Lietuvos moterų draugijos narėms, tradiciškai aktyviai teikiančioms įvairiapusę pagalbą savo šalies regionuose gyvenančioms moterims, dar labiau pagausėjo rūpesčių, į Lietuvą atvykus karo pabėgėlėms iš Ukrainos. Pagelbėti naujai atvažiuojančioms ukrainietėms nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti žmonėms, realybėje su tuo nesusiduriantiems. Tą atvirai teigia LMD narės, įsitraukusios į savanorišką pagalbos pabėgėlėms misiją Europos socialinio fondo remiamo projekto „Noriu darbo!” rėmuose. „Pozicija“ paprašė apie tai mintimis pasidalinti vilnietės savanorės Dainos Akinienės, taigi žodis jai.
Kai kolegės man pasiūlė įsitraukti į pagalbos Ukrainos moterims veiklą, sutikau nedvejodama. Šis karas – bendra mūsų visų nelaimė, ir visi privalome kuo begalėdami prisidėti prie ukrainiečių pergalės. Labai užjaučiu Ukrainos moteris, priverstas palikti savo namus, darbus, gimines, draugus ir ieškoti prieglobsčio svetur. Pasirinkau padėti moterims, apsigyvenusioms Alytuje, kitoms, priebėgą susiradusioms Druskininkuose, pagelbsti kitos LMD narės.
Kadangi gyvenu Vilniuje, pirmiausia ryšį užmezgiau telefonu. Susipažinome. Žinoma, pirmiausia kalba pasisuko apie elementariausius dalykus – kaip pasisekė susirasti būstą, ko labiausiai trūksta buityje, ir t.t. Paaiškėjo, kad stogą virš galvos turi visos, bet pastogė – tai dar ne namai, kuriuos galėtum pavadinti jaukiais. Ypač kai stinga būtiniausių daiktų. Norėtum išsivirti barščių – nebėra samčio. Praverstų ir keli papildomi indai, ir staltiesė, ir šiltesnis užklotas… Kai bėgi iš namų su vienu lagaminu, ką į jį gali sutalpinti?
Nedelsdama peržiūrėjau savo namų aruodus, apskambinau drauges – ir netrukus dėžės jau keliavo į Alytų. Naujosioms savo pažįstamoms paaiškinau, į ką joms derėtų kreiptis pagalbos: juk paramą teikia ir „Caritas“, ir „Maltos“ ordinas, ir „Raudonasis kryžius“, ir „Maisto bankas“… Ir savo pačios, ir kitų savanorių, įsitraukusių į minėtąjį projektą, pastangomis išrūpinome maisto davinius, socialines pašalpas ir kitą reikalingiausią, neatidėliotiną pagalbą. Liko svarbiausias dalykas – padėti savo globojamoms moterims įsidarbinti. Tai – esminis projekto uždavinys, nusakytas jau jo pavadinime „Noriu darbo“. Bet…viena yra darbo norėti, o kas kita – jį gauti. Čia jau prasidėjo – ir tęsiasi – mūsų, savanorių, rūpesčiai rūpestėliai…
Alytus – miestas nedidelis, tad ir geriausiais laikais darbo vietų gausa negalėjo pasigirti. Dar vyrams lengviau: jie ir statybose pageidaujami, ir krovikais gali būti, ir vairuotojais turi galimybių įsidarbinti. O mūsų globotinės – moterys; neretai dar ir vaikų turinčios, ir amžiumi nebe jauniklės… Tai kas, kad jos ir aukštuosius baigusios, ir namie pagal įgytas specialybes dirbusios – čia joms pavyksta nebent pačius paprasčiausius, didesnės kvalifikacijos nereikalaujančius darbus gauti.
Dažniausiai pakiša koją lietuvių kalbos nemokėjimas, nors jos stropiai šios kalbos mokosi specialiai joms organizuotuose kursuose. Taigi dažna mano diena (esu jau išėjusi į užtarnautą poilsį) prasidėdavo (ir prasideda) nuo skambučių į įvairias Alytaus miesto ir jo apylinkių gamybos, verslo, prekybos įmones ir įstaigas. Klausinėju, gal yra bent menkiausia galimybė įdarbinti karo nuskriaustas moteris. Žinoma, dažniausiai nuskamba neigiamas atsakymas, tačiau po daugybės „šturmo“ dienų vis dėlto pusei globojamos grupelės moterų pavyko surasti darbus. Aišku, labai paprastus: tai valytojų, tai pakuotojų gamybos cechuose, tai pagalbinių darbininkių prekybos įmonėse…
Tikiuosi, kad pasiseks įdarbinti ir kitas moteris – viena kita vakansija vis dėlto atsiranda. Mums nuoširdžiai padeda Alytaus užimtumo centro darbuotojai, tik ne visada jų pasiūlymais mano globojamos moterys gali pasinaudoti. Pavyzdžiui, būta darbo kirpėjai ir pakankamą darbo patirtį turinčiai siuvėjai, tačiau tokių specialisčių tarp mano ukrainiečių neatsirado… Aišku, ir laikmetis joms pasitaikė nedėkingas: dėl energetinės krizės įmonės yra priverstos taupyti ir apie jokį papildomų asmenų įdarbinimą net galvoti negali; be to, dalis verslo įmonių tiesiog užsidarė. Kartais moterims problemų kyla ir dėl darbo grafikų.
