Grupė Lietuvių kalbos instituto mokslininkų parengė oficialias pastabas dėl Seime įregistruoto Tautinių mažumų įstatymo Nr. XIV-3079 1, 2, 3, 4, 6, 7, 11 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 7-1 straipsniu įstatymo projekto XVP-168 (2025-02-27).
Kalbininkų nuomone šios Tautinių mažumų įstatymo pataisos reikšmingai keistų valstybinės kalbos statusą Lietuvoje, o tai anot jų gali turėti ilgalaikių pasekmių lietuvių kalbos, kaip integracinio valstybės pamato, tvarumui.
Lietuvių kalbos instituto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad siūlomos Tautinių mažumų įstatymo pataisos gali:
- Pažeisti lietuvių kalbos, kaip vienintelės valstybinės kalbos, statusą.
- Riboti piliečių teisę gauti informaciją lietuvių kalba.
- Ilgainiui skatinti kalbinę fragmentaciją ir mažinti bendrinės lietuvių kalbos vartoseną.
Atsižvelgiant į tai, mokslininkai ragina politikus įvertinti šias rizikas ir priimti sprendimus, kurie užtikrintų lietuvių kalbos apsaugą bei piliečių teises naudotis valstybine kalba visuose oficialiuose kontekstuose.
Valstybinės lietuvių kalbos statuso keitimas
Kalbininkai primena, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra įteisinta kaip vienintelė valstybinė kalba. Tuo tarpu siūlomos pataisos numato:
- Įteisinti tautinių mažumų kalbas kaip lygiagrečias ir lygiavertes valstybinėms tam tikrose savivaldybėse, kuriose tautinių mažumų atstovai sudaro bent 10 proc. gyventojų.
- Įtvirtinti kitakalbių užrašų, topografinių ženklų bei vietovių ir gatvių pavadinimų rašymą mažumų kalbomis.
Mokslininkų vertinimu, šie pokyčiai ne tik prieštarautų Konstitucijai, bet ir apribotų lietuvių kalbos funkcijas viešajame gyvenime, taip susilpnindami jos kaip vienijančios ir integruojančios kalbos vaidmenį.
Lietuviškų vietovardžių ir topografinių ženklų apsauga
Mokslininkai pabrėžia, kad:
- Daugelis Lietuvos vietovardžių yra baltiškos kilmės, jų rašyba tautinių bendrijų kalbomis reikštų autentiškų vietovardžių iškraipymą.
- Istoriškai dalis lenkiškų vietovardžių Lietuvoje atsirado priverstinio sulenkinimo laikotarpiu (1920–1939 m.), kai Lenkija okupavo Vilniaus kraštą.
- Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsniai nustato, kad oficialūs vietovardžiai turi būti rašomi lietuvių kalba.
Pataisos, leidžiančios kitakalbius užrašus viešajame gyvenime, sudarytų sąlygas fragmentuotis bendrinei kalbinei erdvei ir mažintų lietuvių kalbos prestižą oficialiajame naudojime.
Švietimo sistemos pokyčiai
Siūloma plėsti mokyklų, kuriose ugdymas vyksta ne lietuvių kalba, tinklą. Mokslininkų vertinimu, tai:
- Blogintų sąlygas mokytis ir vartoti valstybinę kalbą.
- Trukdytų jaunimo integracijai į visuomenę ir darbo rinką.
- Ilgainiui galėtų skatinti tam tikrų bendruomenių uždarumą, apribojant galimybes visaverčiam dalyvavimui visuomenės gyvenime.
Administracinės paslaugos ir jų prieinamumas
Pagal naująsias pataisas, oficiali komunikacija kai kuriose savivaldybėse galėtų vykti ne tik lietuvių, bet ir mažumų kalbomis. Tai reikštų:
- Sunkumų užtikrinant, kad visi Lietuvos piliečiai galėtų gauti vienodą administracinių paslaugų prieinamumą valstybine kalba.
- Viešųjų užrašų ir informacijos įvairiakalbystę, kuri prieštarautų Valstybinės kalbos įstatymo nuostatoms.
Asmenvardžių rašyba su diakritiniais ženklais
Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba jau 2024 m. vasario 20 d. pateikė savo išvadą dėl asmenvardžių rašybos su diakritiniais ženklais oficialiuose dokumentuose. Mokslininkų vertinimu, tokie pakeitimai gali sudaryti sąlygas valstybinei kalbai neatitinkančių rašmenų įsitvirtinimui oficialioje vartosenoje, o tai prieštarautų lietuvių kalbos normoms ir sukurtų teisinius bei administracinius iššūkius.
Be to, tokia praktika silpnintų bendrinės kalbos standartizavimo sistemą, nes sudarytų prielaidas asmenvardžių rašybai įvairiomis kalbomis, o tai apsunkintų jų vartojimą teisiniuose ir viešuosiuose dokumentuose.
Šią išvadą pasirašė žinomi kalbininkai: dr. Albina Auksoriūtė, habil. dr. Ona Aleknavičienė, dr. Laimutis Bilkis, dr. Rita Miliūnaitė, dr. Darius Ivoška, dr. Aurelija Tamulionienė.
Istorinis kontekstas
Įstatyminio dvikalbystės įtvirtinimo Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo sistemingai siekė 1988–1992 m. lenkų autonomininkai. Šio judėjimo tikslas buvo pietryčių Lietuvos teritorijai suteikti autonomiją, o ilgainiui šį regioną polonizuoti ir atskirti nuo Lietuvos Respublikos. Plačiau apie šį istorinį kontekstą galite skaityti čia: Lenkų autonominis judėjimas Lietuvoje.
Jų pastangos nukreiptos į tolimesnę pietryčių Lietuvos polonizaciją ir siekį sukurti atskiro administracinio valdymo regioną, kuriame lenkų kalba turėtų valstybinės kalbos statusą.
Šiuo metu Seimui teikiami Tautinių mažumų įstatymo Nr. XIV-3079 ir Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 pataisų projektai taip pat yra to paties polonizacijos proceso tąsa. Jomis bandoma įtvirtinti Lenkijos vykdytos Lietuvos polonizacijos pasekmes, paverčiant jas teisės norma.
Įteisinus dvikalbystę viešajame gyvenime ir valstybės institucijose, būtų institucionalizuota istoriškai primesta lenkų kalbos viršenybė tam tikruose Lietuvos regionuose, o tai kelia pavojų valstybinės lietuvių kalbos vientisumui ir statusui.
Lenkų autonomininkų tikslas buvo pietryčių Lietuvos teritorijai suteikti autonomiją, o ilgainiui šį regioną polonizuoti ir atskirti nuo Lietuvos Respublikos.
Vėliau šias idėjas perėmė lenkakalbiai Lietuvos politikai, susibūrę į Lietuvos lenkų rinkimų akciją (dabar vadinamą Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškųjų šeimų sąjunga). Jų pastangos nukreiptos į tolimesnę pietryčių Lietuvos polonizaciją ir siekį sukurti atskiro administracinio valdymo regioną, kuriame lenkų kalba turėtų valstybinės kalbos statusą.
Parengta alkas.lt
