Spalio 12 d. Vilniaus latvių draugija, vadovaujama Guntos Rone, šventė veiklos 35-metį.
Juos pasveikino Latvijos ambasados Lietuvoje ambasadorė Solveiga Silkalna, Latvijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkė, buvusi Pasaulio laisvų latvių bendruomenės vadovė Kristina Saulīte, Rygos latvių draugijos pirmininko pavaduotoja Stella Lipite. Vilniaus latvių bendruomenės veikla pasidžiaugė ir su gražia sukaktimi pasveikino Tautinių mažumų departamento Ryšių su Tautinėmis bendrijomis skyriaus vedėja Rasa Paliukienė, Tautinių bendrijų namų direktorius Gžegož Miloševič.
Už indėlį į latvių kultūrą, jos saugojimą ir bendruomenės veiklą Latvijos ambasadorė Lietuvoje Solveiga Silkalna padėkos raštus įteikė Nijolei Sisaitei, Rutai Miškinienei, Dainai Klovienei, Ritai Upītei, Lidijai Pinkulei, Veltai Žigurei-Anužienei.
Nuoširdžiais linkėjimais ir dovanomis latvių bendruomenę sveikino Tautinių bendrijų tarybos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ vadovė Lučija Bartkienė, Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, Lietuvos estų bendruomenės pirmininkė Liia Urman, Lietuvos armėnų atstovai Ruslan Arutiunian ir Aleksandras Bojadžian, latvių bendruomenės atstovė iš Kauno Anita Dabužinskienė.
Įspūdingą ir geriau savo etnokultūrą pažinti padedančią programą atvežė ansamblis iš Rygos. Jie ne tik dainavo latvių dainas ir grojo latvių melodijas, bet ir priminė senuosius papročius bei šokius. Įspūdingiausias šokis – šokis mažiausioje pasaulio scenoje, kurią atstojo latviškais ornamentais išmargintas suolelis. Taip pat demonstravo senuosius instrumentus, tarp jų ir didžiausias kankles pasaulyje.
„Nuoširdžiai dėkojame šventės rėmėjams: Lietuvos tautinių mažumų departamentui, Latvijos užsienio reikalų ministerijai, Latvijos ambasadai Lietuvoje. Jų, ypač Tautinių mažumų departamento, dėka galėjome surengti ne tik šią šventę, bet ir puoselėti savo kultūrą per visus 35-erius metus“, – dėkoja Vilniaus latvių bendruomenės pirmininkė Gunta Rone.
Vienijo nepriklausomybės idėja
Draugija kūrėsi tuo metu, kai Lietuvoje ir Latvijoje kilo nepriklausomybės atkūrimo banga. „Ta bendruomenė, kuri pradėjo burtis 1989 metais, labai pasikeitė. Atsižvelgiant į valstybės reikalavimus, net tris kartus teko draugiją perregistruoti, – sako draugijos pirmininkė Gunta Rone. – Tuo metu mes norėjome būti kartu, kartu prisidėti prie Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės atkūrimo. Visi kartu su Latvijos vėliavomis dalyvaudavome Sąjūdžio renginiuose. Kartu važiuodavome į Latvijos liaudies fronto organizuojamus mitingus. Į besikuriančios draugijos veiklą įsitraukė ir Vilniuje studijuojantis latvių jaunimas“.
Su dviejų broliškų tautų nepriklausomybės atkūrimo idėja, kaip teigia pašnekovė, kilo noras drauge puoselėti ir skelbti latvių etnokultūrą. „Atsirado potraukis susirinkti ir padainuoti latviškas dainas. Tada širdį užliedavo nenusakoma šiluma, gerumas, pasididžiavimas savo tauta ir šalies, kurioje gyvename, žmonėmis. Visi išgyvenome didžiulį emocinį pakilimą“, – prisimena pašnekovė.
Judėjimą skatino valstybė
Veiklą suaktyvino ir tuometinis Lietuvos požiūris į tautines mažumas. „Jutome labai didelį 1990 metais pradėto kurti Tautybių departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo vadovės Halinos Kobeckaitės palaikymą, – pasakoja draugijos pirmininkė. – Tada buvo pradėtas ir tautinių bendruomenių veiklos finansavimas. Gavę pirmąją paramą nusprendėme pasisiūti tautinius kostiumus. Prisimenu, Latvijoje ieškojome tam tinkančios medžiagos. Pirmuosius sijonus mums pasiuvo draugijos narė Sarmite Mikulionienė. Kai Lietuvoje įsikūrė Latvijos ambasada, ir ji pradėjo finansiškai remti mūsų draugijos veiklą. Kadangi buvome subūrę nedidelį ansamblį, ambasada skyrė lėšų kolektyvo vadovei atvykti iš Latvijos ir su mumis repetuoti. Draugijos narių šeimose augo nemažai vaikų, tad įkūrėme vaikų klubą. Per piešimo užsiėmimus, latviškas dainas, žaidimus, padedami atvykstančios mokytojos iš Latvijos, jie mokėsi latvių kalbos. Per draugijos renginius ir mes su vaikučiais dainuodavome savo tautos dainas. Paskui pradėjome kviesti profesionalius atlikėjus iš Latvijos, nes atsirado noras plačiau pristatyti savo šalies kultūrą“.
