Kas lemia, kad partijos sugeba išlaikyti savo rinkėjus nepaisant kylančių skandalų, arba, priešingai, praranda juos, nors, regis, nebūna tam aiškios priežasties. Kodėl žmonių neigiamai vertinami įvykiai, sprendimai ar politiniai procesai nedaro įtakos politikų reitingams? Kodėl piliečiams kartais sunku suprasti skelbiamus visuomenės apklausos rezultatus?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo „Baltijos tyrimų“ vadovė Rasa ALIŠAUSKIENĖ, politologas Lauras BIELINIS, psichologas, buvęs Seimo narys Gediminas NAVAITIS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Žmonės mano, kad jų ekonominis gyvenimas prastėja, bet reitingų viršūnėse išlieka tie patys veikėjai – D.Grybauskaitė, S.Skvernelis, R.Karbauskis, G.Landsbergis. Kaip reikėtų paaiškinti šį fenomeną?
R.ALIŠAUSKIENĖ: 1990 metais atgavome Nepriklausomybę. Buvo vilčių, kad dabar, kai viską laikome savo rankose, jeigu nepralenksime, tai bent greitai pasivysime ir gyvensime kaip švedai.
Kita stipri nuostata, kuri dabar praktiškai išnyko, buvo ta, kad valdžia turi netrukdyti. Kad gyvenimui uždirbsime ir viską padarysime mes patys.
Siekiamybė buvo netgi plika akimi matoma. Žmonės statėsi didžiausius namus. Tik baigę mokyklą jau pirko automobilį, nesvarbu, kad benzinui pinigų nebuvo. Buvo noras čia ir dabar pradėti gyventi gerai.
Tokie lūkesčiai ir išliko, nes yra noras turėti taip pat arba daugiau negu kaimynas. O pagerėjimo vertinimas priklauso nuo atskaitos taško.
Žmonės suprato, ką smarkiai neigė tuometinė valdžia, kad įvedus eurą viskas pabrangs. Mes nesame išimtis, palyginti su kitomis šalimis. Tikrai ne pirmieji įsivedėme eurą, matėme, kas kitur darėsi.
Iki iečių laužymo ir dabar įvairūs ekspertai ginčijasi, pabrango kas ar nepabrango. Bet visi žmonės jaučia pakankamai didelį kainų kilimą. O pajamos tiek nedidėja.
Žiūrėdami grynai į savo kišenę, žmonės sako, kad jų šeimų ekonominė padėtis arba pablogėjo, arba jei kito, tai nedaug, bet dažniausiai ne į teigiamą pusę.
Tokia tendencija laikosi jau daugelį metų. Mes lyginame atsakymus į tą klausimą. Mes klausiame to kiekvieną mėnesį ir lyginame, ką turime per 27 metus.
Buvo keli etapai, kai daugiau žmonių sakė, kad arba jų finansinė padėtis šiek tiek gerėja, arba nesikeičia. Tai buvo iki 2008 metų krizės. Bet tokio šuolio, kad staigiai įvyktų koks pagerėjimas, nebuvo nė karto.
Kalbant apie šalies ekonominę padėtį, daug kas priklauso nuo to, ką žmonės girdi, nuo žiniasklaidos, ekspertų vertinimo. Žmonės sako, taip, galbūt Lietuvos ekonomika gerėja, tik į mano kišenę kažkodėl neateina.
Atsiranda takoskyra tarp asmeninės padėties vertinimo ir šalies ekonomikos. Bet šalies ekonomikos vertinimas yra netiesioginis, paprastas žmogus jos pačiupinėti negali. Jis mato statistiką, mato ekonomistų skelbiamus skaičius, tada jais arba tiki, arba netiki. Čia daugiau ne tiek racionalaus vertinimo, kiek emocijų.
