Autorius yra nepriklausomas žurnalistas ir tyrėjas iš Woodrow Wilson instituto. Jį galite rasti jo „Twitter“ paskyroje.
Šiuo metu „realistiški analitikai“ ragina visus susitaikyti su „garantuota“ Putino pergale. Bet iš kur mes žinome, kad ji garantuota? Šiame esė mėginsiu įrodyti, kad analitikai 1) pervertina Rusijos kariuomenę, 2) nuvertina Ukrainos kariuomenę, 3) nesupranta Rusijos strategijos ir politinių tikslų. Pirmoje dalyje bus nagrinėjama pervertinta Rusijos kariuomenė.
Panagrinėkime dieną iki karo pradžios pasirodžiusį „Bismarko analitikos“ straipsnį apie Rusijos kariuomenę. Jis geras ir informatyvus. Jis neklysta dėl to, kad Rusijos kariuomenė yra orientuota į sausumos dalinius ir artileriją. Taip pat neklysta, kad gynybos ministras Serdiukovas 2007-2012 m. smarkiai padidino kariuomenės efektyvumą. Tačiau jis vis tiek klaidinantis.
Taip, ministras Serdiukovas iš tiesų reformavo kariuomenę. Jis padidino jos efektyvumą, kovojo su korumpuotais ir oligarchiškais ginkluotės gamintojais, taip tobulindamas karinės technikos kokybę. Dėl to jis tapo itin nepopuliarus, įgijo daugybę galingų priešų ir 2012 m. galiausiai buvo atleistas iš posto.
Jo įpėdinis Šoigu elgėsi kitaip. Kas yra Šoigu? Šoigu yra *vienintelis* Rusijos ministras, kuris nepertraukiamai dirbo vyriausybėje nuo 1991 m., nuo pat Rusijos Federacijos pradžios. Jis dirbo visiems prezidentams, visiems premjerams, išvengė visų valdžios valymų.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis yra gudrus politinis veikėjas, puikiai išmanantis dvaro politiką, viešumą, įvaizdį. Jūs išgyvenate kiekvieną administraciją, maksimizuodami savo politinį išlikimą. O kad jį maksimizuotumėte, reikia iki minimumo sumažinti bet kokius priešiškus santykius, todėl niekada neprieštaraujate galingoms interesų grupėms.
Serdiukovas kovojo su interesų grupėmis ir buvo sunaikintas. Šoigu buvo protingesnis. Jis pradėjo viešųjų ryšių kampaniją, pristatydamas save kaip „gelbėtoją” nuo Serdiukovo palikimo. Viskas, ką padarė jo pirmtakas, buvo išardyta. Žiniasklaida džiūgavo, žmonės džiūgavo, interesų grupės džiūgavo.
Tai labai, labai tipiška problema. Siekiant efektyvumo maksimizavimo reikia negailestingai elgtis su įsitvirtinusiu elitu ir interesų grupėmis. Tuo tarpu dvaro politikos maksimizavimas reikalauja jiems pataikauti ir neprisidaryti priešų. Serdiukovas maksimalizavo efektyvumą, Šoigu – dvaro politiką.
Svarbi dar viena detalė. Šoigu yra etninis tuvanietis. Tokioje šalyje kaip Rusija mažumos atstovas vargu ar gali tapti aukščiausiuoju vadovu. Žmonės jo nelaiko etniniu rusu (žr. jo rūmus), o tai reiškia, kad jis nėra pavojingas lyderiui ir jam galima drąsiai paskirti kariuomenę.
Šoigu ne tik išvalė Serdiukovo paskirtus asmenis, pataikavo įsitvirtinusiai kariuomenės vadovybei, nustojo ginčytis su kariuomenės tiekėjais dėl įrangos kainos ir kokybės. Jis taip pat propagavo daugybę jausmingų, bet melagingų lozungų dėl Rusijos didžiosios strategijos. Panagrinėkime kariuomenės ir laivyno problemą.
Kariuomenės ir laivyno problema buvo tradicinė Europos galingųjų valstybių dilema ištisus šimtmečius. Įprastinė taisyklės – tu negali išlaikyti aukščiausios klasės kariuomenės, ir aukščiausios klasės laivyno, turėjai rinktis. Kai kurios galybės to nepaisė, ir tai lėmė jų pražūtį, pavyzdžiui, XVII-XVIII a. Prancūzija. Kitos elgėsi racionaliau, pavyzdžiui, Prūsija.
Mes apie tai pamiršome, bet XVII a. Brandenburgo kunigaikštystė, kurios centras buvo Berlyne, bandė vaidinti „pasaulinę jūrų galybę“. Jie sukūrė laivyną, įkūrė kolonijas Karibuose ir Afrikoje (raudoni taškeliai žemėlapyje). Labai prašmatnu, tuščia ir kvaila. Ši ambicija veltui išeikvojo daugybę išteklių.
