Karti karo Ukrainoje realybė

Sausio 4 d. apie situaciją fronte karščiausiose Pokrovsko ir Kursko kryptyse, pasirengimą Balaklijos ir Iziumo žiedinei gynybai Ukrainos radijo NV eteryje žurnalistas Olegas Beletskis kalbėjosi su LKKSS garbės nariu, Lietuvos Parlamento gynėju Evgenu Dykyj.

Taigi, mūsų pirmasis svečias šiandien bus Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius. Mes 2025-aisiais eteryje susitinkam pirmą kartą, jau senokai nebendravę. Tamsta Evgenai, gerą dieną.

Sveikinu. Sveikinu Naujuose metuose. Šlovė Ukrainai.

Didvyriams šlovė. Na, deja, temos karinės. Mūsų dabartinės karinės realijos diktuoja būtent tai. Karas tęsiasi, nors kad ir kaip ten kam nors norėtųsi, kad jis baigtųsi čia ir dabar ne mūsų sąlygomis. Dabar ne apie sąlygas. Taigi pradėkime…

Atleiskit, kad pertraukiau. Taip, išties manau, kad tie, kuriems karas jau pasibaigė gruodžio 30-ąją pagal Gordoną, taigi tie jau turėjo labai gerą repeticiją, kaip jis jiems baigsis sausio 20 d., atėjus Trampui. Bus lygiai taip pat. Pasakų nėra. Deja, turime gyventi, išlikti, laimėti šį karą realiame pasaulyje. Ir šiame realiame pasaulyje nėra jokios galimybės, kad sausio 20-ąją atskris mėlynu malūnsparniu raudonplaukis burtininkas, pamos kažkokia burtų lazdele ir karas sustos.

Aš net nekalbu apie tai, kad taip, kad šie žmonės net nekelia klausimų, kokiomis sąlygomis tas karas sustotų, kuo mes už tai vėliau sumokėtume. Bet taip bet kokiomis sąlygomis nenutiks. Gruodžio 30-ąją tiesiog buvo tokia nuostabi repeticija, kas mūsų mėgėjų gyventi pasakų pasaulyje laukia sausio 20-ąją.

Na, mes grįžtame į realų pasaulį, į pasaulį, kuriame mums teks dar labai ilgai ir sunkiai kovoti šitame kare.

Na, žinote, ačiū už tokį prologą tam, ką dabar aptarsime. Nes tai yra strateginis lygis, ir visiškai teisinga, kad nuo jo pradėjote, kai kalbame apie tai, kaip pasaulis atrodys, kaip jis keisis ir kokia tų pokyčių dinamika. Taigi, tai nenutinka vien spragtelėjus pirštais.

Kita vertus, šis lygis, drįstu teigti, yra taktinis. Kai mūšiai tęsiasi kiekvieną dieną, tai irgi reikia analizuoti. Ir norėčiau pradėti nuo Kursko srities, tamsta Evgenai, nes jau užsiminiau apie Generalinį štabą ir karščiausią kryptį iš 40-ies puolimo veiksmų.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Kursko kryptį, bet aš čia nemaišyčiau, nes manau, jog reikia pradėti būtent nuo Pokrovsko. Ir dėl to, kad ten atakuojama nemažai gyvenviečių, ir kyla esminis klausimas dėl šio miesto apėjimo stiliaus ir, tiesą sakant, apsupimo. Ko pastaruoju metu rusai siekia, kas ten vyksta?

Pradėkime nuo to, kad… Na, jau galime tiesiai pasakyti, kad mūšis dėl Pokrovsko iš tikrųjų prasidėjo. Ne Pokrovsko kryptyje, o būtent dėl Pokrovsko miesto. Kitas dalykas, tai dar nereiškia, kad Pokrovske prasidėjo mūšiai, nors iš tikrųjų, gerai, sakykime taip. Nemėgstu prognozuoti, bet čia, gerai, mano prognozė, kad tiesiogine prasme šią savaitę prasidės mūšiai, būtent miesto mūšiai Pokrovsko pakraštyje, nes priešas iš tikrųjų jau iki ten prisikapstė. Formaliai dar liko apie 2 km iki užstatytos teritorijos. Ir jau žinoma, kad pirmosios žvalgų grupės netgi bandė prasiskverbti į miestą. Na, kitas dalykas yra tai, kad kadangi apie tai žinome, tai reiškia, jog jų nebėra. Kaip prasiskverbė, taip ten toje vietoje visam ir pasiliko. Bet tai yra pradžia ir aišku, kad žvalgybos grupės siunčiamos ne šiaip sau, o būtent pasiruošti šturmui.