Pavyzdžiui, chemikę mielai būtų priėmusi dirbti pagal specialybę viena Alytuje esanti laboratorija, tačiau šios laboratorijos darbo valandos ilgesnės, ir moteris negalėtų anksčiau išeiti iš darbo ir pasiimti iš darželio vaiką. Darželio darbuotojos sutiktų pasilikti ilgėliau, jeigu tokių vaikų būtų daugiau, tačiau dėl vieno mažojo auklėtinio naujo darbo grafiko nieks netvirtino… Štai ir teko chemijos specialistei atsisakyti gero pasiūlymo. Laimei, šios moters sutuoktinis Lietuvoje įsidarbinęs tolimųjų reisų vairuotoju, taigi gali aprūpinti šeimą materialiai… Kur kas blogiau toms, kurios yra priverstos išgyventi iš skiriamos 206 eurų pašalpos…
Sunkiausia buvo įdarbinti ukrainietę Nataliją, kuriai 52-eji ir kuri buvo dirbusi vienos stambios Kijevo gamyklos apsaugos skyriaus viršininke. Jokio kvalifikuotesnio darbo jai nepavyko rasti, taigi džiaugėmės, pagaliau radę jai vietą „Kauno grūdų“ įmonės filiale. Dirbs makaronų fasavimo ceche. Aišku, atlyginimas minimalus, tačiau tai vis vien ne pašalpa… Būtent Natalija ir yra tapusi mūsų vykdomo projekto dešiniąja ranka; jai padedant per socialinių tinklų programą skelbiame visą turimą informaciją, skirtą ukrainietėms. Ji padeda sukviesti savo tėvynaines konsultacijoms, į kurias atvyksta projektą „Noriu darbo“ vykdančios LMD narės.
Šios konsultacijos labai reikalingos, nes susirinkus draugėn išsiaiškinami konkretūs sunkumai ir ieškoma kelių jiems įveikti. Konkretus pavyzdys – kaip tinkamai užpildyti reikiamą dokumentaciją, kaip parašyti „taisyklingą“ CV, kaip kalbėtis su potencialiu darbdaviu… Verčiau jų CV į lietuvių kalbą, redagavau pagal nustatytus reikalavimus. Kiekvienoje šalyje – savitos bendravimo taisyklės, savi reikalavimai, ir juos tikrai pravartu žinoti į svetimą šalį atkeliavusiems žmonėms. Padėjau susisiekti su nemokamas paslaugas teikiančiais juristais. Džiaugiuosi, kad ukrainietėms padeda profesionali psichologė, į kurią jos neretai kreipiasi. Tačiau dažniausiai skambučių sulaukiame mes, projekto vykdytojai, kartais – tiesiog vos ne vidurnaktį: vaikui suskaudo dantį, kur kreiptis, ką daryti?
Aišku, duodu telefonus, o dažniausiai – pati susiskambinu su vieną ar kitą problemą turinčiomis padėti išspręsti tarnybomis… Laimei, žmonės tikrai geranoriškai atsiliepia ir visomis išgalėmis stengiasi padėti. Drąsinu savo globotines, kad pačios nebijotų kreiptis, bet tikrai ne visos išdrįsta. Nedrąsa, neryžtingumas, abejonės ne itin padeda žmogui nelengvomis aplinkybėmis. Ne vieną problemą galima išspręsti, ir bendraujant su tame pačiame mieste atsidūrusiomis tėvynainėmis, tačiau tokių kontaktų mano kuruojamos grupės ukrainietės iš pradžių neturėjo.
Taigi su kolegėmis iš LMD pasistengėme jas suburti draugėn – ir kad padėtų viena kitai, ir kad pagaliau galėtų gimtąja kalba pabendrauti. Svarbiausia – padaryti viską, kad kitoje šalyje atsidūrusios moterys nesijaustų vienišos. Iliuzijos, kurių jos laikėsi pirmomis atvykimo dienomis – kad karas neužilgo baigsis ir jos galės grįžti į namus – išsisklaidė; moterys suprato, kad, ko gero, svetur „įstrigo“ ilgesniam laikui ir reikia mėginti čia įleisti šaknis.