Ekonominės padėties, finansų vertinimas labiau lemia nuostatą, ar šalis vystosi teisinga kryptimi, ar neteisinga. Ir šis vertinimas irgi kol kas negatyvus. Dauguma mano, kad šalis juda ne ta kryptimi, kuria reikėtų, nors mažai kas gali pasakyti, kokia reikėtų.
Paprasto žmogaus siekiamybė yra ta, kad jam būtų patogu ir saugu gyventi, bet ne tik finansiškai, o visomis prasmėmis.
Dėmesio centre ir vertinimų viršūnėse dažniausiai yra tie žmonės, kurie yra valdžioje. Pavardės šiek tiek keičiasi priklausomai nuo to, kas laimi rinkimus į Seimą ir kurie veikėjai yra Vyriausybėje ar kituose postuose. Paprasčiausiai žmonės kitų nežino.
Čia kaip parduotuvėje. Jeigu lentynoje padėti penki pakeliai, tu juos kažkaip nuo pirmo iki penkto ir naudosi, šešto nebeatsiras, nes tu jo nematai.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais pavardžių buvo gerokai daugiau, nes buvo daugiau politiškai aktyvių žmonių, jie domėjosi. Dabar interesas politika yra smarkiai sumažėjęs. Jaunimas išvis politika nesidomi, žino tiktai tas pavardes, kurias mato televizijoje arba žiniasklaidoje.
G.JAKAVONIS: Visuomet reitingai auga, kai tu kažką laimi. Dabartinė valdančioji dauguma pakankamai sulaukė kritikos, nes žadėjo viena, o daro visiškai atvirkščiai. Ir vis viena jie yra reitingų viršūnėse, metai praėjo nuo jų pergalės.
L.BIELINIS: Žmonių nuotaikos, jų preferencijos išties dažnai nulemia konkrečius dalykus. Yra žmonių lūkesčiai, kurie iš anksto yra suformuoti. Kai aš deleguoju lūkesčius konkrečiam politikui ar konkrečiai politinei jėgai, aš iš jų labai daug tikiuosi.
Rodikliai, kurie visiems matomi ir kuriuos aš pajuntu savo kišene, neatitinka tų lūkesčių, kuriuos aš suteikiu šitai valdžiai. Tada įvyksta savotiškas kognityvinis disonansas. Aš sutrinku, man neaišku, ir visuomenė tampa dar labiau išbalansuota. Tada imama ieškoti giluminių atramų, kurios leistų išspręsti šitą problemą. Tos giluminės atramos susiformavo per keliasdešimt metų dar sovietiniais laikais. Tai yra mūsų reakcija į valdžią.
Jeigu yra valdžia, ji turi mane globoti, turi mane išgelbėti. Tada žmonės ieško to, kuris būtų gelbėtoju, kaip pas mus dažnai sako, šeimininku, sprendėju, tuo, kuris padarys taip, kaip reikia. Šitaip balsavo už A.Brazauską ir V.Adamkų. Šitaip žiūri į D.Grybauskaitę. Laukia iš jos, kad ateis, duos kumščiu per stalą ir viską sutvarkys. Šitaip žiūrėjo ir į dabartinę valdžią – valstiečius, į R.Karbauskį ir S.Skvernelį, kad štai jie tai tikrai viską padarys.
Nėra jokio konstruktyvaus žiūrėjimo, tik paternalistinė mintis, kad dabar šeimininkas viską pataisys.
Blogybė ta, kad taip žmonės nusišalina nuo politikos, nes politiką deleguoja tam, kuriuo pasitiki. Aš nepasitikiu savimi, aš nespręsiu, už mane spręs šitas.
Aš pasirinkau šeimininką, bet jis manęs nebetenkina. Todėl jo reitingai labai dažnai ima kristi. Komunikuodami su visuomene, valstiečiai taip sumodeliuoja tą santykį, kad bando palaikyti lūkestį. Taip gaunamas visiškai nepolitiškas valdžios ir visuomenės santykis.