T. y., manau, kad dabar rusams to, ko norėtų, nepavyks. O dabar jie apskritai nori, aš juos suprantu, jie labai nori užimti Pokrovską ir nekariauti Pokrovske. Žinoma, geriausias scenarijus jiems būtų apeiti miestą iš abiejų pusių, sukurti būtent ,,maišo‘‘ grėsmę, ir tada perkirtus logistiką, be amunicijos tiekimo, be sužeistųjų evakuacijos, aišku, kad nieko ten neliktų iš garnizono. Na, mums nereikia, kad pasikartotų Mariupolio istorija. Aišku, jei jiems pavyktų miestą apeiti iš abiejų pusių, tektų palikti jį be kovos, ir tai yra jų svajonė.

Betgi manau, kad neilgai trukus jie supras, kad tai jiems nebus duota. Na, bent jau aš praktiškai įsitikinęs, kad jiems nebus leista apeidinėti miesto tiesiog atvira vietove. Na, manau, kad dar turime pakankamai ir pajėgų ir resursų, kad judėjimas atviromis vietovėmis būtų tiesiog savižudybė. Arba teks judėti tokiu pat greičiu, kaip buvo atšliaužta iki Pokrovsko.

Priminsiu atstumą iki Pokrovsko nuo senosios fronto linijos, kuri buvo 2023 metų rudenį, kai prasidėjo jų puolimas. Taigi, nuo 2023-ųjų spalio iki dabar, iki sausio 25 d., tai yra per metus ir tris mėnesius, jie įveikė 49 kilometrus.

Na, jų vadovybė ir, visų pirma, jų politinė vadovybė nelauks, kol jie tuo pačiu tempu apeidinės Pokrovską. Tai reiškia, kad reikės apeidinėti bent po 20 kilometrų iš abiejų pusių. Na, tai reiškia, kad skaičiuojame po pusmetį. Niekas jiems pusės metų neduos. Manau, kad stačiai netruks ir savaitę, kaip jiems bus duota komanda frontaliniam šturmui ir tiesiog pabandyti užimti miestą „kaktomuša“.

Va ir tada prasidės labai sunkūs, greičiausia, ilgai užsitęsiantys mūšiai miesto teritorijoje. Priminsiu, kad Pokrovskas yra maždaug tokio pat dydžio kaip Bachmutas. Taigi, Bachmutą rusija užiminėjo 10 mėnesių ir tam paguldė 100 000 personalo, iš kurių 40 000 vien užmuštų. Ir tai ne mūsų skaičiai, tai velionio gražuoliuko skaičiai. Taigi, sakykim, jie tikrai neturėtų būti padidinti.

Todėl Pokrovskas potencialiai yra toks pat gardus taikinys, koks buvo Bachmutas, gal net gardesnis, bet gal tai ir miestas, dėl kurio teks paaukoti tiek pat žmonių ir sugaišti tiek pat laiko.

Nes galiu pasakyti, kas yra tos gatvės kovos. Taigi, kai vyksta mūšis ne tik dėl kiekvieno kvartalo, bet ir dėl kiekvieno namo, neretai ir dėl kiekvienos laiptinės.

Viena vertus, žiūrint akimis tų, kuriems tenka kautis tuose mūšiuose, tai baisu, tai tikras pragaras mūsų gynėjams ir gynėjoms. Būtent dalyvavusieji gatvės kautynėse tai vertina kaip sunkiausias kovas. Kita vertus, būtent gatvės mūšiuose mes visada pasiekdavome geriausią mums nuostolių santykį.

Priminsiu, kad, priešingai nei daugelis žmonių užnugaryje įsivaizduoja, karas tai visiškai ne linijos judėjimas „Deep state“ žemėlapyje. Linija žemėlapyje jau yra karo rezultatas. Gi pagrindinis dalykas kare yra tai, kas ką ir kiek užmušė. Taip, tai baisu, bet tai yra karo esmė. Karo esmė yra žudymas. Taigi.

Ir būtent gatvės mūšiuose mes visada turėjome geriausią mūsų ir priešo nuostolių santykį. Jis buvo vienas prieš aštuonis Bachmute, netgi siekdavo vienas prieš dešimtį. Daug kur Avdijivkoje buvo sumuštas rekordas vieno prieš dvylika. Taigi, tiek buvo guldoma okupantų už vieną mūsų gynėją.