XVIII a. jie persigalvojo. Jie pardavė savo kolonijas, išardė laivyną ir susitelkė ties sausuma. Jie teisingai suprato, kad jei pamins savo puikybę ir sumažins laivyno pajėgumus (iki nulio), galės sukurti aukščiausios klasės kariuomenę. Kuri vėliau sėkmingai suvienijo Vokietiją.
Taigi. Aukščiausios klasės kariuomenė reikalauja apribotų karinio jūrų laivyno ambicijų. Ar Rusija mažina savo jūrines ambicijas? Ne. Ji jaučia pareigą išlaikyti kuo daugiau sovietinio laivyno palikimo. Išsaugoti senus laivus, statyti naujus, palaikyti ir plėsti vandenynų laivyno infrastruktūrą.
Čia iškyla dar viena dilema. Regioniniai laivynai gali būti veiksmingai naudojami sausumos karuose. Pavyzdžiui, Rusija paskelbė „karinio jūrų laivyno manevrus“, o paskui užpuolė Ukrainą iš jūros. Tai pigu ir veiksminga. Tačiau regioninio laivyno išlaikymas neskamba seksualiai. Tai yra efektyvumo kėlimas, o ne viešųjų ryšių gerinimas.
O Rusija rūpinasi savo PR. Putinas paskelbė, kad iki 2027 m. naujų laivų dalis turėtų siekti 70 proc. Seni sovietiniai laivai sensta, Rusija stato naujus. BET. Pagrindinės sovietinių laivų statyklos yra Ukrainoje. Taigi dabar Rusija plečia laivų statyklų infrastruktūrą, kad pasiektų šį tikslą.
Sovietinio laivyno palikimas yra Rusijos kariuomenės prakeiksmas. SSRS galėjo sau leisti vandenynų laivynus su lėktuvnešių smogiamąja grupe. Rusija negali. Tačiau atsisakius sovietinių ambicijų reikėtų nuslopinti savo pačių išdidumą (tai neįmanoma). Taigi, jie išlaikė senąsias ambicijas. Susumuojant: jie negali ir nenori siekti maksimalaus pajėgumo sausumos kariuomenės.
Kaip tai atsispindi šiame kare? Pirma, rusų invazinės pajėgos yra nedidelės. Ji turi daug artilerijos, žinoma, bet ji nėra pakankamai gausi, kad laimėtų. Prorusiški analitikai jų žygį lygina su operacija „Barbarosa“. Tačiau skirtingai nei Vermachtas 1941 metais, rusų įsiveržėliai naudoja tik vieną ešeloną.
Kaip organizuojamas žaibo karas? Ešelonais. Pirmasis ešelonas juda į priekį taip greitai, kaip tik gali. Tai reiškia, kad jų užnugaryje liks daug priešo kariuomenės gynėjų. Bet tada eina antrasis ešelonas, paskui trečiasis ir t. t. Jie pribaigia gynėjus, užima teritoriją, kontroliuoja tiekimo grandines.
Jei Rusija pradėtų tikrą „Barbarosos“ stiliaus žaibo karą, ji pasiektų pergalę – pirmuoju, antruoju ir trečiuoju ešelonais. Tačiau antrasis ešelonas niekada neatvyko. Jo niekada nebuvo. Kodėl? Pirma, Rusija neskyrė pakankamo dėmesio sausumos kariuomenei, todėl neturi tiek daug išteklių ir infrastruktūros sausumos karui.
Antra, kelių ešelonų paleidimas reikalautų ilgo varginančio pasirengimo. Reikia juos mobilizuoti, perkelti prie sienų, apgyvendinti, prižiūrėti ir aprūpinti. Tai nėra taip paprasta. Tai sunkus darbas, kurį reikia atlikti gerokai iš anksto, kad būtų galima vykdyti žaibo karą. Tai nebuvo padaryta. Sutelktos karinės technikos skaičiai tam buvo nepakankami.
Kodėl Rusija nepasirengė tinkamam žaibo karui? O dabar pereiname prie trečiosios ir pagrindinės priežasties. Žaibo karas yra karo strategija. Žaibo karas – tai būdas palaužti ir nuslopinti iš tikrųjų kovojantį priešą. Rusija jo neplanavo, nes neplanavo karo. Ji planavo specialiąją operaciją.
Žinoma, iš dalies tai tik šiuolaikinis diskursas. Po Antrojo pasaulinio karo tradicinis suvereniteto suvokimas, kaip suverenių valdovų juridinės teisės pradėti puolamąjį karą. Dėl to šiuolaikinės valstybės niekada nepripažįsta, kad kariauja. Jos vykdo „humanitarines misijas“, „kovą su terorizmu“ ir pan.