Gunta su malonumu prisimena draugijos narių rengiamas parodas. Iki šiol daugelio draugijos narių atmintyje išlikusios Rutos Kiškienės megztos pirštinės, stebinusios savo raštais. Jos buvo eksponuojamos ir Latvijos ambasados, Rygos latvių draugijos, vienijančios latvių organizacijas visame pasaulyje, renginiuose.
Veiklą keičia pakitę poreikiai
Besikeičiantis gyvenimo būdas, išmaniųjų technologijų atvertos naujos galimybės, padedančios pažinti visą pasaulį, pakeitė ir Vilniaus latvių draugijos veiklą. „Ir tai natūralus procesas. Aš ir daugelis mano bendraamžių buvome gimę ir augę Latvijoje, todėl mums buvo labai svarbu per latvių kalbą, latviškas dainas, rankdarbius pajausti savo šaknis. Tą ilgesį jaučia dar mūsų vaikai, bet anūkai savo gimtąja šalimi laiko Lietuvą ir tokio prisirišimo prie Latvijos, kokį juntame mes, jie nebeturi. Jaunimas ateina į mūsų rengiamas šventes, kai reikia, padeda, bet draugijos veikloje aktyviai nedalyvauja, – pasakoja Gunta Rone ir viltingai priduria. – Atgaivinome vaikų klubą, kuriame per įvairias veiklas vaikai mokosi latvių kalbos. Juos moko Liene Bruniniece-Žinienė, jai padeda Silvija Korolkova. Džiaugiamės, kad tėvai nori vaikams pasėti pagarbą savo tėvų kalbai, kultūrai“.
Latviškų dainų ilgesys
Madara Žgute, kurią galima sutikti daugelyje Vilniaus latvių draugijos renginių, yra tos kartos, kuri, nors jau gimusi Lietuvoje, bet neatitrūkusi nuo Latvijos. „Aš gimiau Vilniuje, bet mano abu tėvai buvo atvykę iš Latvijos. Jie buvo iš skirtingų miestų, abu mokėsi Vilniaus universitete, kur ir susipažino. Sukūrę šeimą jie nusprendė likti Vilniuje. Šiame mieste ir gimėme mudu su broliu, – pasakoja Madara. – Mano bendrystė su Vilniaus latvių draugija prasidėjo, kai man buvo dveji–treji metukai. Tėvai eidavo į draugijos renginius ir mane vesdavosi. Lankiau ir draugijos suburtą vaikų klubą. Tuomet muzikos mokytoja atvažiuodavo iš Latvijos. Įsivaizduojate, į kiekvieną užsiėmimą, o jie vykdavo kiekvieną šeštadienį, ji atvažiuodavo. Ir dabar aš palaikau ryšį su žmonėmis, kuriuos nuo seniai pažįstu. Nors šiandien mano gyvenime daugiau lietuviškų tradicijų, lietuvių kalbos, kurią dar lankydama darželį išmokau ir kuria bendrauju su draugais, nes visi mano draugai – lietuviai, bet glaudūs ryšiai sieja su Latvija. Ten dabar gyvena mano tėtis, mano giminės. Su jais kalbu latviškai. Tiesa, kartais vienas kitas latviškas žodis užsikerta, bet su visais puikiai latviškai susikalbu. Nors dažnai girdžiu teigiant, kad latvių ir lietuvių kalbos labai panašios, bet kartu jos ir skirtingos. Skiriasi leksika, kirčiavimas, garsų tembras. Pastebėjau, kad, kai kalbu latviškai, net mano balso tembras pasikeičia“.
Madara su malonumu prisimena 2023-iaisiais vykusią Latvijos dainų šventę, skirtą 150-osioms metinėms. „Labai pasiilgstu latviškos kultūros, latviškų dainų, – prisipažįsta Madara ir užsimena, kad būtų smagu, jei atsirastų ir latviškas dainas atliekantis ansamblis. – Su Gunta sprendžiame, kaip į draugijos veiklą būtų galima pritraukti daugiau žmonių. Manau, dalis Vilniuje gyvenančių latvių kilmės žmonių į draugijos veiklą neįsitraukia ir dėl jos mažo žinomumo. Su visais Vilniuje gyvenančiais tautiečiais planuojame kurti duomenų bazę, nes dabar nežinome, net kiek latviškos kilmės žmonių čia gyvena“.