Taigi, logiška. Viena vertus, gatvės mūšiai tikrai yra siaubingi. Kiekvieną mūsų kovotoją, ginantį pozicijas gatvių mūšiuose tikrai laikau didvyriu. Patikėkite, kaip žmogus, pats kovojęs, nemanau, kad bet kuris fronte pabuvęs žmogus būtinai yra didvyris. Bet kas iš tikrųjų atsilaikė gatvės mūšiuose, čia aš tikrai manau, kad tai yra didvyriškumas.

Kita vertus, strategiškai gatvės mūšiai mums yra naudingi. Mums naudinga dabar primesti rusams mūšį dėl Pokrovsko, būtent mieste, ir kuo ilgiau juos ten sulaikyti.

Na, pažiūrėsime, sakykim, kokias tam turime pajėgas ir priemones, nes čia labai svarbus pats jėgų balansas. Ir, tiesą pasakius, šiuo požiūriu situacija toli gražu nėra tokia, kokia buvo ginant Bachmutą. Tiesa, ji ne tokia abiejose pusėse.

Viena vertus, turime daug mažiau gynėjų, vyrų ir moterų, nei Bachmuto ir Soledaro laikais. Bijau, kad Pokrovske neturime tokio garnizono, kokį tada turėjome Bachmute. Tiesiog fiziškai jo nėra.

Kita vertus, rusijos pusės puolimo kokybė taip pat toli gražu nėra tokia, kokia buvo Bachmutą šturmavusių dalinių. Na, tie daliniai ten ir liko. Tie, kas dabar puola daug blogiau paruošti. Būtent žmogiškosios medžiagos kokybė jau visiškai kitokia. Ji per metus pasikeitė iš esmės kaip tik dėl jų nuostolių.

Na, todėl, tiesą sakant, mes ir toliau stebėsime, ir, svarbiausia, stengsimės padėti visiems esantiems fronte, remsime, rinksime paramą ir pan.

O Kursko…

Kursko srityje situacija visiškai kitokia. Jei labai trumpai, nes laikas spaudžia, Kursko srityje viskas gerai. Karas Kursko srityje labai skiriasi nuo karo Donbase ar Charkivo srityje.

Na, apskritai, iš viso fronto tai  vienintelis sektorius, kuriame iš viso nėra ištisinės fronto linijos. Visuose mūsų rytuose aišku, kur yra mūsų, o kur jų pozicijos. Taip pat yra labai siaura pilka zona tarp mūsų pozicijų ir priešiškų pozicijų.

Kursko srityje viskas kitaip. Ten atskirus atraminius punktus turime ir mes, ir priešai, o tarp jų yra didžiulės pilkos zonos. Tai miškinga, raižyta vietovė, todėl karas ten turi tokį patį pobūdį, koks jis buvo Kyjivo, Černigovo, Sumų srityse 2022-ųjų pradžioje – labai manevringas karas miškingose vietovėse. Taigi, ten visai nereikia tikėti pranešimais, kas kokį plotą kontroliuoja, nes iš esmės didesnės tos teritorijos dalies niekas nekontroliuoja.

Ir vyksta nuolatinis kariuomenių judėjimas. Ir taip, pavyzdžiui, rusai veržiasi į priekį, jie mus puola. Ir jiems mūsiškai ramiai leidžia praeiti, po to užeina iš flangų, smogia į flangus ir užeina į jų užnugarį.

Va kokio pobūdžio karas ten vyksta, koks mums iš esmės naudingas, ką dar 2022-ųjų pavasarį pademonstravome, kad dėl tiesiog geriausių žmonių savybių, kas iš tikrųjų labai svarbu tokiame manevriniame kare. Apkasų kare tai įtakoja mažiau, nes ten vis tik daugiausia nulemia tiesiog kiekybė. Taigi, grubiai tariant, kur dešimt šakalų drasko vieną liūtą, o manevriniame kare miškuose yra kitaip. Ten labai daug reiškia ir net vieno konkretaus kovotojo kokybė, o pagal šią kokybę mes esame visa galva aukščiau.