G.JAKAVONIS: Ar čia nėra priežastis, kad į rinkimus ateinančių žmonių nuolat mažėja?
L.BIELINIS: Manau, kad tai ne priežastis, o pasekmė. Visuomenė ieško šeimininko ir neranda, tai tada ir numoja ranka. Visi jie tokie patys. Visi vienodi. Jau net ir vilčių neturi ateinančių į valdžią atžvilgiu.
Tai labai blogai, nes žmogus praranda bet kokį kanalą turėti santykį su valdžia. Ar ekonominį, ar politinį, ar psichologinį, kai tiesiog žiūri kaip į šeimininką, kaip į viltį, kuri išgelbės.
G.JAKAVONIS: Valstiečiai triuškinamai laimėjo rinkimus. Jie atliko labai daug tyrimų, ko žmonės laukė. Kalbėjo apie tautiškumą, kultūrą. Valstiečiams atėjus, ir švietimui, ir kultūrai sumažėjo biudžetas, uždaromos mokyklos. Tai buvo protesto balsai ir žmonės „išsidūrė“. Bet vis tiek R.Karbauskis ir S.Skvernelis yra reitingų viršūnėje.
G.NAVAITIS: Nesutikčiau, kad žmonės kažką ne taip suvokia. Nes manau, kad veiksmas vyksta iš abiejų pusių. Yra ir stengiamasi, kad žmonės šiek tiek ne taip politinę situaciją suvoktų. Dažnai nedeklaruojant tikslų ar deklaruojant kitus tikslus.
Politikams iš esmės patinka, kad į rinkimus ateina tik pusė žmonių, nes taip galima geriau prognozuoti, kas ateis, ir geriau valdyti.
Labai vengiama racionalių vertinimų. Komunikacija vyksta tarsi tokiu kanalu – mylėkite mane. Tada vieni myli, kiti nemyli. O meilė politikui yra ganėtinai neapibrėžtas dalykas. Nieko kaip ir daryti ypatingai nereikia. Jeigu gražus, šeimoje sutaria arba nesutaria, arba dar kas nors, tada galima ir mylėti. Ir per tą meilę atsiranda palaikymas ir pasitikėjimas, po kurio laiko meilė praeina.
Tokia kiek apibendrinta schema, kokiu pagrindu atsiranda pasitikėjimas, nėra gera, netgi, sakyčiau, žlugdanti visuomenę. Kada ieškoma ne sprendimo, tada dingsta racionalūs svarstymai, kas būtų geriau.
Šiandien Lietuvoje nėra ideologinės diskusijos. Seime vyksta diskusija vėlgi apie tą pačią meilę, o tuo pagrindu atsiranda mylimos partijos. Ateina V.Uspaskichas, po to jį keičia A.Valinskas, šį keičia R.Karbauskis. Kaip visada, daug tuščių pažadų, ir toks pasitikėjimas greitai praeina, todėl matome krentantį pasitikėjimo rodiklį.
Bet meilė praeina ne taip greitai. Rinkėjas Lietuvoje dažnai ir vėl nori kažkam atsiduoti, vėl patirti įstabų meilės jausmą. Jį vėjavaikė gražuolė arba politikai jau ne vieną kartą apgavo, bet taip norėtųsi, kad kas nors paimtų ir viską mūsų gyvenime sutvarkytų.
Politikai, žurnalistai, politologai, psichologai turėtų stumtelėti žmones priimti racionalius vertinimus. Ir sociologai turėtų užduoti klausimą ne šiaip, patinka ar nepatinka premjeras, bet kad įvertintų jo užsienio, vidaus, kultūros politiką. Vien tokių klausimų uždavimas stumtelėtų visuomenę racionalumo ir protingesnio politikų vertinimo kryptimi. Tada jų asmenybės būtų vertinamos atlaidžiau, o jų darbai – griežčiau.
