbuotojų teiraujasi, ar Federalinė kanceliarija suprato, ką reikštų dar didesnis karas Ukrainoje. Tuomet į Vokietiją atvyktų daug karo pabėgėlių. Kanclerės atstovai atsako analogiškai: „Taip, mes žinome, ką su jais darysime”. Ukrainiečiai yra nustebę. Vienas iš jų atsako, kad jei karas paaštrės, pabėgėlių iš Ukrainos bus ne dešimtys ar šimtai tūkstančių, o milijonai.

Vokiečiai atsako, kad jie turėtų atlikti skaičiavimus. Anksčiau jie manė, kad skaičiai bus mažesni. „Naftogaz“ atstovai apstulbę. Kol jie stengiasi įspėti apie „Nord Stream 2“ ir su tuo susijusį Rusijos puolimą, kanceliarija jau seniai tai numatė ir įtraukė į „Nord Stream 2“ projekto sąmatą. Ukrainiečiai išeina iš susitikimo padarę išvadą, kad Vokietijos vyriausybei nieko blogo, jei Rusija pradės puolimą.“

Steffenui Dobbertui, kuris taip pat rengia reportažus iš karo zonos Ukrainoje kaip internetinio leidinio „Die Zeit“ redaktorius ir reporteris, tai kelia ypatingą nerimą. Interviu laikraščiui „NZZ am Sonntag“ jis kaltina Vokietijos vyriausybę ciniškais išskaičiavimais: Atotrūkį tarp kasmet Vokietijoje gimstančių ir mirštančių maždaug 300 000 žmonių turėtų užpildyti Ukrainos pabėgėliai, sako jis.  „1,2 mln. ukrainiečių, kurie dabar yra Vokietijoje, Vokietijos politikai ragina čia dirbti. Tai visiškai suprantama. Tačiau jei į tai pažvelgsime platesniame Vokietijos ir Rusijos energetikos politikos kontekste, tai įgaus istoriškai abejotiną atspalvį.“ Dobbertas turi omenyje Hitlerio užkariavimo kampaniją Ukrainoje ir jo sumanymą iš ten paimti darbo jėgos ir žaliavų Vokietijos reichui.

„Nord Stream“ dujotiekio ilgis – apie 1200 km, o jo pabaiga – Meklenburge-Pomeranijoje, socialdemokratų valdomoje šiaurės rytų žemėje. „Kremliaus forpostas“, kaip ją vadina autoriai. „Nord Stream 1“ pradėtas eksploatuoti 2011 m. dalyvaujant A. Merkel ir tuometiniam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui.

„Nord Stream 2“ baigtas statyti 2021 m. rudenį, tačiau niekada netiekė dujų. Prasidėjus karui 2022 m. vasarį Vokietijos vyriausybė pristabdo patvirtinimo procesą. Pirmųjų karo metų rugsėjį per sabotažo aktą sunaikinami du „Nord Stream 1“ dujotiekiai ir vienas „Nord Stream 2“ dujotiekis. Vokietijos tyrėjai įtaria Ukrainos narų vadovaujamą komandą.

Strateginė korupcija

Ar tai reiškia dujotiekių sagos pabaigą? Visai ne. Yra pernelyg daug dalykų, kuriuos reikia išsiaiškinti: Rusijos valstybinės bendrovės „Gazprom“ įtaka Vokietijos politikai, jos patronuojamosios bendrovės „Nord Stream AG“, kurios teisinė būstinė yra Zugo kantone, įtaka valdžios sprendimams. Autoriai Dobbertas ir Thiele Kremliaus veiksmus vadina „strategine korupcija“.

Jie turi omenyje štai ką: Rusijos pusė specialiai ieškojo asmenų, įmonių ir asociacijų Vokietijoje silpnųjų vietų ir interesų, kad įgytų geopolitinį pranašumą. Kaip rašo „Nord Stream“ tyrėjai, strateginė korupcija buvo modernaus karo dalis. Ji turėjo tris tikslus: „Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų dujų, ES padalijimas ir Ukrainos rekolonizacija“. Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schröder), 1998–2005 m. socialdemokratų kancleris, buvo ryškiausias to pavyzdys.