Beje, žinome, kad turime daug problemų su vadovavimu karinėms dalims. Na, tiesa, neslėpkime, mūsų kariuomenės vadovybė toli gražu ne ideali, bet, palyginti su orkais, ji yra daug geresnė, ir atitinkamai vėlgi manevriniame kare tai yra labai svarbus veiksnys.

O apie Kursko sritį Vakarų žurnalistai jau atskleidė skaičius, kurių mes patys įprastai neviešiname ir nesakome, kur ko ir kiek turime. Betgi Kursko srities duomenis Vakarų spauda jau atskleidė, todėl dabar ir mes galime apie tai pakalbėti. Ten 10 000 mūsų gynėjų, vyrų ir moterų, sėkmingai „pariša“ ir sulaiko 60 000 orkų. Taigi, santykis yra vienas prieš šešis, ir jis laikosi jau pusę metų, na jei tiksliau – nuo rugpjūčio mėnesio, taigi – beveik pusmetį.

Čia, beje, prašyčiau patikslinti. Nevisiškai suprantu, ar įskaitomi ir šiaurės korėjiečiai, ar ne? Ar įskaičiuojami ir jie, ar ne?

Ne, tai 60 000 pačių orkų. prie jų pridedame apie dešimt tūkstančių korėjiečių. Kitas dalykas, kad korėjiečiai tik neseniai pradėjo iš tikrųjų įsitraukti į mūšius. Tai tiesiogine prasme yra Naujųjų metų naujiena. Iki gruodžio pabaigos orkai stengėsi jų nenaudoti. Na, o jau pirmieji mūšiai parodė, kodėl iš tikrųjų buvo stengiamasi jų nenaudoti.

Tiesą sakant, nors aš nemėgstu to sureikšminti, bet šiuo atveju tikrai išsipildė mano prognozės. Visiškai tiksliai.

Viena vertus, nepasitvirtino prognozės tų iš mūsų, kurie tikėjosi, kad korėjiečiai nepasirodys moraliai stiprūs, kad jie pamatę kitokį gyvenimą, prisižiūrėję interneto, pradės masiškai būriais pasidavinėti. Taigi, taip nenutiko.

Kitoks gyvenimas rusijos Kursko srityje? Tiesą sakant, abejoju…

Taigi. Bet tai ne esmė. Esmė ta, kad mes susiduriame su žmonėmis, kuriems, pirma, smegenys buvo plaunamos propaganda nuo pat gimimo. Išties ir jau ne vienai kartai. Lyginant su Šiaurės Korėjos propaganda, rusijos propaganda yra laisvės viršūnė. Na, o palyginus ir pačią šalį, iš kurios jie atvyko, Šiaurės Korėją, tai prieš ją rusija lyg ES.

Taigi, tai žmonės, kurių mes realiame gyvenime niekada nematėme. Mes neįsivaizdavome, kas per tokie žmonės tiek išplautomis smegenimis. Bet tai viena istorija. Visgi galima išplauti bet kokią propagandą, tačiau neišplausi kitko – kad namuose liko jų šeimos. Namuose likusios jų šeimos yra kaip įkaitės, ir jie puikiai žino, ką draugo Uno režimas padarytų su išdavikų šeimomis.

Taigi, ar pamenate Stalino laikais buvusią santrumpą ČSIR – „člen semji izmennika Rodiny“ (Tėvynės išdaviko šeimos narys)? Atsirasdavo tokia santrumpa jūsų dokumente ir viskas, jūsų gyvenimas baigdavosi. Tai taip pat ir ten. Jei kas nors iš jų džiaugsmingai pereitų į mūsų pusę, tai jo šeima tiesiog tuoj pat atsidurtų gulage, beje visiškai siaubingame gulage. Jie tai žino, todėl jie eina ir miršta už didįjį vadą, vykdo visus įsakymus.

Beje, mums dar nepavyko jų paimti į nelaisvę. Vienas buvo paimtas, bet labai sunkiai sužeistas, tokios būklės, kad mūsų gydytojai negalėjo jo išgelbėti. O jūs suprantate, kaip jis politiškai mums buvo vertingas? Taigi, jį buvo bandoma gelbėti iš visų jėgų. Na taip, taip, bet matote, kol jie tikrai sveiki, tol į nelaisvę nepasiduoda.

