Po 2024 metų Briuselio elitas išryškėjo kaip tikri demokratijos priešai.
Tamás Orbán
„Centras laikosi“, – triumfuodama pareiškė Ursula von der Leyen ES rinkimų naktį birželį, kai jos Europos liaudies partija (EPP) šeštą kartą iš eilės išsaugojo didžiausios Europos Parlamento frakcijos statusą.
Nors jos vardas net nebuvo rinkimų biuletenyje, „karalienė Uršulė“ – Europos Komisijos pirmininkė – šį EPP laimėjimą pateikė kaip savo asmeninį pasiekimą. „Mes laimėjome Europos rinkimus. Esame toli gražu stipriausia partija. Esame stabilumo inkaras. Statysime bastioną prieš kraštutinumus iš kairės ir dešinės.“
Tiesiogiai priešpastatydama „mus“ su „kraštutinumais“, von der Leyen delegitimizuoja visus, kurie nepriklauso jos stovyklai. Panaudodama apgulties įvaizdį, ji teigia esanti puolama tariamų chaoso agentų.
Šįkart von der Leyen yra teisi. „Centras“ iš tikrųjų yra puolamas, tačiau ne miglotų, piktybinių jėgų, o paprastų europiečių. Žmonių, kurie pavargo nuo šios apgaulingos pasakos, pavargo nuo to, kad jų teisėti rūpesčiai atmetami kaip užsienio propaganda. Žmonių, kurie atmeta pagrindinių partijų demokratijos užvaldymą ir tų nuomonių, kurios neatitinka jų pasaulėžiūros, išstūmimą.
Von der Leyen centristų pergalė greitai išblėsta pažvelgus į dramatiškai pasikeitusį Europos Parlamentą. Nors EPP ir S&D – didžiausios pagrindinės „centro“ partijos ir senosios politikos sergėtojos – sugebėjo išlaikyti savo vietas, jų tradiciniai sąjungininkai „Renew“ ir „Žalieji“ patyrė triuškinantį pralaimėjimą rinkėjų akivaizdoje. Tuo tarpu konservatyvios frakcijos (PfE, ECR ir ESN) Parlamente pasiekė anksčiau neįsivaizduojamų aukštumų, kartu užimdamos 26 proc. vietų (nuo 16 proc.), kas yra lygu EPP daliai.
„Patriotai už Europą“ grupė, pakeitusi seną ir dažnai menkinamą ID grupę, dabar yra trečioji pagal dydį politinė jėga Briuselyje ir de facto konservatyviosios dešinės lyderiai.
Pastarieji šeši mėnesiai Briuselyje jau parodė, kad didžiuliai pokyčiai yra neišvengiami, o kiekvienas valdžios elito žingsnis, siekiantis juos sustabdyti, tik dar labiau paspartins jos žlugimą.
Pirmiausia, kai liepą von der Leyen susidūrė su perrinkimu į Komisijos pirmininkės postą Europos Parlamento narių balsavimu, buvo reali galimybė, kad centro „Ursulos koalicija“ (EPP, S&D ir Renew) negalės viena laimėti balsavimo dėl prarastų vietų. Jai reikėjo papildomos paramos arba iš Žaliųjų, kurie tuo metu jau buvo pradėję priešintis Komisijos vadovei dėl simbolinių nuolaidų ūkininkams klimato tikslų srityje, arba iš Giorgios Meloni konservatyviosios ECR.
Pasirinkus pastarąją paramą (Meloni konservatyviąją ECR), von der Leyen būtų turėjusi daug stipresnį pagrindą, tačiau, bijodama neigiamos kairės reakcijos, ji nusprendė pasikliauti Žaliaisiais. Tai supykdė Italijos lyderę Giorgią Meloni – vienintelę ES vadovę iš didesnių valstybių narių, kurios demokratinis legitimumas po ES rinkimų buvo sustiprintas, o ne susilpnintas.
Rinkėjai staiga susidūrė su realybe: nors jie išrinko gerokai dešiniosios pakraipos Europos Parlamentą, valdančioji koalicija atsakė ignoruodama demokratinę žmonių valią ir tapdama dar labiau kairuoliška.
Von der Leyen ir jos centristų koalicija nenoriai nusprendė suteikti tam tikrą pripažinimą vienai konservatorių frakcijai, skirdami Meloni vadovaujamai ECR vietas tiek Europos Parlamento biure, tiek 13 komitetų vadovybėje. Tuo tarpu „Patriotai“ patyrė didžiausią neteisybę Parlamento istorijoje – jie buvo izoliuoti vadinamuoju cordon sanitaire.
Norėdama neleisti „Patriotams“ užimti iš anksto paskirtų komitetų pozicijų, kurias jiems garantavo jų turimos 84 vietos, „Ursulos koalicija“ turėjo pažeisti pagrindinius demokratinius principus, įtvirtintus Parlamento vidaus taisyklėse – ne tik dėl sąžiningo atstovavimo, bet ir dėl jų taip branginamos lyčių lygybės. Viena yra atmesti komitetų vietas marginalinei grupei su dviem dešimtimis parlamentarų, tačiau visai kas kita – užblokuoti trečią pagal dydį bloką Briuselyje, tuo pat metu leidžiant gerokai mažesnėms kairiosioms grupėms išlikti neproporcingai atstovaujamoms.
