Kam trenks Astravo elektra?

Danas NAGELĖ

Konservatoriai toliau rengia protesto akcijas ir Vyriausybės narius kviečiasi pasiaiškinti, kodėl latvių ir estų nepriverčiame pasižadėti, kad jie nepirks elektros iš baltarusiškos Astravo AE. Tie patys konservatoriai, kurie, prieš dešimtmetį būdami valdžioje, nė piršto nepajudino, kad ta AE nebūtų pradėta statyti. Tiesa, jiems pavyko pasiekti, kad Lietuva įsipareigotų nepirkti energijos tiesiai iš Astravo, tačiau ekspertai iš konservatorių juokiasi: vis tiek mūsų rozetėse bus astraviška elektra, tik brangesnė, nes įsigysime ją per tarpininkus.

 

Siautėja

Seimo konservatorių frakcijos nariai pastaruoju metu įsisiautėjo. Į frakcijos posėdžius kviečiasi premjerą Saulių Skvernelį, energetikos ministrą Žygimantą Vaičiūną ir aiškina jiems, esą rengiamas Baltijos šalių susitarimas dėl prekybos elektra su Baltarusija grubiai pažeis Lietuvoje galiojančius „antiastravinius“ įstatymus.

„Jeigu Latvija tiesiogiai pirks Baltarusijoje pagamintą elektrą, tai Latvijos tiekėjai, savaime aišku, galės ją parduoti Lietuvos vartotojams, ir taip Lietuvos vartotojai finansuos Astravo AE“, – rėžė buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

Vienas didžiausių statomos Astravo AE kritikų, parlamentaras Žygimantas Pavilionis „Vakaro žinioms“ aiškino, esą dabar vyksta Lietuvos derybos su Latvija ir Estija, į jas įsijungusi ir Europos Komisija.

„Detalių mes nežinome, tačiau, mūsų žiniomis, tą patį patvirtino ir energetikos ministras, vasarį buvo sutarta visai kitaip: visos trys Baltijos šalys neperka elektros iš Astravo, nes linijos eina per mus, mes jas kontroliuojame. Paskui latvių energetikos ministras, kuris tam susitarimui pritarė, atsistatydino. Ir dabar staiga išaiškėjo visai kitas susitarimas. Pasirodo, latviai ir estai jau perka baltarusišką elektrą. Per mus. Kadangi rinka liberalizuota, viskas, kas pateks į Latvijos teritoriją, vėliau per tarpininkus pateks į mūsų rozetes. Dabar mes aiškinamės, ar susitarti dėl nepirkimo galime tik derybų būdu, ar galime ir uždrausti latviams bei estams pirkti“, – sakė Ž.Pavilionis.

Prarijo liežuvį

Konservatoriai sako, esą jei Baltijos šalys susivienys, galbūt Astravo AE iš viso nepradės veikti. Tačiau kodėl jie jokių žygių nesiėmė, kai turėjo savo Vyriausybę 2008-2012 m.? Juk būtent tada ir buvo nuspręsta statyti jėgainę, padėtos pirmos jos plytos. Deja, į šį klausimą patys konservatoriai atsakymo neturi.

„Labai atsiprašau, nekomentuosiu“, – „Vakaro žinioms“ sakė tuometinis energetikos ministras A.Sekmokas.

Politiniai triukai

Žinomiausi ekonomikos ir energetikos ekspertai stebisi tokiais politiniais žaidimais.

Branduolinės energetikos ekspertas prof. Jurgis Vilemas nevyniojo žodžių į vatą.

„Situacija privesta iki kvailo absurdo. Gyvenimas sustatys viską į savo vietas. Praeis rinkimai ir viskas susitvarkys, baigsis visokie konservatorių protestai, kurie tėra politiniai žaidimai“, – trumpai situaciją pakomentavo J.Vilemas.

Buvęs energetikos ministras, diplomuotas atominės energetikos inžinierius, profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Leonas Ašmantas sako, kad konservatoriai tik erzina žmones.

„Nesuprantu, ką jie taip žaisdami galvoja. Gerai, dabar nepirksime elektros iš Astravo, bet vėliau vis tiek pirksime. Pasikeis valdžia ir pirksime.

Ką mes laimėsime, jei nepirksime pigios baltarusiškos elektros, išskyrus tai, kad kitą pirksime brangiau? Konservatoriai patys supranta, kad elektrinė vis tiek veiks, niekas jos nenugriaus, kai sukišta tiek pinigų.

Nereikia politizuoti šitų dalykų. Nėra būtino reikalo gadintis santykių su kaimynais. Jei latviai sako, kad pirks, tai kodėl mums reikia išsišokti?“ – retoriškai klausė L.Ašmantas.

Patys pražiopsojo

Ekonomistas prof. Antanas Buračas „Vakaro žinioms“ sakė, kad politikai nusišneka.

„Elektronas nėra nei baltarusiškas, nei sovietinis ar kapitalistinis. Jam pastatyti užkardą galima tik nukirpus jungtis. Jungtys yra, yra ratas, tai jei ne pro vieną galą, tai pro kitą baltarusiška elektra pas mus tekės, tik atitekės brangiau, jei per tarpininkus. Nieko savo kalbomis konservatoriai nepasieks.

Kas kita būtų, jei didžiosios atominės valstybės, tokios, kaip Vokietija, pradėtų kelti klausimą dėl atominių elektrinių saugumo apskritai. Tada būtų galima prisijungti prie jų ir galbūt kažkas pavyktų.

