Garbė Jėzui Kristui,
Pas mūsų Gvadalupės mergelę jos šventės dieną ateiname susirūpinusia ir sunkia širdimi. Mūsų tauta išgyvena krizę, kuri kelia grėsmę jos, kaip laisvos ir demokratiškos, ateičiai. Marksistinio materializmo plitimas visame pasaulyje, jau atnešęs destrukciją ir mirtį į daugelio žmonių gyvenimus ir dešimtmečiais kėlęs grėsmę mūsų šalies pamatams, dabar, regis, užgrobia valdžią mūsų šalyje.
Siekdami ekonominės naudos mes, kaip tauta, leidome sau tapti priklausomiems nuo Kinijos komunistų partijos ir ideologijos, visiškai priešingos krikščioniškiems pamatams, į kuriuos besiremdamos šeimos ir mūsų tauta išlieka saugios ir klestinčios.
Aš kalbu apie Jungtines Amerikos Valstijas, bet mums akivaizdu, kad daugelis kitų tautų kenčia panašią, labiausiai nerimą keliančią krizę.
Dar yra paslaptingasis Vuhano virusas, apie kurio prigimtį ir prevenciją žiniasklaida kasdien pateikia prieštaringą informaciją. Tačiau aišku, kad juo naudojosi tam tikros šeimoms ir tautų laisvei priešiškos jėgos, siekdamos įgyvendinti savo velnišką darbotvarkę.
Šios jėgos mums sako, kad mes dabar esame objektas vadinamojo Didžiojo perkrovimo, naujojo normalumo, primetamo manipuliuojamiems piliečiams ir tautoms, naudojantis neišmanymu ir baime.
Dabar tikimasi, kad mes rasime kelius suprasti savo gyvenimą ir jam vadovauti ligoje ir jos prevencijoje mieliau nei Dieve ir jo ketinime mus išgelbėti.
Daugelio vyskupų, kunigų ir daugelio tikinčiųjų atsakas atskleidė apgailėtiną geros katechezės trūkumą. Tiek daug Bažnyčios narių nesupranta, kaip Kristus tęsia savo gelbėjimo darbą maro ir kitų nelaimių metu.
Kas dar? Mūsų šventoji motina bažnyčia, tyroji Kristaus sužadėtinė, kurioje Kristus nuolat dirba mūsų amžinajam atpirkimui, yra apsupta, atrodo, kas dieną gausėjančių pranešimų apie moralinį pagedimą, ypač liečiančių šeštąjį* ir septintąjį** Dievo įsakymus.
Mūsų pačių šalyje pranešimai apie Theodore’ą McCarricką*** pagrįstai paskatino daugybę atsidavusių katalikų suabejoti ganytojais, kurie pagal Kristaus planą Bažnyčiai turėtų būti saugūs jų vadovai, mokydami tikėjimo tiesų, vesdami į tinkamą Dievo garbinimą ir maldą jam bei vadovaudamiesi amžinąja Bažnyčios disciplina.
Pernelyg dažnai tikintieji negauna jokio atsako arba gaunamas atsakas nebūna pagrįstas nekintančiomis tikėjimo ir moralės tiesomis. Jie sulaukia atsakymų, kurie, rodos, gauti ne iš ganytojų, o iš pasaulietinių vadovų.
Sumaištis dėl to, ko Bažnyčia iš tikrųjų moko ir ko iš mūsų reikalauja pagal šį mokymą, sukelia vis didesnius nesutarimus Kristaus kūne.
Visa tai luošina Bažnyčią, vykdančią savo misiją liudyti dieviškąją tiesą ir dieviškąją meilę tuo metu, kai pasauliui kaip niekad reikia, kad bažnyčia šiam pasauliui būtų švyturiu.
Susidūrusi su pasauliu Bažnyčia klaidingai nori prisitaikyti prie pasaulio, užuot kvietusi jį atsiverti ir paklusti dieviškajam įstatymui, įrašytame kiekvieno žmogaus širdyje ir pilnai atskleistame atperkančiame Dievo sūnaus įsikūnijime.
Šios skaudžios bėdos, žinoma, yra didžiulis iššūkis mūsų kasdieniam krikščioniškam gyvenimui. Krizės pasaulyje ir Bažnyčioje poveikis mums visiems yra milžiniškas. Daugelis išgyvena pačias skausmingiausias kančias – fizines, emocines ir dvasines, kurias tokia situacija neišvengimai sukelia.
Tuo metu, kai mums reikia būti greta vienas kito krikščioniškoje meilėje, žemiškos jėgos norėtų mus izoliuoti ir priversti patikėti, kad mes esame vieni ir priklausomi nuo tų pasaulietinių jėgų, kas mus paverstų jų bedieviškos ir žudikiškos darbotvarkės vergais.
* Nepaleistuvauk
** Nevok
*** Theodore’as McCarrickas – buvęs amerikiečių katalikų vyskupas, teisiamas už nepilnamečio tvirkinimą.
