Halina Kobeckaitė – diplomatė, vertėja,
žurnalistė, humanitarinių mokslų daktarė
Beveik kiekvienas pasakojimas apie karaimus Lietuvoje prasideda tokia fraze: 1397-1398 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas perkėlė į Lietuvą apie 380 karaimų šeimų… Iš tikrųjų šeimos sąvoka yra tiesiogiai ir glaudžiai susijusi su visa karaimų Lietuvoje istorija. Tuo metu karaimų šeimos buvo gausios – beveik kiekvienoje augo septyni, aštuoni vaikai (o kartais ir daugiau), kiekvienoje šeimoje buvo kelios kartos, paprastai proseneliai, seneliai, tėvai ir vaikai gyvendavo kartu. Tokį gyvenimo būdą sąlygojo ekonominės sąlygos – Trakų karaimai daugiausia dirbo žemę, vertėsi smulkiais verslais ir smulkia prekyba. Ši veikla didelių turtų sukaupti neleido, ir dirbti namų ūkiuose turėdavo visi šeimos nariai. Tad tvirta šeima, glaudūs šeiminiai ryšiai buvo bendruomenės ekonominio ir dvasinio funkcionavimo bei egzistavimo garantas ir sąlyga.
Per amžius susiklosčiusi karaimų šeimos struktūra buvo patriarchalinė, šeimos galva – vyras. Beveik iki pat XX a. vidurio santuokos dažniausiai būdavo sudaromos vadovaujantis turtiniais sumetimais (su retomis išimtimis), o moters vaidmuo šeimoje apibrėžtas paprotinių taisyklių. Jos vietą ir pareigas šeimoje rodo kad ir ši patarlė: „ Ne ta žmona, kuri, smuikui užgrojus, šokti puola, o ta, kuri namų ruošą išmano“.
Kad karaimei moteriai buvo keliami griežti doroviniai reikalavimai, matyti ir senojoje poezijoje. Pvz., XVII- XVIII a. poetas Saliamonas Trakietis (1650-1735?) eilėraštyje „ Ei, ei, mergele“ taip pataria elgtis:
Vakarėliuos, pramogėlėse tai tu
Su merginom būk kartu.
Su vaikinais vis nuleidus akeles,
Saugok savo rūteles.
O išėjus šokti su berneliais,
Tu netrypki kaip kumelė.
Visada namai, darbai bus brangūs,
Ne vėpsojimas pro langus.
Sparčiai sukis, netingėki,
Prie visų darbų skubėki.
(Vertė Mykolas Karčiauskas)
Sudarant santuoką būdavo pasirašoma speciali jungtuvių sutartis. Joje būdavo apibrėžiami turtiniai santykiai, nurodomas nuotakos kraitis ir jaunojo išpirka jos tėvams. Kartu sutartyje būdavo nurodomos ir sutuoktinių pareigos, grindžiamos abipuse pagarba ir rūpinimusi vienas kitu. Jungtuvių sutartis buvo pagrindinis santuokos sudarymo dokumentas ir jį saugodavo moteris. Jai mirus, sutartis būdavo dedama į karstą. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad, nepaisant patriarchalinės šeimos struktūros, moters vaidmuo šeimoje buvo gana svarbus.
Vilniuje ilgus metus dirbęs karaimas gydytojas ginekologas Konstanty Lopatto (1896-1974) 1935 m. rašė: „Patriarchalinė mūsų šeimų struktūra išugdė ypatingą karaimų moterų ūkiškumą. Tai ji rūpinasi namų jaukumu ir būsto švara, skaniu ir sveiku maistu visai šeimai, šeimos maitintojo tinkamu poilsiu, vaikų auklėjimu. Motiniška karaimų moterų meilė ir pasišventimas yra gerai žinomi.“ (“Krótki zarys higieny karaimów w Polsce“ . – „Myśl Karaimska“ , 1935-36, Nr. 11, 74-75 p.).
Puikiai žinome, kad karaimai kelis šimtmečius saugojo Trakų pilį. O kas išsaugojo pačius karaimus? Kas per amžius plušėjo, stengėsi ir rūpinosi, kad karaimų tauta išliktų, neprarasdama savo tautinio savitumo ir tapatybės? Galime vardinti karaimų šviesuomenę, mokytojus, dvasininkus, palankias sąlygas, visuomenės toleranciją, bet svarbiausią vaidmenį čia neabejotinai atliko karaimų šeima. Šeimoje natūraliu būdu – iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas – išmokstama gimtosios kalbos, šeimoje formuojasi moralinės, tautos ir bendražmogiškosios vertybės, tautinė tapatybė, tautinio bendrumo jausmas. Todėl šeima buvo ir ligi šiol yra viena svarbiausių karaimų bendruomenės vertybių. 1997 m., karaimų ir totorių persikėlimo į Lietuvą 600 metų jubiliejiniais metais, atlikti statistiniai Lietuvos ir Lenkijos karaimų tyrimai. Apklausta 280 asmenų Lietuvoje ir 126 Lenkijoje. Ir Lenkijoje, ir Lietuvoje 90 proc. apklaustųjų nurodė, kad svarbiausia jų gyvenimo vertybė yra šeima (Karaimi na Litwie i w Polsce. Warszawa, 2003, 82-83 p.).