Teisingumo dėlei galima pasakyti, kad von der Leyen centro blokas neturėjo kitos išeities, kaip tik laikyti „Patriotus“ izoliacijoje. Po metų metus kruopščiai puoselėtos „mes prieš juos“ naratyvo, jie tiesiog negalėjo leisti, kad tokie politikai kaip Viktoras Orbánas, Marine Le Pen, Geertas Wildersas ar Matteo Salvini būtų traktuojami kaip lygūs. Tačiau pasirinkdami išlaikyti cordon sanitaire, centristai buvo priversti atskleisti fundamentaliai antidemokratinį ES valdymo pobūdį ir savo pasirengimą vykdyti tokius akivaizdžius valdžios piktnaudžiavimus.
Galime tik spėlioti, koks bus Europos Teisingumo Teismo sprendimas „Patriotų“ pateiktame ieškinyje prieš Parlamentą, tačiau iš esmės tai neturi reikšmės. Nesvarbu, ar teismas leis „karalienei Uršulei“ išsisukti, ar (kas mažai tikėtina) pripažins, kad vadinamosios Briuselio „demokratinės jėgos“ pažeidė demokratiją siekdamos savo politinės darbotvarkės, rezultatas bus tas pats: tolesnis jų patikimumo erozija rinkėjų akyse.
Tik derybose dėl naujos Komisijos sudėties centro silpnumas tapo akivaizdus.
Siekdama pagerinti santykius su Meloni ir užsitikrinti tolesnę ECR paramą, von der Leyen pasiūlė Italijos atstovą Raffaele Fitto tapti vienu iš penkių naujos Komisijos vykdomųjų vicepirmininkų. Tačiau kairiųjų reakcija dėl konservatoriaus paskyrimo į aukščiausią ES vykdomosios valdžios lygmenį buvo milžiniška.
Socialistai, „Renew“ liberalai ir „Žalieji“ pateikė įvairių grasinimų ir ultimatumų, žadėdami atšaukti savo paramą pirmininkei ir atmesti visą Komisijos sudėtį. Po savaičių smulkių politinių žaidimų ir atidėliojimų, EPP galiausiai pavyko priversti savo partnerius priimti susitarimą, tačiau Parlamentas patvirtino Komisijos sudėtį su rekordiškai mažu palaikymu – tik 54 proc.
Žala buvo padaryta, o pamoka išmokta: vienintelė pusiau reikšminga nuolaida konservatoriams beveik sugriovė garsiai stabilų von der Leyen „centrą“. Nors prieš šešis mėnesius ES elitas save pristatė kaip nenugalimus demokratijos čempionus, šiandien jie prarado beveik visą patikimumą, kuriuo rėmė šį įvaizdį.
Turime Parlamentą, kuris aktyviai trukdo europiečių demokratinei valiai būti sąžiningai atstovaujamai sprendimų priėmimo procese (ir turės šią poziciją ginti teisme); ES vykdomąją valdžią, kuri siekia daugiau galios, nors turi mažiausią demokratinį teisėtumą per ES istoriją; ir Komisijos pirmininkę, kuri buvo perrinkta tų, kurie labiausiai nukentėjo nuo rinkėjų, tik todėl, kad nebuvo geresnių alternatyvų. Visa tai yra dešiniosios pakraipos poslinkio ES rinkimuose ir valdžios elito desperatiškų pastangų išlaikyti buvusią šlovę pasekmė.
Centras nebesilaiko, o yrantis procesas tik spartėja bandant sulaikyti demokratiją. 2025 metais bus daug galimybių dar labiau padidinti spaudimą.
europeanconservative.com
Karalienė kaip tik susirgo gripu (ne kovidu), bet jei kas atsitiktų, karūna neliktų be galvos
Skaičiau, kad dabar Geertas Vildersas ( Wilders) remia Ukrainą jos kovoje prieš Rusijos agresiją, nors anksčiau kai kuri Nyderlandų žiniasklaida vadino jį Rusijos draugu ( Ruslandvriend). Meloni taip pat remia Ukrainą. O štai Orbanas ir Le Pen, susidaro įspūdis, kad ne. Gal nereikėtų „suplakti” visus į vieną krūvą?
Vajetau, vajetau, suplakti į krūvą 🙂 Ir dar net su kabutėmis! Dėl ko jos? Jei mėgini rašyti vaizdingai, tai kabučių nereikia.
Plika ta „karalienė”.
Pateikti faktai rodo, kad nėra nieko švento kovoje dėl valdžios, o pastaroji, t. y. valdžia, yra vienintelis siekis, įprasminantis tokių degeneratų gyvenimą. Ir kai vietiniai klapčiukai besąligiškai vykdo Briuselio „zadanijas”, Lietuvos gyventojai paverčiami tų išsigimėlių įkaitais.
Vienintelis kelias – lietexitas!
Puikus, eurosovietinę diktatūrą demaskuojantis straipsnis.