K.STOŠKUS: Reikėtų racionalizuoti mūsų santykius. Bandžiau pagalvoti, iš ko kyla visas mūsų bendravimo formas griaunančios patyčios. Patyčios yra ne tik žodžiai, bet ir veiksmai. Visas gyvenimo sritis šitie dalykai yra apėmę. Iš ko jos gali kilti? Vadinasi, kyla iš nepasitikėjimo gyvenimo aplinkybėmis.
Labai dabar klausome įvairių tyrimų, jų tiek daug. Visi nori sužinoti kažkokį bendrą vardiklį, kas yra tauta, kas ta sprendimus priimanti visuomenė, tiria ir tiria. Žiūrėkite, „Žinių radijas“ kiekvieną kartą kelis tyrimus atlieka. Visi sudaro regimybę, kad gali kažką nustatyti šitais tyrimais.
Teisėjai visada yra atsitiktiniai žmonės, kurie įsitraukia į tuos debatus. Ir praktiškai išskysta bet kokie atrankos kriterijai.
Pastarieji tyrimai buvo orientuoti į žurnalistų parengimą. Ką reiškia žodis „įtakingiausias“? Juk jis nežmoniškai dviprasmiškas, gali ką nori iš jo išpešti. Galima sakyti, kad įtakingas yra tas, kuris man ir visiems kitiems daro įspūdį. Jeigu man daro poveikį, įtikina, tai jis turėtų įtikinti kitus. Antras dalykas, įtakingas bus tas, kuris dažnai kviečiamas į visus žiniasklaidos kanalus, į Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, į kiekvieną tinklalapį. Vadinasi, jie yra įteigti. Jie visai nepasirinkti žmogaus.
Per manipuliacijas gali viską kaip nori sutvarkyti. Bet tokie tyrimai yra patarnaujantys visam tam jovalo kūrimui. Nenoriu pasakyti, kad kokiai nors grupei, nes čia susikerta baisiai daug interesų. Kai žmogus iš tikrųjų nesiorientuoja, kas yra vertybės pasaulyje. Tuo labiau kad yra kitas kelias – vertybių destrukcijos. Yra kontrkultūra, yra ir meilės kultūra, mirties kultūra, patyčių kultūra, žudymo kultūra. Kultūrų yra visokių. Visą laiką manydavome, kad tuos dalykus reikia įveikti. O dabar jie traktuojami kaip maždaug kultūros procesai, kurie ateina į biudžetą, net pinigus moka.
Kiekvienas mes esame menininkai. Kur mes tai įrodysime kaip menininkai, priklauso nuo to, kaip mes prasimušėme į tam tikras sferas prie ministerijos, prie fondo ir taip toliau.
G.NAVAITIS: Jūs kaip atsitiktinumą tai pristatote, o man atrodo, kad tai visgi yra kryptingumas, – visa tai susijungia į bendrą mitą, kad avys manytų, jog vilkas ir avys yra ta pati gauja.
K.STOŠKUS: Įsiveliame į šituos nuomonių kūrimo debatus. Mano supratimu, čia daugiau yra stichijos. Jūs manote, kad čia yra daugiau racionalumo. Nemanau, kad lengva sutvarkyti šitą chaosą.
L.BIELINIS: Tada turi vykti daugiau kova, nes yra konkreti struktūra.
K.STOŠKUS: Visuose pokalbiuose niekas nekalba, kokia yra padėtis žmogaus, kuris daro tuos pasirinkimus. Tai yra tas masinis žmogus. Kiekvienas turi daugybę skriaudų.
Nuo ko mes pradėjome gyventi pasaulyje? Nuo žiaurios konkurencijos, kuri žudymais prasidėjo. Ir mes iš to laikotarpio neišaugome iki jokio normalaus kultūrinio lygmens.
O kaip mes jaučiamės? Pažiūrėkime, kaip žmonės gyvena. Kur yra duomenys, kiek yra nuskurdimo, kiek praradimų, kiek turto išeikvojimo, kiek yra degradavusios visuomenės? Kas šituos duomenis suveda į visumą?
