Svenas R. Larsonas
Donaldas Trumpas demonstruoja jėgą paskutiniame prezidento rinkimų etape. Yra bent 50 proc. tikimybė, kad jis laimės, o jei laimės, vienas pirmųjų klausimų, su kuriais jis susidurs, bus, ką daryti su Amerikos prekybos tarifais ir sankcijomis kitomis šalimis. D. Trumpas, tarifų draugas, apie sankcijas kalbėjo santūriai, tačiau gana aišku, kad jis palankiau vertina prekybos apribojimus kaip politinį svertą priešingai, nei prezidentas J. Bidenas.
Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus siekiančių konservatorių nuomonės laisvosios prekybos klausimu išsiskiria. Viena frakcija pasisako už tradicinę liberalią nevaržomos prekybos praktiką, kita laikosi visai kitokio požiūrio.
Kad suprastume šį konfliktą ir suprastume, kodėl laisvosios prekybos šalininkai klysta, turėtume prisiminti, kokia jauna iš tikrųjų yra laisvosios pasaulinės prekybos sąvoka.
Jauna laisvosios pasaulinės prekybos sąvoka
Kai 1991 m. baigėsi Šaltasis karas, pasaulis greitai atsisakė iki tol po Antrojo pasaulinio karo dominavusių blokinių prekybos sistemų. Bendromis pasaulinėmis pastangomis siekta atverti visus žemynus, visas šalis netrukdomam prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui.
Kartu su laisvosios prekybos judėjimu atsirado ir laisvosios migracijos pasiūlymai. Ekonominė idėja buvo ta, kad žmonės yra tik dar vienas gamybos veiksnys – darbo jėga, kuri būtina greta kapitalo. Jei pastarasis gali laisvai judėti, teigta, logiška, kad ir pirmasis gali judėti laisvai.
Dešimtasis dešimtmetis buvo vienas taikiausių šiuolaikinėje istorijoje. Ramybė ir pasaulinė integracija, kurią įkvėpė dešimtasis dešimtmetis, prasidėjo nuo Berlyno sienos griuvėsių ir daugelis iš mūsų manė, kad ji baigsis griuvėsiais po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių Niujorke ir Vašingtone.
Taip nenutiko. Globalizacijos jėga, o kartu ir laisvosios prekybos bei liberalizuotos migracijos vėjai toliau nustatinėjo pasaulio sąlygas ir naujajame amžiuje. Tačiau 2010-aisiais pamažu ėmė reikštis priešingas judėjimas. Protestuodamas prieš neigiamą laisvosios prekybos ir globalizacijos ekonominį poveikį, šis judėjimas tapo žinomas įvairiais vardais.
Tautos yra svarbesnės už laisvą prekybą ir laisvą migraciją
Amerikoje buvo „arbatos vakarėlis“, kuris per pirmąją prezidento D. Trumpo kadenciją virto judėjimu MAGA. Čia daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiam sąstingiui, kuriame atsidūrė nemaža dalis Amerikos viduriniosios klasės. Vėliau jo dėmesys buvo išplėstas, įtraukiant nelegalios imigracijos problemas; atgaivintas rinkėjų aljansas, šiuo metu remiantis D. Trumpą antrai prezidento kadencijai, pritarė tiek prekybos, tiek imigracijos reformoms.
Europoje laisvai panašus judėjimas prasidėjo nuo imigracijos ir išsiplėtė iki ekonominių klausimų.
Šiems naujiems judėjimams Atlanto vandenyno pakrantėse būdinga bendra idėja, kad tautos yra svarbesnės už laisvą prekybą ir laisvą migraciją. Pastaraisiais metais ši idėja įgavo aiškesnį nacionalinio konservatizmo pavadinimą. Sutelkus dėmesį į nacionalinę valstybę kaip pažangios, taikios ir klestinčios žmonijos civilizacijos kertinį akmenį, nacionalinio konservatizmo tikslas – nukreipti dėmesį nuo uoliai akcentuojamo viršnacionalinio laisvosios prekybos ir laisvosios migracijos skatinimo ir vėl sugrąžinti nacionalinę valstybę į žemėlapį.