G. Šrioderis taip pat buvo dujotiekių sandorių varomoji jėga. Kancleriavimo pabaigoje jis kartu su V. Putinu („nepriekaištingu demokratu“) nusprendė nutiesti pirmąjį dujotiekį „Nord Stream“. Praėjus mažiau nei trims savaitėms po to, kai 2005 m. lapkritį Šrioderis perdavė savo postą Angelai Merkel, paaiškėjo, kad jis pereina į „Gazprom“. Negirdėtas įvykis. Tačiau nuo to laiko Šrioderis kratosi bet kokios kritikos. Jo asmeninis gyvenimas – niekieno reikalas, jis nuolat sako klausinėtojams. Putino apologetas? Žinoma! Ir tuo didžiuojasi. Jis laikosi savo noro suprasti Rusiją, jos žmones ir politinę vadovybę, aiškino Šrioderis 2014 m. per kasmetinę Rusijos verslo dieną Meklenburge-Pomeranijoje.

Prabangą mėgstantis socialdemokratas savo noru per anksti paliko vyriausybės postą. Jam reikėjo darbo ir jis norėjo uždirbti realių pinigų. Putinas tai žinojo. „Šrioderis sako, kad pinigai taip pat yra pripažinimo forma“, – rašoma 2011 m. laikraštyje ‚Welt am Sonntag‘ išspausdintame buvusio kanclerio ir vadybininko portrete, kuris tuo metu dar buvo žavus skaitinys. Jis tapo bendrovės „Nord Stream AG“, kuriai dabar gresia bankrotas, direktorių valdybos pirmininku. Putino auksinė durų iškaba dujoms Vokietijoje.

Pasak „Nord Stream“ dienoraščio autorių, ilgametis Meklenburgo-Pomeranijos SPD ministras pirmininkas Erwinas Selleringas (Ervinas Seleringas) buvo mažiau nei Šrioderis susitelkęs į ekonominės naudos paieškas. Tačiau E. Selleringui taip pat reikėjo naujo užsiėmimo po to, kai 2017 m. jis atsistatydino dėl ligos.

Gerai, kad buvęs Vakarų Vokietijos valstybės tarnautojas visada liaupsino rytų vokiečius, gyrė jų VDR praeitį ir buvo pabrėžtinai promaskvietiškas – tai buvo jo rinkimų sėkmės receptas. Putinas vėl pasinaudojo proga. Selleringas tapo vienu svarbiausių „Nord Stream 2“ lobistų. 2021 m., padedamas savo įpėdinės ministro pirmininko poste Manuelos Schwesig, jis prastūmė Meklenburgo-Pomeranijos valstybinio klimato ir aplinkos apsaugos fondo, kurio prezidentu tapo, įsteigimą. Priešingai, nei gali atrodyti iš jo pavadinimo, šis fondas buvo susijęs su ekonominiu verslu, kaip savo knygoje parodo Dobbertas ir Thiele. Jo tikslas buvo apeiti JAV sankcijas ir užbaigti „Nord Stream 2“ statybą.

E. Selleringas į šį postą iškėlė socialdemokratę Schwesig, kuri iki šiol tebėra valdžioje. Ji perėmė Selleringo Rusijos politiką, nes ji buvo sėkminga, aiškina „Business Insider“ žurnalistas Ulrichas Thiele. „Ji pamatė, kad su ja gali laimėti rinkimus. Ji taip pat norėjo šiek tiek pademonstruoti, kad yra pašaukta siekti aukštesnių tikslų, kad būdama žemės vadovė gali žaisti su didžiaisiais žaidėjais politiniu lygmeniu.“ 2021 m. rudenį vykusiuose federalinės žemės rinkimuose S. Schwesig už SPD gavo beveik 40 proc. balsų. Ji jau matė save kaip būsimą kandidatę į kanclerės postą.