Panagrinėkite, kaip XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje karo departamentai ir ministerijos visame pasaulyje buvo pervadinti į „gynybos“. Visi ginasi, niekas nepuola. Kodėl tada vyksta kovos? Na, dėl nusikaltėlių – „banditų“, „teroristų“, „džihadistų“ arba, kaip dabar Ukrainoje, „nacių.“
Šiuolaikinis pasaulis panaikino skirtumą tarp priešo ir nusikaltėlio – pagrindinę romėnų teisės idėją. Galybės kariauja karus, bet tam jos turi kriminalizuoti ir dehumanizuoti savo priešus. Iš čia ir visas „teroristų“ diskursas. Tam tikra prasme V. Putinas eina pasroviui, tačiau gilesniu lygmeniu Putinas yra visiškai teisus. Jo pareiškimas apie „specialiąją operaciją“ Ukrainoje yra nuoširdus, nes jis nesitikėjo karo. Jis nežino, kaip reikia kariauti. Visą gyvenimą jis organizavo ir rengė specialiąsias operacijas.
Galybės kariauja karus, bet tam jos turi kriminalizuoti ir dehumanizuoti savo priešus. Iš čia ir visas „teroristų“ diskursas.
Pirmiausia kaip KGB karininkas. Paskui, būdamas Sankt Peterburgo miesto užsienio reikalų tarybos nariu (nelegaliai pardavinėjo sovietų sandėlio daiktus Vakarams). Dešimtajame dešimtmetyje jis glaudžiai bendradarbiavo su nusikalstamu pasauliu ir tai darė sėkmingai. Čia matote jį su savo „krikštatėviu“, seniu Hasanu.
Beje, štai kaip Putino bičiulis senis Hasanas švenčia su savo artima aplinka. Tai leidžia susidaryti tam tikrą vaizdą apie Putino verslo partnerius ir bendrininkus.
Putinas dirbo su žiauriais gangsteriais, įpratusiais žudyti. Tačiau jis visada turėjo pranašumą. Federalinė ir regioninė valdžia buvo daug stipresnė už šiuos nusikaltėlių bosus, kurie buvo labai lengvai pakeičiami. Kiekvienas iš jų turėjo dešimtis pakalikų, kurie norėjo užimti jo vietą.
Putinas vykdė specialiąsias operacijas, kai buvo daug stipresnėje padėtyje nei šie nusikaltėliai. Ir jis prie to priprato. Vėliau Jelcinas pasirinko jį savo įpėdiniu ir Putinas pradėjo daugybę specialiųjų operacijų, kad įtvirtintų savo valdžią ir statusą. Vėlgi su visišku aukštesnių pareigūnų palaikymu.
Taip, Putinas vaidino kietuolį dar prieš tapdamas prezidentu. Bet jam buvo lengva vaidinti kietuolį, kai jį palaikė tuometinis prezidentas ir visas Kremliaus aparatas. Didžiulė galia, jokios rizikos, jokios atsakomybės.
Vėliau jis inicijuodavo konfliktus kiekvieną kartą, kai tik jam reikėdavo sustiprinti savo populiarumą ir kietuolio įvaizdį. Čečėnija, Gruzija, Sirija. Tačiau nė vienas iš šių konfliktų nebuvo karas. Kiekvienas konfliktas buvo vykdoma specialioji operacija:
1) siekiant politinių tikslų
2) prieš nedideles pajėgas, kurios neturėjo jokių galimybių įveikti Rusiją.
Putinas kariavo tik su mažomis valstybėmis. Čečėnijoje – 1 mln. gyventojų, Gruzijoje – 4 mln., Sirijoje jų buvo daugiau, bet jis kariavo su sukilėliais, neturinčiais tinkamo apmokymo ar ginkluotės. Be to, „kovos su terorizmu“ diskursas leido rusams tiesiog sulyginti su žeme ištisus miestus be jokių pasekmių.
Kiekvieną kartą, kai Putinui reikėjo patvirtinti savo alfa statusą, jis nusiaubdavo kokią nors mažą šalį, surengdamas specialiąją operaciją. Joms nereikėjo tinkamo pasirengimo, nes jos nekėlė jokios egzistencinės grėsmės nei Rusijai, nei jam. Ką tos šalys dėl to padarys? Jokios rizikos = nėra reikalo vargintis.
Putinas nusprendė dar kartą pakartoti šį triuką. Taigi, negausi invazijos armija, tik vienas priešakinis ešelonas ir pan. Bet Ukraina yra daug didesnė – joje gyvena 44 mln. žmonių. Apie ką galvojo Putinas? Matyt, jis tikėjosi menko Ukrainos kariuomenės pasipriešinimo ir galiausiai – pasidavimo.
Putinas turėjo rimtą pagrindą taip manyti. Iš tiesų, 2014 m. rusų reguliariosios pajėgos („их там нет“ = „ten jų nėra“) lengvai sunaikino Ukrainos pajėgas Debalceve ir Ilovaiske. Jis matė, kad Ukrainos kariuomenė yra silpna, ir gali lengvai ją palaužti tiesiog siųsdamas reguliarius rusų karius.
Strategiškai kalbant, Putinas susimovė. Jis nugalėjo Ukrainą, sukėlė jai pažeminimą. Kiekvienas, kurio IQ aukštesnis už kambario temperatūrą, žinojo, kad karas nesibaigė ir rusai smogs dar kartą. Tačiau Putinas tada Ukrainos nepribaigė. Jis manė, kad tam jis visada turės šansą.
Tęsinys II ir III dalyse.
