Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius apie Sausio 13-osios iškilmingą minėjimą pasisakė nevienareikšmiškai, kad rengti protesto akcijas prieš valdžią per Laisvės gynėjų minėjimą yra neleistina. Kardinolo nuopelnai Lietuvos laisvės iškovojimams yra neginčytini. Todėl kreipėmės į kardinolą prašydami pakomentuoti aktualijas. Klausimus Jo Eminencijai pateikė Tomas Viluckas.
Vis nerimsta aistros dėl įvykių per Sausio 13-osios iškilmingą minėjimą. Sakėte, kad tokių jausmų, kuriuos išgyvenote Nepriklausomybės aikštėje, niekuomet anksčiau, net sovietmečiu, nebuvote išgyvenęs. Iš Jūsų viešų pasisakymų šia tema susidaro įspūdis, kad patiriate didelį dvasinį skausmą. Kodėl būtent šis įvykis taip sukrėtė Jus?
– Dabartinėje Lietuvoje aš matau daug blogio: daug savanaudiškumo ir neatsakingo naudojimosi laisve. Mačiau ir matau valstybėje atsakingų žmonių dėmesio stoką patiems silpniausiems žmonėms. Tačiau tai, ką pamačiau sausio 13 – ąją Nepriklausomybės aikštėje, giliai sukrėtė. Tai buvo neeilinis, pakankamai gerai organizuotas neapykantos pliūpsnis pačią švenčiausią Lietuvai valandą, kai susirinkome pagerbti Sausio 13 – osios aukas.
Tarp protestuotųjų buvo daug katalikų, patriotiškai nusiteikusių piliečių, laisvės kovotojų. Tačiau jie buvo pavadinti ne žmonėmis, jedinstvininkais, fašistais. Kaip vertinate šiuos teiginius?
– Labai gaila, bet dorais, patriotiškai nusiteikusiais žmonėmis dažnai pasinaudoja politikai, turintys labai aiškių tikslų, kurių jie net neslepia. Turime net tokių politikų, kurie planuoja Lietuvą sugrąžinti į laikus prieš devyniasdešimtųjų Kovo 11 – ąją. Prieš Sausio 13 – ąją jie kurstė savo žmones elgtis taip, kaip šie ir elgėsi.
Tačiau kad ir kaip mums nepatiktų kitaip mąstantys žmonės, net jeigu juos laikytume priešais, krikščioniška kultūra apie visus žmones ragina kalbėti pagarbiai. Tai sunku, nes pagarba žmogui ir meilė nėra lengvos dorybės.
Nemažai viešojo gyvenimo stebėtojų teigia, kad protestuotųjų nepasitenkinimą išprovokavo valdančiųjų elgesys; žmonės švilpė, šaukė, nes jų aukščiausi valdžios ešelonai neišklauso. Kaip patartumėte elgtis tiems, kurie yra negirdimi?
– Svarbiausias patarimas būtų aktyviai ir sąmoningai dalyvauti visuose rinkimuose, ir rinkti, kiek tai įmanoma, pačius sąžiningiausius ir Lietuvą tikrai mylinčius žmones. Didelę klaidą daro, kurie nedalyvauja rinkimuose, o paskui pyksta, kad kažkas Lietuvą veda blogu keliu. Tačiau išlieka pavojus išsirinkti populistus, kurie daug žada, bet po rinkimų pažadus užmiršta.
Didelę klaidą daro, kurie nedalyvauja rinkimuose, o paskui pyksta, kad kažkas Lietuvą veda blogu keliu.
Jeigu taip atsitinka, tuomet galima mitinguoti ir protestuoti; tik nedera šioms akcijoms pasirinkti dienas, kurios kiekvienam doram lietuviui yra tiesiog šventos. Trečias patarimas, labai įtariai žvelgti į visus politikus, kurie kursto neapykantą. Šiandienei Lietuvai reikia politikų, kurie vienija ir gerbia kiekvieną žmogų.
Jūsų bendražygis, disidentas kun. Robertas Grigas sako, kad „Bažnyčiai neišeidavo į gera, kai jos atstovai likdavo izoliuotoje „saloje“ su elitu, o nuskurdintos, niekinamos paprastų žmonių masės, niekieno negirdimos, liedavo savo nusivylimą kažkur tolumoje už tvorų.“ Ar tikrai yra geras dabartinis Bažnyčios kursas nekreipti dėmesio į nepatenkintus pandemijos valdymu?
– Bažnyčios istorijoje randame ne vieną atvejį, kai dvasininkai būdavo „saloje“ su elitu. Prisiminkime kad ir pačią naujausią istoriją, kai Lietuvos vyskupai leido keliems kunigams – mons. A. Svarinskui, kun. V. Aliuliui – dalyvauti politinėje veikloje.
Tačiau klaidinga teigti, kad dabar vyskupai palaiko valdžios elitą; jie labai aiškiai gina gyvybės, šeimos ir lytiškumo principus, ko nedaro valdantieji. Dėl pandemijos valdymo jau kitas klausimas. Esu įsitikinęs, kad Bažnyčios žmonės – dvasiškiai ir pasauliečiai – turėtų laikytis specialistų – medikų nuorodų, ir nekurti visokiausių sąmokslo teorijų.
Lietuvos visuomenės susiskaldymas darosi grėsmingas. Kaip jį įveikti?
– Taip, sutinku, kad visuomenės susiskaldymas šiuo metu yra grėsmingas, ir netikiu, kad kas nors galėtų išrašyti receptą, kaip tai būtų galima lengvai įveikti. Tačiau kažką daryti tikrai reikia. Kiekvienas padarykime, ką galime. Galime būti meilės ir gailestingumo nešėjais. Į neapykantą neatsakykime neapykanta. Kurie mokame melstis, prisiminkime savo maldose tiek vargstančius, tiek esančius valdžioje, kad Dievas jų mintis kreiptų teisinga linkme.
Pagaliau būkime budrūs ir nesileiskime suvedžiojami tų, kurie skleidžia neapykantą. Šioje vietoje mes turėtume prisiminti, ką per penkiasdešimt okupacijos metų Lietuvai nuveikė tie, kurie skelbė žmonių lygybę ir klasių kovą. Bažnyčios bendruomenė turi išlikti taikos, susiklausymo ir ramybės nešėja. Todėl ypač tikinčius žmones raginu būti gerumo nešėjais ir liudytojais.
