Kelias nuo Kauno iki Jurbarko – turistinis. Traukiant juo, galima išvysti daugybę praeities istorinio ir kultūrinio paveldo objektų: bažnyčių, dvarų, parkų, pilių ir piliakalnių… Vienas iš įdomiausių pastatų šioje teritorijoje – Panemunės pilis, alsuote alsuojanti prabėgusių šimtmečių dvelksmu. Kartu tai – ir pavyzdys, kaip senovinį statinį galima pritaikyti nūdienos reikmėms, neužmirštant išsaugoti jo autentiškumo.
Keitėsi savininkai, keitėsi ir pilis
Sutriuškinus kryžiuočius Žalgirio mūšyje, pasikeitė Lietuvoje statomų pilių pobūdis – iš militaristinių jos virto rezidencinėmis. Tokia buvo ir Panemunės pilis, anksčiau vadinta Gelgaudų pilimi. Įdomios medžiagos apie ją yra pateikęs enciklopedininkas Bronius Kviklys savo leidinyje „Mano Lietuva“.
Autorius mini, kad ši pilis galėjo būti pradėta statyti apie 1604-uosius metus, o baigta 1609 – 1610. Pirmaisiais jos šeimininkas buvo vengrų kilmės dvarininkai Eperješai, prekiavę miško medžiaga. Jonušas Eperješas užsimanė savo valdose pastatydinti pilį ir šį darbą patikėjo karališkajam architektui olandui Petrui Nonardtui, tuo metu gyvenusiam Vilniuje. 1753 metais pilis su Panemunės dvaru atiteko baronui Leonui Igelštromui, o šis po šešerių metų ją pardavė LDK vėliavininkui Antanui Gelgaudui.
Panemunės pilyje išgyveno kelios Gelgaudų kartos. Tai buvo magnatai, vertęsi ir žemės ūkiu, ir prekyba. Jie garsėjo kaip novatoriai ir estetai, savo pilyje įsirengę tokių dalykų, kurių nebuvo kituose Lietuvos pilyse ir dvaruose. Pavyzdžiui, Panemunės pilyje buvo net septyni tualetai (vienas iš jų ir dabar rodomas turistams). Sienas puošė freskos, o reprezentacinius šeimos kambarius – antikinių figūrų frizai. Dalis šių XVII – XVIII amžiaus freskų ant sienų matomos ir dabar. Panašios puošybos kitose Lietuvos pilyse nesama. Kad Gelgaudai buvo modernūs, rodo ir archeologinių kasinėjimų metu pilyje rasti stalo įrankiai ir puošnūs kokliai.
Pilis yra įsikūrusi ant aukštumėlės, apsupta gražaus parko ir apjuosta tvenkinių bei terasų. Anksčiau pilis turėjo keturis dviaukščius korpusus su keturiais bokštais kampuose, bet mūsų laikus pasiekė tik du bokštai. Kaip rodo išlikęs dailininko Napoleono Ordos piešinys, pilies bokštai buvo dantyti. Į pilį būdavo įvažiuojama pro šiaurinio korpuso vakarinį galą. Kiemas buvo grįstas akmenimis.
Iš rastų pilies aprašymų matyti, kad patys magnatai gyveno jos rytiniame korpuse, o šiauriniame korpuse buvo įrengta koplyčia. Antrasis aukštas pietiniame korpuse buvo paradinis, o vakarinis korpusas stovėjo negyvenamas, nes nebuvo įrengtas. Nenaudotas ir šiaurės vakarų bokštas.
Specialistai Panemunės pilį laiko Renesanso epochos rezidenciniu pastatu, drąsiai galinčiu konkuruoti su Trakų pilimi.
Žinoma, pilyje esama ir ne tokių malonių dalykų. Pavyzdžiui, karceris, įrengtas bokšto rūsyje, kelių metrų gylyje. Šis kalėjimas pilyje buvo skirtas nusikaltusiems valstiečiams ir pilies darbininkams. Į kalėjimą būsimasis kalinys būdavo nuleidžiamas virvėmis, nes apačioje jokių durų nebuvo. Maistas irgi buvo nuleidžiamas pasitelkus virvę. Prasižengėliai duobėje išsėdėdavo nuo dienos iki kelių mėnesių, kol susipras ir pradės gailėtis dėl savo netinkamo poelgio. Menkas malonumas būdavo tūnoti tokioje tamsioje, drėgnoje ir šaltoje patalpoje, ir visai neaišku, kaip žmonės čia ištverdavo šaltuoju metų laiku.