Terminas „nacionalinis konservatizmas“ politikoje ir viešojoje politikoje vartojamas retai, jei apskritai vartojamas; iki šiol nacionalinio konservatizmo idėjų visuma dažniausiai įkvėpdavo pokalbius aukštesniu lygmeniu. Dėl to tenka apgailestauti. Šiuo metu vyksta viešosios politikos pokalbiai, ypač Europoje, kur nacionalinės valstybės gynimas siejamas su smurtiniais protestais Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje prieš nelegalią imigraciją. Pagrindinė žiniasklaida naudojasi proga ir bando bendrą tautinės valstybės idėją prikišti prie rasizmo – pagrindinės globalistų judėjimo menkinančios etiketės.
Savaime suprantama, kad tautinės valstybės gynimas neturi nieko bendra su žmonijos skirstymu į rases. Bet kokie kaltinimai šiuo klausimu yra juokingi. Nepaisant to, nacionalkonservatyviam judėjimui būtų labai naudinga išplėsti savo intelektualines pastangas. Atėjo laikas tautinės valstybės gynėjams perimti iniciatyvą diskusijose dėl pasaulinės laisvosios prekybos.
Nors atviri prekybos santykiai tarp šalių turi daug privalumų, laisvoji prekyba grynuoju pavidalu – nevaržomi tarptautiniai prekių, paslaugų ir kapitalo srautai – yra ne tik nepasiekiama, bet ir nepageidautina. Argumentai prieš laisvąją prekybą dažnai nepakankamai vertinami net tarp konservatyvių laisvosios prekybos skeptikų.
Kapitalistas tampa didžiausiu savo klestinčios sistemos priešu
Pradėkime nuo laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo nepageidaujamumo. Darbo jėgos klausimą paliksime nuošalyje, kad galėtume atsieti diskusijas apie laisvąją prekybą nuo imigracijos.
Mūsų šiuolaikinė ekonomika sukurta remiantis iškiliais kapitalizmo ir laisvosios rinkos principais. Kapitalistinė ekonomika yra neprilygstama dėl savo gebėjimo ištraukti žmones iš skurdo, įkvėpti verslumą ir inovacijas ir užtikrinti geriausią gyvenimo kelią mums visiems.
Kartu kapitalistinei sistemai būdingas paradoksas, dėl kurio kapitalistas tampa didžiausiu savo klestinčios sistemos priešu. Racionaliai – o mums visiems pageidautina – siekdamas pelno, kapitalistas sukuria vertę klientams ir darbo vietas daugeliui žmonių. Tačiau jo sėkmė taip pat suteikia jam didelę ekonominę galią: kuo daugiau konkurentų kapitalistas gali pašalinti, tuo daugiau pelno jis gauna.
Kadangi kapitalistas palaipsniui monopolizuoja savo pramonės šaką, jo dominavimas rinkoje galiausiai priverčia laisvąją rinką nustoti veikti; ekonominė evoliucija, būdinga tik kapitalistinei ekonomikai, sustoja.
Dabar panagrinėkime tas pačias kapitalistų monopolizavimo pastangas pasauliniu mastu. Tarkime, kad viena kalnakasybos bendrovė gali supirkti visas kobalto kasyklas Konge. Kontroliuodama beveik 75 proc. pasaulio kobalto gamybos, ši bendrovė dabar gali nustatyti žemesnes kainas kobalto kasėjams visame pasaulyje.
Remdamasi laisvo kapitalo judėjimo principu, kuris yra neatsiejama laisvosios prekybos dalis, Kongo kasybos bendrovė dabar gali pervesti pakankamai pinigų į kiekvieną šalį, kurioje kobalto kasykla bankrutuoja. Po truputį ji gali supirkti likusius 25 proc. pasaulio pasiūlos. Atsižvelgiant į tai, koks svarbus pastaraisiais metais tapo kobaltas, visų pirma dėl elektromobilių atsiradimo, ši pasaulinė monopolija Kongo įmonei reiškia neįtikėtiną pelną, tačiau kokia nauda likusiam pasauliui?
