Locked N’ Loaded | Veidaknygė
Prasideda NATO summitas, jau pasakyta svarbių ir reikšmingų kalbų. O bet tačiau, agresorius tęsia smūgius Ukrainos miestams ir fronto užnugaryje, tad problema gilėja. Todėl vietoje SITREP‘o šiandien kiek plačiau apžvelkime vieną skaudžiausių problemų – rusų deep strike Ukrainoje keliamas problemas.
Kokios priežastys galimai turi įtakos šios problemos neišsprendžiamumui?
Perkrauta ukrainiečių oro gynybos sistema, kuri nebespėja adaptuotis prie nuolatinių ir intensyvių agresoriaus atakų. Tai liečia ne tik akivaizdų oro gynybos sistemų, jų sluoksnių ir raketų (amunicijos) trūkumą, bet tikėtina, taip pat ir pervargusį personalą bei jo trūkumą (kvalifikuoto).
Ukrainos žvalgybinių dronų, raketų ir atakos dronų smūgių išankstinio perspėjimo sistema neveikia taip efektyviai, kaip norėtųsi. Dėl to rusų žvalgybos priemonės gali nebaudžiamos kabėti virš strateginę reikšmę turinčių objektų (pvz. oro uostų) ir užvesti ugnies priemones ant taikinių, koreguoti jų ugnį bei teikti BDA (Battle Damage Assessment). Savo ruožtu, ugnies priemonės (pvz. Shahed dronai) turi galimybę Ukrainos oro erdvėje ieškoti patogesnių atakos maršrutų. Neatmestina, kad ši išankstinio perspėjimo sistema turi integracijos problemų su Ukrainos pajėgų oro gynyba ir EW (elektroninės kovos) priemonėmis. Nemaža dalimi tas problemas lemia ir pirmame punkte įvardintos bėdos, tačiau pvz. Y. Butusov atkreipia dėmesį ir į sąveikos problemas.
Agresoriaus iniciatyva nuspręsti kada, kokiomis priemonėmis ir iš kur jis smūgiuos Ukrainos teritorijai yra net didesnė bėda nei personalo ar įrankių trūkumas. Raketų ir dronų paleidimo aikštelės okupuotose ar pasienio regionuose yra pirmoji bėda, kadangi iš čia smūgiai yra operatyviausi, o ukrainiečiai turi mažiau laiko pasiruošti smūgiams. Antai, šią naktį dronai ir raketos vėl buvo leistos iš Krymo ir Krasnodar srities. Oro uostai didesniu nei 300 km atstumu apskritai yra labiau simboliniai ukrainiečių taikiniai, kadangi smūgiai dronais juose nedaug keičia situaciją.
Pirmas ir antras punktas tėra trečiojo pasekmė, tad ties juo apsistokime detaliau. Neatskleisime didelės paslapties pasakydami, kad didžiausia bėda – efektyvių priemonių ir nešėjų stoka. Tad šiek tiek apie tai:
Galima kiek nori išpūtus žandus trečiais plataus masto karo metais „iš dalies leisti“ smūgiuoti savo duodamais ginklais į rusijos teritoriją, bet akivaizdu, kad Vakarų duoti ginklai net teoriškai nepasiekia nei rusijos strateginės aviacijos oro uostų (500 km ir daugiau), nei naujos Juodosios jūros laivyno bazės Novorasijsk (apie 350 km), iš kur ir kyla Kalibr raketos. Tad net ir iš Vakarų gavę visišką leidimą pasileisti plaukus, ukrainiečiai be dronų tiesiog neturi su kuo pasiekti tokių objektų.
Ukrainos turimų (savų ir vakarietiškų) raketų, galinčių atakuoti taikinius okupuotose ir pasienio teritorijose kiekiai yra menki, tad tenka sukandus dantis labai atsakingai rinktis taikinius. Juos pasirinkus yra padaroma žala, tačiau pakartotiniais smūgiais jos nepavyksta multiplikuoti. Pavyzdžiui, Kryme sunaikinus vieną kitą rusų S400 sistemą, tai nepriverčia okupantų iš pusiasalio išvežti Shahedų ar balistinių raketų Iskander, kaip nutiko su Juodosios jūros laivynu.
Ukraina gavo puikių raketų Storm Shadow ir SCALP, tačiau nešėjų klausimas vis dar stadijoje „tuoj tuoj, gal rytoj, bet dar ne poryt“. Apie šių raketų nešėjus Mirage 2000 kalbama, kad ukrainiečiai juos gaus šių metų pabaigoje. Dėl Grippen taip pat nėra aiškumo. Šlovė ir garbė Ukrainos gynėjams, kad jie sugebėjo gautas raketas pakabinti ant Su24, bet sutikite – neatrodo tai labai gerai. Tuo labiau, kad ukrainiečiai ir taip turi labai ribotas aviacijos galimybes, o rusai Ukrainos orlaivius ypač intensyviai medžioja atakuodami oro uostus.
F16 galima laukti ne tik su nekantrumu, o su šiokiu tokiu nerimu. Pirmiausia dėl to, nuo ko ir pradėjome – oro gynybos sistemų ir sluoksnių trūkumo. Kadangi be tinkamo pridengimo nuo žemės, F16 medžiotojai gali patys tapti grobiu, kas verstu juos laikytis toliau nuo rusijos sienos. Kaip oro gynybos platforma F16 yra puiki, tačiau ji gali gerokai daugiau veikiant bendrai su kitomis. AGM-158 JASSM raketa beveik 400 km (o paturbinta versija – ir 900 km) atstumu gali sėkmingai naikinti taikinius ant žemės. Žinant rusijos oro gynybos bėdas, šios raketos nebūtinai būtų paleidžiamos nuo Ukrainos – rusijos sienos. Tačiau tam reikalingi įgalintojai, su kuriais F16 gali virsti mūšio lauką keičiančiu ginklu. Ar taip bus – pamatysime.
Taigi yra labai ir labai daug namų darbų Vakarams, jei iš tikro yra ambicija ne tik padėti Ukrainai, bet ir neleisti šiam karui persikelti į NATO valstybių teritoriją. Taip pat, galima kiek nori kalti Vakarus prie kryžiaus, tačiau verta priminti, kad pirmiausia – tai Ukrainos karas. Akivaizdu, kad už išlikimą besikaunanti šalis negali visiškai priklausyti nuo karinę pagalbą lemiančių politinių perturbacijų Vakaruose. Jei tikrai yra noras ne tik išlikti, bet ir atsikovoti kas prarasta, ukrainiečiams būtina žengti žingsnius karo pramonės vystymo srityje. Tai turi paliesti ne tik 155 mm šaudmenis, bet ilgesnes ukrainiečių rankas, kurios galėtų eliminuoti paminėtus rusų pranašumus. Tik taip galima perimti strateginę ir ilgalaikę iniciatyvą šiame kare. Žinoma, sprendimai steigti vakarietiškas gamyklas Ukrainos teritorijoje, pasiekti dvišaliai susitarimai karinio bendradarbiavimo (tame tarpe ir karinės pramonės) srityje, Lenkijos išsakytas siekis link NATO teritorijos skriejančias rusų raketas numušinėti virš Ukrainos, suteikia optimizmo.
Tad, fingers crossed.