Vieni nieko nepasieksime. Juo labiau kad ir laikas praleistas. Kai konservatoriai valdė Vyriausybę, tada ir turėjo kelti ultimatumus. Galbūt baltarusiai, pamatę, kad kaimynams elektros neiškiš, jėgainės nebūtų statę.

Keistos politikų kalbos. Kai elektronas parduodamas biržoje, ant jo neužrašyta, iš kokios šalies jis yra. Nuperkama kvota, kuri gali atitekėti tiek iš Norvegijos, tiek iš Baltarusijos.

Panašiai yra su nafta. Kai mes ją perkame iš norvegų, nereiškia, kad ji yra norvegiška. Norvegai mums parduoda tą naftą, kurią gavo pigiausiai rinkoje arčiausiai Lietuvos. Tas pats su elektra. Per kokius laidus elektronas atėjo, žinome, tačiau kas jį pagamino – neįmanoma nustatyti, todėl politikai, aiškindami, kad nepraleisime baltarusiškos elektros, pučia burbulą nesuvokdami, kaip kvailai tai skamba“, – kritikos negailėjo A.Buračas.

Trigrašis

„Vakaro žinios“ neseniai rašė, kad netrukus vartotojai turės patys pasirinkti, iš kurio tiekėjo pirkti elektros energiją. Tad linksmai nusiteikę skaitytojai sako primygtinai reikalausiantys nurodyti, ar į jų namus „ateina“ elektra iš Astravo atominės jėgainės. Kai kurie, protestuodami prieš keliamą šaršalą, ketina rinktis būtent baltarusiškos elektros tiekėjus.

Komentuoja ekonomistas prof. Povilas GYLYS:

Kuo toliau, tuo darosi aiškiau, kad mūsų vadinamas „dvaras“, kuris nežinau, kam tarnauja, bet tikrai žinau, kad netarnauja Lietuvai, dalyvavo milžiniškame strateginiame plane „sunaikinkime Lietuvos energetiką“. Buvome galinga energetinė valstybė: Ignalina, Elektrėnai ir t.t. O dabar tapome importuotojais. Jei Lietuvoje „elitas“ būtų patriotiškai ir strategiškai mąstantis, jis visomis jėgomis būtų bandęs išlaikyti energetinį suverenitetą. O mes jį sunaikinome. Jei būtume pakovoję ir išlaikę bent vieną Ignalinos AE bloką, galbūt Astravas nė nebūtų atsiradęs. Kas gali paneigti, kad Astravo statybos ir Ignalinos AE uždarymas nėra susiję?

Lietuvoje 30 metų tarptautinius strateginius dalykus visada tvarko viena partija ir jos bei šalies faktinis vadovas. Socialdemokratai tame dalyvavo, bet ne pirmuoju numeriu. Visada strategijas, net nebūdami valdžioje, valdė „dvaro“ šerdinė organizacija – „landsbergiečiai“. Kiti tėra priedai.

Kam viskas daroma? Yra du paaiškinimai: arba kvailiai, arba tarnauja. Jei turėtume rimtas analitines ir saugumo struktūras, jos užduotų šį klausimą viešai, į jį atsakytų ir turėtume pasekmes. Ir tai, kas vyksta paskutiniais dešimtmečiais, tikrai nebūtų įvykę. Bet mes neturime laisvos diskusijos. Jei ką nors ne taip apie šerdinę organizaciją pasakai, iškart tave padaro „kremliniu“, „raudona kirvarpa“ ir nutildo. Taip elgiasi visi, pradedant juokdariais, kaip Ramanauskas, ir baigiant pačiu faktiniu vadovu Vytautu. Rimtos opozicijos tiems reikalams nebuvo ir nėra.

Visi supranta, kuo viskas baigsis. Pradžiai elektrą pirksime per latvius, o praėjus kuriam laikui būsime priversti pirkti tiesiogiai iš Astravo. Elektra yra to paties plano dalis kaip ir dujos. Perkame dujas brangiau, nes esą tai yra nepriklausomybė. O iš tikro tik mokame ir mokėsime daug brangiau. Ir jokios nepriklausomybės. SGD terminalas yra dar vienas įrodymas, kad tai nėra paprasta kvailystė.

„Landsbergiečiai“ sako, kad latviai ir estai mus išdavė. Kaip išdavė? Jie tik elgiasi pagal ekonominę logiką: reikia elektros – tai ir perka. Gal tada traukime visus verslus iš Rytų, išardykime geležinkelius į Rytus, perkaskime kelius – nereikės bendrauti. Tačiau kodėl Rasos Juknevičienės šeimos verslas ten veikia? Kiti konservatoriai irgi turi verslus. Aš ne prieš verslus, bet kodėl žmonės taip apgaudinėjami? Tada paskelbkime visišką embargą: jokios prekybos, jokios krovos į Klaipėdos uostą.

Dabartiniu etapu bet kokie veiksmai dėl Astravo yra beprasmiai. Jei ką galima buvo padaryti, tai tik tada, kai dirbo A.Kubiliaus Vyriausybė. Bet svarbiausia, kad reikėjo išlaikyti bent vieną Ignalinos bloką. Petras Auštrevičius, kuris yra vienas iš „antiastravinio“ judėjimo lyderių, per derybas dėl Lietuvos narystės ES gavo per daug galių ir nusiderėjo, kad AE visiškai uždarytume. O kai jau uždarėme, turime suvokti, kad teks importuoti. Ir ruoštis blogiausiems atvejams – avarijoms ir panašiai. Todėl reikia užsitikrinti galimybę pirkti tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Tai, kas vyksta dabar, yra valstybės strateginių energetinių interesų išdavystė. Už tai žmonės turi būti baudžiami. Jei jų nenuteis teismai, tai nuteis istorija.