Be abejo, norint išsaugoti tautinį tapatumą, labai svarbu, kad ir šeima būtų sudaroma tautiniu pagrindu. Turint galvoje labai nedidelę karaimų bendruomenę, tai ypač svarbu. Šios taisyklės laikymasis ar bent pastangos jos laikytis visus 600 metų sąlygojo karaimų tautos išlikimą Lietuvoje. Deja, kilnus noras laikytis šios taisyklės turėjo ir nepageidaujamų pasekmių. Jau minėtame straipsnyje, konstatuodamas, kad karaimų bendruomenėje mažėja gimstamumas, daktaras K. Lopatto rašo, kad “taip yra dėl nedidelio santuokų skaičiaus, dėl daugėjančio netekėjusių merginų ir nevedusių vaikinų skaičiaus“ (ten pat, 77 p.).
Autorius pastebi, kad grįžę po I-ojo pasaulinio karo į sugriautus namus, patyrę ekonominę krizę, karaimai patiria ir demografinę krizę: „Tas nuskurdimas sumažino ir taip negausių karaimų vedybų skaičių. Per paskutinius 15 metų ( 1919-1934) sudarytos tik 97 santuokos (ten pat, 74 p.), o karaimas ar karaimė, sudarę santuoką su kitatikiu, jau yra prarasti. Deja, tų mišrių santuokų tarp karaimų yra daug“ ( ten pat, 77 p.). Šis tekstas parašytas tarpukariu. Vadinasi, jau tada buvo signalizuojama apie vieną pagrindinių bendruomenės skaudulių. Žinoma, tai nereiškia, kad ir anksčiau nebuvo mišrių santuokų. Bet iki pat sovietmečio, norint sudaryti mišrią santuoką, reikėjo atsisakyti karaimų tikėjimo. Tokių atvejų yra buvę, jie, deja, turėjo labai rimtų neigiamų pasekmių šeimoms (pvz., vienas karaimų dvasininkas, dukrai ištekėjus už kitatikio, turėjo atsisakyti dvasininko pareigų), bet mišrios santuokos turėjo įveikti tam tikrą barjerą ir tai bent iš dalies ribojo jų skaičių. Po 1940 m. Lietuvoje šio barjero nebeliko. Negana, kad neliko barjero, oficiali ideologija net skatino „internacionalizmą“. Uolūs komjaunuoliai ėmė kaltinti karaimus ir ypač jų vyresnįjį dvasininką Simoną Firkovičių (1897-1982) nacionalizmu. Laimė, nei jis, nei pati bendruomenė naujajai ideologijai nepasidavė. Deja, mišrių santuokų padaugėjo, bet visos karaimiškos poros buvo dvasininko. o vėliau jo pasekėjų sutuokiamos pagal visas tai ceremonijai privalomas taisykles ir papročius, išlaikant visas tris šio akto dalis: sužadėtuves, jungtuves ir puotą. Karaimiškai visas šis vestuvių veiksmas vadinamas toj.
Pagrindinę vestuvių akto dalį sudaro juridinę galią turinčios sužadėtuvės – kieliašmiak. Jos rengiamos jaunosios namuose dalyvaujant visiems norintiems. Aktyvūs dalyviai yra jaunikis (kijov), nuotaka (kieliń), jų tėvai, dvasininkas, vyresnieji bendruomenės vyrai (achsakalai), svočios (jeńgia), piršlys (ataman), pamergės ir pabroliai.
Sužadėtuvių pradžioje jaunikis, atsakydamas į garbingo achsakalo klausimus, patvirtina savo ketinimą imti į žmonas nuotaką jos laisva valia ir prisiekia.
Jaunieji ir liudininkai pasirašo jungtuvių sutartį – toj jazyšy, kuri laikoma juridiniu aktu, įteisinančiu santuoką.
Pasirašius sutartį, jaunuosius pasveikina dvasininkas. Po to sudaužomas molinis ąsotis. Šis veiksmas turi simboliškai lemti laimingą naujos poros gyvenimą. Dvasininkas tuo tarpu laimina dvi taures vyno ir vestuvinį pyragą – kielińlik, iškeptą išvakarėse jaunosios namuose. Visi sužadėtuvių dalyviai vaišinami pyragu ir saldumynais – razinomis, saldainiais, riešutais ir medumi, kad jaunųjų gyvenimas būtų saldus. Kitas pyragas – kijovliuk, iškeptas jaunikio namuose, pjaustomas ir valgomas puotos metu, jau po jungtuvių kenesoje.
Svarbus sužadėtuvių momentas – atamano išrinkimas. Jį renka vaikinai ir įteikia jam iš trijų ilgų (apie 2,5 m) vytelių supintą ir raudonu kaspinu apvyniotą vytinę – valdžios simbolį čybuch. Atamanas turi jį saugoti iki vestuvių pabaigos. Laikydamas rankoje čybuch, atamanas su svočia pasirašo jungtuvių dokumentą, po to kviečia pasirašyti jaunųjų tėvus, achsakalus ir visus ceremonijos dalyvius.