Paskutinis pilies ir dvaro savininkas, irgi vardu Antanas, buvo vienas iš 1831 metų sukilimo vadų, deja, nepasižymėjo sumanumu, tad be reikalo pražudė daugybę vyrų. Pralaimėjus sukilimui, jis traukėsi Prūsų link, tačiau buvo savo adjutanto nužudytas.
Po sukilimo pilis buvo menkai teprižiūrima, o galiausiai – ir nusavinta. Beveik 150 metų ji niekam nerūpėjo.
XIX amžiuje pilis priklausė Eleonoravo dvarui, tačiau jo šeimininkai gyveno kitur, tad pastatas buvo gerokai apleistas. Per Pirmąjį pasaulinį karą vienoje pilies dalyje buvo saugojami javai; vėliau dėl žaibo kirčio pilyje kilo gaisras, supleškinęs statinio stogą ir grindis. Po karo pilyje gyveno pabėgėliai, buvo laikomos kiaulės.
Pilies reikalai kiek pasitaisė, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę. Ją įsigijo iš JAV grįžęs kunigas Antanas Petraitis, labai mėgęs astronomiją. Jis svajojo viename iš bokštų įsirengti žvaigždžių stebėjimo observatoriją, tačiau šio sumanymo įgyvendinti jam nepavyko. Dvasininkas pilį dalinai restauravo, apsaugodamas nuo sugriuvimo. Mirdamas kunigas pilį testamentu dovanojo Vatikanui.
Vėliau Panemunės dvare ir pilyje apsigyveno vienuoliai saleziečiai, čia įkūrę vienuolyną. Vienuolynas tvarkėsi puikiai, bet jo klestėjimą nutraukė 1940 metais Lietuvą okupavę rusai. Jie saleziečius išvarė, o jų buvusiose patalpose įkūrė savo kariuomenės dalinį ir karišką mokyklą. Į gatvę buvo išmesti kryžiai, šventųjų paveikslai, knygos; saleziečių koplytėlė iš pradžių paversta kino teatro sale, o vėliau – kariuomenės valgykla.
Antrojo pasaulinio karo metu pilis buvo smarkiai apgriauta, labai nukentėjo tvenkiniai. Pokario metais pilies rūsiuose laikytos daržovės, daugybė parko medžių iškirsta, labai nukentėjo šio statinio interjeras. Tik vėliau, susizgribus kultūrininkams, pilis buvo paskelbta architektūros paminklu ir pradėta tvarkyti. Tvarkymo darbai tebevyksta iki šiol.
Čia galima pasijusti tikrais didikais
Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai, čia dažnai organizuojančiai įvairius meno renginius, studentų ir dėstytojų darbų parodas. 2009 metais pilis buvo pradėta restauruoti. Iš ES struktūrinių fondų sutvarkytas vakarinis pilies korpusas. Jame ir pietiniame pilies korpuse atsirado konferencijų salė, muziejus ir viešbutis. Erdvės atnaujintos, siekiant išsaugoti jų autentiškumą. Lankytojai turi matyti, kaip praeityje gyveno pilies šeimininkai. Pavyzdžiui, virtuvėje atkurtos dvi autentiškos krosnys.
Vasaros savaitgaliais čia vyksta mugės, kurių metu, apsirengę senoviniais kostiumais, prekiauja amatininkai ir vietos gyventojai.
Jau aštuonerius metus pilyje veikia keturių žvaigždučių viešbutis. Tai – vienintelė Lietuvos pilis, kurioje klientams siūloma nakvynė – kitos mūsų šalies pilys šios paslaugos neteikia. Viešbutėlis įrengtas, laikantis visų kultūros paveldo objektams keliamų reikalavimų, tik šildymas modernus – geoterminis. Čia mėgsta apsistoti užsienio turistai, jaunavedžiai, jubiliejus ir kitas šeimos šventes minintys žmonės. Viešbučio kambariai – vardiniai, kiekvienas iš jų turi vis kitokį buvusių pilies savininkų vardą. Pavyzdžiui, penktasis numeris paženklintas dvarininkų Jonušo ir Bogumilos Eperješų vardais. Apskritai čia dvelkte dvelkia istorine atmosfera.
Senovę primena dauguma baldų, santechnikos reikmenų, užuolaidų, staltiesių…
Viešbučio svečiai ir šiaip ekskursantai gali užlipti ir į vieno pilies bokšto viršūnę, nuo kurios puiku pasigrožėti pilį supančiu gamtovaizdžiu. Tiesa, užlipti nelengva – laipteliai maži ir statūs. Tiems, kurie nesiryžta jų įveikti, skirtas salėje stovintis kompiuteris, rodantis vaizdą nuo bokšto viršaus.
Salėje – nedidelė ekspozicija, pasakojanti apie ankstesnį pilies gyvenimą.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