Buvusių „Stasi“ agentų tinklas rėmė „Nord Stream“ projektus. Tai taip pat buvo Kremliaus strateginės korupcijos Vokietijoje dalis. Matthiasas Warnigas, buvęs „Stasi“ majoras, kuris pažinojo V. Putiną dar būdamas agentu VDR, tapo bendrovės „Nord Stream AG“ generaliniu direktoriumi. Rusijos prezidentas galėjo pasikliauti juo ir jo kolegomis: Vokietija pirko dujas.

Viskas ekonomikai

Vokietijos ekonomika tapo vis labiau priklausoma nuo palyginti pigių rusiškų dujų. Nei socialdemokratai, nei krikščionys demokratai nenorėjo to pripažinti. Tuometinis SPD užsienio reikalų ministras Heiko Maasas ir ambasadorius Jungtinėse Tautose Christophas Heusgenas, buvęs A. Merkel patarėjas užsienio politikos klausimais, per JT plenarinę sesiją Niujorke šaipėsi, kai 2019 m. Donaldas Trumpas savo kalboje įspėjo, kad Vokietija tampa „visiškai priklausoma nuo Rusijos energetikos“. Tačiau būtent taip ir atsitiko.

Pagrindinis A. Merkel ir jos ekonomikos ministrų motyvas buvo paprasčiausiai įgyti konkurencinį pranašumą Vokietijai per dujotiekius, padėti Vokietijos ekonomikai, kaip teigia autoriai. „Be kita ko, ne tik Ukrainos, bet ir kitų Europos šalių sąskaita. Tačiau kalbėti apie tai tuomet draudė valstybės tarnautojų kalbos taisyklės. To nebuvo leidžiama sakyti“, – aiškina Dobbertas. „Net ir dabar, žvelgdamas atgal, vis dar manau, kad tai tikrai skandalinga“.

Kalbos draudimas sugrįžo prie Franko-Walterio Steinmeierio, dabar Vokietijos federalinio prezidento, o tuo metu A. Merkel vyriausybės užsienio reikalų ministro. Steinmeieris taip pat yra socialdemokratas ir vienas iš daugelio partijos narių, kurie savo draugiškumą Putinui ir artumą Rusijai glaistė remdamiesi Willy Brandtu ir jo XX a. septintajame dešimtmetyje vykdyta „détente“ politika. Tai buvo SPD aukso amžius.

2015 m., kaip praneša Dobbertas ir Thiele, Steinmeierio ministerija išleido tokius raštiškus nurodymus visiems valstybės tarnautojams ir vyriausybės atstovams dėl interviu ir pareiškimų: „Nord Stream 2“ statyba yra grynai verslininkų sprendimas, kurį priėmė „Gazprom“, „Shell“, „E.ON“, OMV, „BASF/Wintershall“ ir „Engie“. Ir dar: „Vokietijos vyriausybė šiuo klausimu yra neutrali.“

Dokumentas buvo parengtas bendradarbiaujant su SPD lyderio Sigmaro Gabrielio vadovaujama Ekonomikos ministerija; jį parengti paskatino „stipri šalių partnerių“ – visų pirma Lenkijos ir Baltijos šalių – reakcija į pranešimą apie „Nord Stream 2“ statybą ir S. Gabrielio vizitą pas V. Putiną jo privačioje rezidencijoje Novo Ogariove.

Kaip teigiama Dobberto ir Thiele’s knygoje, Vokietija buvo „apkaltinta, kad santykiuose su Rusija pasirinko ypatingą kelią Europos solidarumo ir Ukrainos sąskaita“, kaip teigiama Ekonomikos ministerijos dokumente. Gabrielis Novo Ogariove taip pat paprašė V. Putino autografo savo žmonos darbo kolegei. Jis mielai pasirašė – ir pasidžiaugė vokiečiais, kurie papildė jo karo kasą.

Du žurnalistai Steffenas Dobbertas ir Ulrichas Thiele politinio dienoraščio forma seka „Nord Stream“ sagą, kurioje užfiksuoti įvykiai nuo 2004 iki 2024 metų. Knygą „Nord Stream – Wie Deutschland Putins Krieg bezahlt“ išleido leidykla „Klett-Cotta“, o prekyboje ji pasirodė nuo 2025 m. vasario 15 d.

Šaltinis nzz.ch