Tai viena vertus. Betgi kita vertus,  kaip aš ir maniau, jie pasirodė visiškai nepasiruošę būtent šio karo realybei, būtent kaip kariai. Reikalas tas, kad kario vertė slypi ne tame, kad jis turi eiti ir didvyriškai žūti už savo didįjį  vadą. Kario užduotis yra visiškai priešinga – padaryti, kad priešas jo nenukautų it didvyrio. Ar ten prasiverš, jau nesvarbu. Taigi, tam uždaviniui šie korėjiečiai pasirodė esą kur kas mažiau pasirengę. O tai logiška.

Ta didžiulė 1  300 000 draugo Uno armija taikos metu iš tikrųjų yra vienas didelis statybinis batalionas. Tai tiesiog nemokama darbo jėga, naudojama visuose valstybinių projektų darbuose. Todėl taip, jie gali kasti apkasus, bet automatą rankose daugiausia yra laikę priesaikos metu, tad nėra ragavę net pagrindinio kovinio pasirengimo. Jiems atvykus rusų vadai jau vietoje kažką pravesdavo kaip kovinio rengimo kursą jaunam kariui per vertėjus. Taigi, galima įsivaizduoti parengimo lygį. Na, o be to, kas jiems net buvo pasakojama apie karą? Paskutinį kartą Korėjos kariuomenė kariavo 1953-aisiais. Nuo to laiko pas juos niekas nepasikeitė, ir drono sąvoka jų kalboje apskritai neegzistuoja.

Na, mes prisimename tas pastabas ir iš tikrųjų…

Taip, taip, labai originalus „know-how“ (patirtis). Galbūt kai kurie mūsų klausytojai praleido tai, kaip korėjiečiai pirmą kartą pamatė dronus. Na, iš pradžių juos tiesiog ištiko visiškas šokas, o paskui pradėjo ieškoti, ką su tuo daryti ir pasiūlė unikalų „know-how“ – suvilioti droną gyvu masalu. Priekyje eina vienas didvyriškas kovotojas, kuris vilioja droną link savęs. Išgirdęs drono garsą, jis turi sustingti, kad dronas taip pat sustingtų, pakibęs virš jo, o tuo metu kiti du kovotojai turi nušauti tą droną kalašnikovais. Taigi va, tokia kovos su dronais taktika, kurią belieka pavadinti „Vėliavą į rankas, ir sveiki atvykę“. Na, tiesą sakant, jie turi didelių nuostolių, o rusams iš jų kol kas, laimei,  jokios naudos. Todėl yra vilties, kad daugiau jų neužsakys.

Beje, esu giliai įsitikinęs, kad tai tik bandomoji partija. Na, rusų vadovybė puikiai supranta, kad šio karo mastu 10 000 karių nieko nesprendžia. Bet greičiausiai jie turi pažiūrėti, ar verta draugo Uno prašyti dar 100 000 – 200 000, nes teoriškai Šiaurės Korėja galėtų jų mestelti. Unas jų turi. Betgi, matyt, taip nenutiks, nes kariniu požiūriu jie…

Nefunkcionalūs, žinoma, taip. Taip, Evgenai, beje, tos pastabos man priminė kai kuriuos užrašus olose. Ten taip pat panašiai aprašyta, ką reiškia įvaryti mamutą į spąstus. Leisiu sau tokią ironiją, čia mums liko tik pora minučių, bet jau paskelbiau tai auditorijai. Manau, apie tai taip pat svarbu pakalbėti. Vakar televizijos eteryje kalbėjausi su Charkivo srities karinės administracijos vadovu Olegu Singubovu. Tiesą sakant, jis kalbėjo apie Balaklijos ir Iziumo žiedinės gynybos rengimą, ir tai, ką dabar matau, kyla tam tikra banga. Na, nėra iki galo suprantama, kodėl dabar kalbama apie būtent tų dviejų aglomeracijų žiedinę gynybą. Na, kadangi rusai lyg tai pakankamai toli, tad tai daugelį suneramino. Tai reikėtų paaiškinti.

Taip, tai reikia paaiškinti, o Singubovas daro visiškai teisingus dalykus. Nes reikia ruoštis iš anksto, o ne tada, kai priešas jau priartėjo. Gi tada susigriebiame: o kur mūsų įtvirtinimai? Kaip tik daug geriau, kad tie įtvirtinimai būtų iškasti veltui ir jų niekada neprireiktų, o ne atvirkščiai –- priešas priartėtų, ir tik tada mes pradėtume juos kasti. Taigi, Singubovas daro visiškai teisingus dalykus.