Jaunieji atsisveikina su tėvais prašydami jų atleidimo ir palaiminimo.
Sužadėtuvių ceremonijos metu nuotakai pakeičiama mergautinė šukuosena. Tą apeigą pradeda svočia, o jai talkina pamergės ir visos kambaryje esančios merginos. Tuo metu vienas iš vaikinų, smuikui, triūbai ir būgnui pritariant, gieda tradicinę vestuvių giesmę Muzhul kieliń (nuliūdusi nuotaka). Tai jaunosios atsisveikinimas su tėvų namais, su nerūpestingu mergautiniu gyvenimu, emocingiausias sužadėtuvių momentas.
Jaunajai ant galvos dvasininkas kartu su jaunikiu uždeda nuometą.
Tuo tarpu jaunikis, lyg norėdamas dar išsaugoti savo buvusią laisvę, sprunka iš kambario pro išsirikiavusių savo draugų eilę, ir kiekvienas jų stengiasi pliaukštelėti jam per petį.
Svočia padeda jaunajai atsistoti ir vedasi ją persirengti vestuviniais drabužiais. Šioje ceremonijoje dalyvauja tik moterys, kurių pareiga ne tik aprengti jaunąją, bet ir duoti jai patarimų ateičiai.
Vyrai tuo tarpu rengia ir prausia jaunąjį (kadaise būdavo privaloma išprausti jaunąjį pirtyje). Čia viską tvarko atamanas: dalijasi šeimyninio gyvenimo patirtimi, moko kaip išvengti barnių, palaimina. Juokaujama ir krečiami pokštai.
Pasiruošęs jungtuvėms, jaunasis su palyda grįžta į jaunosios namus, ir visi kartu vyksta į kenesą.
Procesijos priekyje du penkerių šešerių metų berniukai neša žvakes. Paskui juos, vedamas dviejų pamergių, žengia jaunasis, už jo, vedama dviejų pabrolių, jaunoji. Svočia ir atamanas eina greta. Į kenesą įžengiama iš lėto, sklindant iš ten iškilmingai giesmei Kiorkiu kijovliarniń (jaunųjų gražumas). Pasibaigus giesmei, jaunieji prieina prie altoriaus ir sustoja greta vienas kito priešais dvasininką. Už jų vienas priešais kitą išsirikiuoja pabroliai ir pamergės.
Dvasininkas perskaito per sužadėtuves pasirašytą jungtuvių sutartį, tuo patvirtindamas, kad santuoka teisėta, iš lėto sulanksto dokumentą, svočia įdeda į jo vidų sidabrinę monetą ir priima dokumentą. Vėliau jį saugo žmona, kuri, jei nenori, kad santuoka iširtų, niekada jo neišlanksto.
Perskaitęs sutartį, dvasininkas aukoja specialią maldą. Jis taip pat užmauna būsimiems sutuoktiniams vestuvinius žiedus, palaimina vyną, kurį jaunieji turi išgerti, barsto jų galvas pelenais ir laimina jaunikį, nuotaką ir visą bendruomenę.
Pasibaigus jungtuvių ceremonijai, jaunieji pamažu išeina iš kenesos ir priima sveikinimus.
Atvykę į puotą, jaunieji turi pereiti per patiestą kailį (kad gyvenimo kelias nebūtų akmenuotas), jiems ant galvų barstomi grūdai (kad gyvenime nepatirtų nepritekliaus). Porą pasitinka tėvai su vestuviniu pyragu.
Puotai vadovauja atamanas, kuris saugo savo raudoną vytinę, nes jaunimas taikosi ją pagrobti. Jeigu jiems tai pavyksta, vadinasi, atamanas neatidus. Norėdamas atgauti čybuchą bei susigrąžinti valdžią, jis turi pakloti solidžią išpirką. Puotos metu atamanas gieda jaunavedžius laiminančią giesmę Jyry atamannyn (atamano giesmė).
Vidurnaktį dvasininkas, sukalbėjęs trumpą maldą, nuima jaunosios nuometą, patvirtindamas, kad vestuvių ceremonija baigta. Nuimtą nuometą paprastai taikoma užmesti kuriai nors merginai ant galvos. Manoma, kad ta, kuriai pirmai jis klius, pirmoji ištekės. Vestuvių puotoje anksčiau dalyvaudavo visas karaimų jaunimas.
Pirmąjį šeštadienį po vestuvių jaunojo tėvai savo namuose rengia iškilmingus pietus, į kuriuos kviečiama svočia, atamanas, jaunosios tėvai ir kiti artimi giminaičiai.
Neabejoju, kad karaimų jaunimas – nors ir negausus – norėtų, kad jų santuoka vyktų pagal šias gražias karaimų vestuvių tradicijas, kurių buvo laikomasi sutuokiant jų tėvus. Deja, tautinė santuoka ir tautinė šeima, kad ir būdama neabejotina vertybė, šiandien tėra graži, bet sunkiai įgyvendinama svajonė.
