Moterų menininkių, savo kūrybinį kelią pradėjusių nepriklausomos Lietuvos laikais ir tęsusių jį pokariu, neturime daug. Viena iš garsiausių – dailininkė realistė Veronika Šleivytė, savo meniniais ieškojimais papildžiusi mūsų įžymiųjų dailės meistrų Justino Vienožinskio, Kajetono Šklėriaus, Vlado Didžioko, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko, Jono Šileikos ir kitų kūrybos tradicijas. Kokia ji buvo, ši neeilinė menininkė, palikusi ryškų pėdsaką lietuvių dailės istorijoje?
Išskirtinė meno galerija
Lietuvos kaimo vietovėse esančios meno galerijos – retenybė. O dailininkė Veronika Šleivytė svajojo tokią turėti būtent kaime, ir niekur kitur, o tik savo mylimuose Viktariškiuose, priklausančiuose Kupiškio rajonui. Būtent gimtinei ji norėjo palikti geriausius savo darbus, tad nedvejodama padovanojo tėvų sodybą su visais pastatais tuometiniam Antašavos kolūkiui – kad būtų kur įkurti meno galeriją. Šio ūkio pirmininkas, šviesus žmogus Albinas Vaižmužis į šią sodybą dar atkėlė kelis senovinius statinius – menininkės dovanoti kūriniai turėjo sutilpti visi! Visus trobesius suremontavo, sutvarkė aplinką. Ir – iškilmingai šią įstaigą atidarė.
Visa tai įvyko beveik prieš keturiasdešimt metų. Galerija puikiai mena tuos laikus, kai lankytojus čia priimdavo pati Veronika Šleivytė, įdomiai komentuodavusi savo darbus ir apskritai pasakodavusi apie menininkus, jų kelią meno link, neretai nepaprastai sunkų. Kaip ir jos pačios.
Troškimas kurti, gimęs balanos gadynės metu
Veronika Šleivytė gimė 1906 metais Kupiškio rajone, Antašavoje. Jos tėvas, kalvis, savo trobesius po kurio laiko perkėlė į Viktariškių kaimą. Veronikai tuo metu ėjo ketveri. Bežemiai tėvai augino daugybę vaikų, kurie nuo mažens buvo priversti tarnauti svetimiesiems. Ne išimtis buvo ir mažoji Veronika, taip pat išsiųsta ganyti galvijų pas turtingesnius ūkininkus. Pasak jos pačios, būtent vaikystėje ir pajutusi potraukį įamžinti tą gamtos grožį, kurio buvo supama nuolat. Medžiai, pievos, gėlės, sruvenanti Pyvesa, debesys – į ką tik nekrypo mergaitės žvilgsnis ganiavos metu. O, kad taip viską nupiešus!
Potraukį menui galėjo būti paveldėjusi – Šleivių šeimos moterys buvo labai kūrybingos. Mama puikiai dainuodavo, vyresnioji Veronikos sesuo Onutė nuostabiai siuvinėdavo, ausdavo, megzdavo, kurdavo piešinius audiniams. Neretai – prie balanos šviesos. „Jos man įkvėpė grožio ir meno troškimą“, – vėliau parašys Veronika savo biografijoje, dabar saugojamoje Kupiškio etnografijos muziejuje.
Erškėčiuotas kelias į mokslą
Baigusios pradinę mokyklą mergaitės toliau lavinti nebuvo iš ko: kalvis tėvas tik numojo ranka į dukters svajonę tapti piešimo mokytoja. Pagelbėjo vėlgi tos pačios šeimos moterys, mūsų jau minėta Veronikos mama ir jos sesuo Onutė, padariusios viską, kad tik Veronika galėtų lankyti Kupiškio gimnaziją. Šioje mokymo įstaigoje ji pirmąsyk ir susipažino su piešimo technika ir tapybos pradmenimis.