Bet tai, kad jam tenka tai daryti, yra labai reikšminga. Beje, priminsiu, kad jau prieš mėnesį pradėta kasti apkasus Zaporižės gynybai. Taigi, jų dar kol kas neprireikė. Bet lai jie būna, nes apskritai esame sunkioje situacijoje.

Jūs suprantate, kad jei kalbame apie Iziumo ir Balaklijos žiedinę gynybą, tai reiškia, kad Kupjansko atidavimas yra laikomas visiškai realia perspektyva. Taip, dabar dėl Kupjansko kaunamasi, kaunamasi ne mažiau aršiai kaip dėl Pokrovsko. Nors kažkodėl tam skiriama daug mažiau dėmesio. Betgi, jei jau kalbama apie Iziumą ir Balakliją, vadinasi visiškai pripažįstamas variantas, kad rusai paimtų Kupjanską, kad rusai peržengtų tokį Oskolą, kad mums dabar nesiseka. Pagrindinė gynybos linija ten eina palei Oskolo upę, bet tai reiškia, kad svarstomas variantas, jog nepavyks išlaikyti tos gynybos linijos. Tai būtų labai blogai.

Tokiu atveju Kupjanskas galėtų tapti pirmuoju Ukrainos miestu, būtent pirmuoju, kuris per šį karą būtų okupuotas antrą kartą, nes Kupjanskas, Iziumas, Balaklija jau išgyveno rusijos okupaciją 2022-aisiais. Jūs prisimenate visą mūsų džiaugsmą, kai 2022-ųjų rudenį išlaisvinome šiuos miestus. Ir dabar jiems vėl kyla grėsmė. Ir kaip tik Kupjanskui tiesiogiai gresia labai didelė grėsmė. Na, o Balaklijai, Iziumui, kaip sakoma, reikia ruoštis.

Ir tai baisu. Ir va štai toks rezultatas. Praėjo dveji metai. Vėl ruošiamės juos ginti. Ir tai yra dvejų metų, kaip mes pragyvenome čia, Ukrainos užnugaryje, rezultatas. Būtent ukrainiečių užnugario, kuris uoliai trikdo mobilizaciją. Būtent šis ukrainiečių užnugaris kaltas dėl to, kad turime svarstyti Balaklijos, Iziumo ir, atleiskite, Zaporižės gynybos galimybes.

To tiesioginis rezultatas yra tai, kad fronte dabar, na, aš neturiu teisės įvardinti skaičių, bet fronte dabar yra daug mažiau mūsų gynėjų, vyrų ir moterų, nei buvo prieš metus ar dvejus. Kadangi įprastai jie pamažu iškrenta. Nekalbu apie didžiulius būtent žuvusiųjų nuostolius, bet, atleiskite, yra daug sužeistųjų, daug sergančių. Tiesiog bekariaujant sveikata ilgai netempia. Taigi jie vis iškrenta, iškrenta, o mes per tą laiką surenkame pusantro karto mažiau nei patiriame sanitarinių nuostolių. Todėl mūsų kariuomenė nuolat tirpsta, kiekvieną savaitę. O mes užnugaryje toliau kovojame su teritoriniais komplektavimo centrais, platiname filmukus apie „busifikacijas“ ir slepiamės nuo šaukimų. Na, štai kodėl rusai dabar keliasi per Oskolą ir tenka ruoštis Iziumo ir Balaklijos gynybai.
Bet vėlgi, esminis klausimas: o kas būtent juos gins?

Na, tai yra esminis klausimas. ir čia, visų pirma, padėkosiu už tai, ką taip tiesiai pasakėte apie kūnus, nes, žinote, daugelis bando flirtuoti, o aš to jumyse nematau, bet…

Nematau prasmės. Mes taip užsižaisime, kad prisižaisime. Taigi. Aš nesu politikas. Niekada niekur nesibalotiruosiu. Manęs reitingai nedomina. Bet man rūpi, kad neatsidurčiau okupacijoje, o mūsų užnugaris vis dar daro viską, kad mes ten atsidurtume, priešingai nei mūsų kariuomenė, kuri su turimomis pajėgomis, atvirkščiai, daro viską, kas įmanoma, kad mes joje neatsidurtume. Ir tas skirtumas tarp užnugario ir armijos, tai tikrai, na sakykim, ji labai pavargusi.

Ačiū Jums, Evgenai Dykyj.

Parengė LL. Redagavo VK.

kariuomeneskurejai.lt