Rinką žlugdančios ekonominės galios koncentracijos rizika siekiant pelno yra tokia pat paplitusi visame pasaulyje, kaip ir nacionaliniu lygmeniu, tačiau jos pasekmės yra kur kas skaudesnės, kai ji apima visą pasaulį. Štai kodėl laisvoji prekyba yra nepageidautina.
Kaip jau minėta, ji taip pat nepasiekiama. Geriausias to įrodymas – spartus BRICS, kaip prekybos sistemos, kuri yra alternatyva vakarietiškai laisvosios prekybos sampratai, augimas. Pirmiausia yra dvi priežastys, kodėl BRICS plečiasi, o pirmoji iš jų – nerangus ir įprastas Vakarų sankcijų taikymas šalims, kurių politiką Vakarai, t. y. JAV vyriausybė, laiko nepageidaujama. Nepriklausomai nuo to, ar šios sankcijos yra moraliai geros (ar ne), jos iškreipia ir net panaikina laisvąją prekybą.
Ironiška, bet siekdamos išsaugoti tarptautinių ekonominių mainų laisvę, kai kurios šalys atsiribojo nuo JAV pagrįstos prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sistemos ir stojo į BRICS. Tuo pat metu – ir tai mus veda prie antrosios BRICS augimo priežasties – ši nauja tarptautinių ekonominių santykių sistema grindžiama visų dalyvaujančių šalių nacionaliniais interesais. Rusija dalyvauja BRICS ne tam, kad jos ekonomika susidurtų su aršia Kinijos ar Indijos gamintojų konkurencija; ji dalyvauja BRICS tam, kad suderintų prekybos poreikį su Maskvos siekiu turėti galią ir įtaką, atitinkančią politinius ir filosofinius Rusijos vyriausybės interesus.
Pripažinimas, kad nacionaliniai interesai gali būti svarbesni už laisvosios prekybos prielaidą, nereiškia, kad mes pateisiname kitų šalių nacionalinius interesus. Mes tik pripažįstame mechanizmus, kuriais geros ir blogos šalys prekybą pajungia savo konkrečių nacionalinių interesų įgyvendinimui. Rusijos atveju tikslas yra laimėti karą Ukrainoje; Vakarų požiūriu, nacionalinis interesas nubausti Rusiją už invaziją tapo svarbesnis už laisvą prekybą su šia šalim.
Kaip prekiauti su šalimi, kuri yra Vakarų priešas?
Kaip rodo Rusijos ir Ukrainos pavyzdys, laisvoji prekyba negali būti svarbiausias tarptautinių ekonominių santykių principas. Rusija nukreipia savo prekybą taip, kad ji tenkintų savo nacionalinius interesus; jei mes, remdamiesi principu, siektume laisvos prekybos su Rusija – kuo tai baigtųsi? Kokią žinią perduotume Ukrainos žmonėms?
Kokią žinią perduotume savo bendrapiliečiams? Kaip galėtume laisvai prekiauti su šalimi, kurią dauguma žmonių supranta kaip Vakarų priešą?
Žvelgdami iš nacionalkonservatyvios perspektyvos, mes pripažįstame nacionalinių vertybių ir nacionalinės valstybės interesų pastovumą. Taip pat pripažįstame kapitalizmo ir laisvosios rinkos ribotumą. Todėl į tarptautinius ekonominius santykius žvelgiame ne kaip į tai, kas pakeičia tautą, bet kaip į nacionalinės ekonominės, socialinės ir kultūrinės stiprybės šaltinį.
Atitinkamai sąlygoti, šie santykiai yra svarbūs – bet tik dėl instrumentinių priežasčių. Jei mūsų tautai naudinga plėtoti prekybą su kitomis tautomis, tai ir vykdykime ją; jei prekyba gali pakenkti gyvybiškai svarbiems nacionaliniams interesams ir vertybėms, tai ją reikia riboti.
Daktaras Svenas R. Larsonas (Sven R. Larson) yra Europos konservatorių žurnalo (European Conservative), kuriame reguliariai skelbia Europos ir Amerikos ekonomikų analizes, ekonominių straipsnių autorius. Jis yra dirbęs ekonomistu analitiniuose centruose ir patarėju politinėse kampanijose.
europeanconservative.com