Gimnaziją baigusi septyniolikmetė pradėjo dirbti Kadarų kaimo mokykloje, to paties kaimo valstiečių įsteigtoje 1923 metais, tačiau tuometinės valdžios neparemtoje. Vadinasi, atlyginimo nebuvo, tik atsidėkodami mokinių tėvai mokytoją aprūpindavo maistu.
Sunkios gyvenimo sąlygos ne tik grūdino merginą, bet ir skatino pasilengvinti savo egzistenciją tolesniu veržimusi į mokslą. 1924-aisiais Veronika Šleivytė įstoja į Kauno meno mokyklos grafikos skyrių. Studijuoti tenka dirbant braižytoja Žemės ūkio ministerijoje. Didelis mokslo ir darbo krūvis, menkos atokvėpio valandėlės, nuolatinė įtampa susilpnino fizines jėgas, sukeldama rimtų sveikatos problemų. Veronika ilgai gydėsi, taigi mokslus Kauno meno mokykloje baigė tik po dešimties metų.
Pati kentusi skurdą, atjautė ir kitus
Pagaliau išsipildė didžioji Veronikos Šleivytės svajonė – ji tapo piešimo mokytoja. Deja, darbas laukto pasitenkinimo neatnešė.
Pirmoji oficiali Veronikos darbovietė – Vaikelio Jėzaus draugijos našlaičių amatų mokykla – pritrenkė neteisybėmis ir skriaudomis auklėtinių atžvilgiu, jų pasibaisėtinu skurdu. Pati nuo vaikystės jautusi nepriteklius, mokykloje neretai ignoruota dėl „nudriskimo“, Veronika dabar netylėjo ir apie tikrąją našlaičių padėtį prabilo viešai. Už tai atsakingi asmenys jai „atsidėkojo“, 1938 m. atleisdami iš mokytojos pareigų. Teko susirasti kitą darbą – Moterų komiteto globojamoje amatų mokykloje.
Antrojo pasaulinio karo metais Veronikos Šleivytės asmenybe ir buvusia veikla susidomėjo vokiečių saugumo organai. Pedagogė buvo tardoma, nusiųsta į Kelmę, iš kur turėjo vykti darbams į Vokietiją. Deja, iš Kelmės jai pavyko pasprukti į Kazlų Rūdą, kur teko slapstytis.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, ją, kaip „nukentėjusią dėl socialinio teisingumo“, naujoji valdžia paskyrė vadovauti Vaikelio Jėzaus draugijos našlaičių amatų mokyklai, jau pakeitusiai savo pavadinimą. Tačiau išdirbusi šešerius metus, iš šios mokymo įstaigos ji išėjo – tiesiog norėjo atsidėti menui.
„Savo skausmą skandinu mene“
Tarpukario ir pokario metais Veronikos Šleivytės kurtų grafikos darbų tematika – labai realistiška. Ji mėgo vaizduoti kaimo žmonių patiriamus sunkumus, skurdžią jų buitį, niūrias nuotaikas. Tačiau pastelės technika atlikti darbai jau kitokie – lyriški ir jausmingai šviesūs. Gimtinės ir kitų Lietuvos vietovių peizažai, natiurmortai, žmonių triūsas. Gal šitokiu būdu dailininkė norėjo pabėgti nuo nelinksmos gyvenimo realybės ir bent kūryboje pasinerti į šį tą šviesaus? Tuo laikmečiu ji tapė itin daug gėlių, neveltui kolegų buvo praminta „gėlių karaliene“. Bet augalai jai buvo ne tik žavėjimosi objektas, o pati tikriausia bendravimo su pasauliu priemonė. Jos gėlės – pačių įvairiausių rūšių, formų. Įkurdintos skirtingiausiose erdvėse, jos tiesiog dvelkia švelnumu ir būties trapumu.
Moteriškas, jautrus jausmų pasaulis – dailininkės ‚arkliukas“. Ji netapė plačių panoraminių vaizdų, labiau artimi jai jaukūs miestų kampeliai, architektūros elementai, gamtiška erdvė.
Deja, ir sovietiniais laikais nepriteklių išvengti nepavyko. Nuolatinis pinigų stygius ir sveikatos problemos atsispindi to meto dailininkės laiškuose, rašytuose artimiems žmonėms. Štai eilutė iš laiško pažįstamai Zuzanai: „Aš savo skausmą skandinu mene, darbe ir žmonėse“.
Įvairiapusis kūrybinis palikimas
Tikslių duomenų, kiek tapybos, grafikos, pastelės darbų menininkė yra sukūrusi, nėra žinoma, tačiau manoma, kad tikrai per du tūkstančius. Veronika Šleivytė buvo labai produktyvi menininkė, dalyvavusi daugelyje grupinių ir personalinių parodų. Menininkė taip pat aktyviai dirbo kaip knygų iliustratorė. Jos darbų yra įsigijęs Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai, dalis saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje ir, žinoma, jau minėtoje Viktariškių kaimo meno galerijoje.
Tiesa, privalu paminėti ir tai, kad Veronika Šleivytė buvo viena žinomiausių Lietuvos fotomenininkių. Menininkė nuolat fiksuodavo Lietuvos kaimo žmonių buitį, artimų asmenų portretus, šeimos gyvenimo akimirkas, kelionių po įvairias šalis vaizdus, savo dalyvavimą parodose ir kt. Jos fotografijų archyvas saugomas Kupiškio etnografijos muziejuje.
Tėviškėje – visuomet laukta
Veronika Šleivytė buvo labai įdomi asmenybė, itin mėgdavusi bendrauti su kaimo žmonėmis, dalyvaudavusi jų šventėse, kviesdavusi juos į savo darbų parodas Kaune, priiminėdavusi savo namuose Žaliakalnyje. Buvo tiesmuka, drąsi, nevyniojanti žodžių į vatą ir niekam nepataikaujanti. Tokią ją ir prisimena pažinoję žmonės.
Labai laukdavo jos atvykstant pasisvečiuoti į giminę tėviškėnai. Be įdomių pasakojimų, kas dedasi pasaulyje, ji visuomet parveždavo lauktuvių kaimo vaikams. Ir ne tik saldainių, o ir drabužėlių, mokyklinių reikmenų – žinodama, kaip nelengva tėvams vaikus aprūpinti, kad būtų „kaip visi“.
Viktariškiai virsta meno propagavimo erdve
Kupiškio etnografijos muziejus įgyvendino projektą, skirtą dailininkės Veronikos Šleivytės atminimui įamžinti. Lėšų tam skyrė Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Kupiškio rajono savivaldybė. Meno galerija Viktariškiuose buvo atnaujinta; suremontuotas gyvenamasis namas, kuriame ji su tėvais ir gausiu seserų-brolių būriu gyveno; lankytojams atverta pirtis-kalvė, klėtis. Dizaineriams V. Deveikiui ir V. Balčiūnaitei vadovaujant, naujai parengta įdomi ekspozicija, pasakojanti apie garsios menininkės gyvenimą ir kūrybą. Tačiau svarbiausia – dabar visi norintys gali susipažinti su Veronikos Šleivytės tapybos, pastelės, grafikos, meninės fotografijos darbais. Čia nuolat atvyksta ekskursantų būriai, vyksta dailininkų plenerai, edukaciniai užsiėmimai vaikams ir jaunimui. Turi kur susiburti ir vietos bendruomenė, nuoširdžiai besidžiaugianti, kad jų žemietės atminimas deramai įamžintas.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Labai džiugu, kad „Pozicijoje” atsirado rašiniai apie lankytinas vietas, nedaug kam žinomus žmones, pavyzdžiui, dailininkę Veroniką Šleivytę. Pasakojimas apie Dieveniškes, kurių pavadinimą daug kas girdėjo, bet niekada čia taip ir neapsilankė. Tai labai praturtino šį dienraštį.