Žmogus pakyla į politiką, į žurnalistinius debatus ir užmiršta, ant ko žmonės stovi. Dauguma visuomenės darosi priedas. O ką tada tokie žmonės gali pasirinkti? Jie pasirenka pagal labai stichiškus dalykus.
Reikėtų pirmiausia išsiaiškinti situaciją, koks yra žiniasklaidos ir kitų pagrindinių jėgų poveikis. Kiek galima žmogui būti manipuliuojamam. Yra tik masių balsas, gali paskambinti skambučiu ir užduoti porą klausimų.
G.JAKAVONIS: Yra tam tikras žiniasklaidos klanas – dvaro tarnai. Nuolat tuos žurnalistus matau televizijų eteriuose, jie ir formuoja nuomonę. Bet ta nuomonė labai reikalinga būtent tai valdžiai.
K.STOŠKUS: Jie kandidatai į prezidentus.
R.ALIŠAUSKIENĖ: Nepamirškime, kad yra XXI amžius. Kartais, bandydami sakyti, ko norėtume, skambame kaip grynuolio balsas tyruose iš praeito amžiaus. Visas pasaulis eina manipuliacijos, kontrolės ir virtualios realybės kryptimi.
Ir čia Lietuva mažai kuo skiriasi nuo daugumos pasaulio valstybių. Žiniasklaida turbūt yra vienas pagrindinių veiksnių, kuris lemia, kaip žmonės mato pasaulį.
Jeigu kokie įvykiai vyksta ne mano kambaryje, o kiek toliau, bet jų nėra žiniasklaidoje, tai jų nėra išvis. Jeigu jie nuolat yra televizijoje, socialiniuose tinkluose, tai atrodo kaip pats svarbiausias dalykas.
Tyrimų, kaip jaučiasi paprastas žmogus, kuo jis gyvena, yra labai daug. Tiktai tiek, kad žiniasklaidoje jų nematysi. Nes tu negali penkiomis ar šešiomis eilutėmis pateikti grafiko. Tai jau yra ilgesni analitiniai tekstai, kurie neatsiranda greitojo vartojimo žiniasklaidoje, interneto puslapiuose arba televizijoje, kur tu turi 30 sekundžių ir gali parodyti tik keletą skaičių.
Dėl žiniasklaidos įtakos. Kelis kartus buvo taip, kad vyko tyrimas ir atsitiko kažkoks įvykis vidury tyrimo. Mes galėjome pasižiūrėti, ką žmonės tuo klausimu mąstė iki sužinodami žiniasklaidoje tam tikrą naujieną ir kaip jie pradėjo vertinti situaciją po to.
Vienas iš geriausių pavyzdžių buvo R.Pakso istorija. Televizija pradėjo pokalbius, kilo skandalas, o kaip tik tuo metu vyko apklausa apie pasitikėjimą. Iki tų pokalbių ir prieš paskelbiant informaciją R.Pakso vertinimas buvo palankus, apie 70 proc. Kitą dieną, po pirmųjų pokalbių, jis nukrito iki 34 proc. Ir tai buvo turbūt pusės valandos laida. Išėjo švarus laboratorinis eksperimentas visiškai to nenorint, bet mes pataikėme.
Kitados Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos buvo viena aktualiausių temų Lietuvos visuomenei. Apie ją buvo daug kalbama. Kai klausdavome žmonių, jie patys sakydavo, kad tai svarbiausia šiuo metu problema šalyje.
Kai jau buvo susitarta, kad kariuomenė išeis rudenį, apie tai žiniasklaida nustojo rašyti. Nežinau priežasčių, bet ta tema visai vasarai dingo iš eterio. Nors kariuomenė dar buvo čia, po poros savaičių tas klausimas atsidūrė 5-6 vietoje. Vadinasi, kai kas dieną neprimeni, iš žmonių sąmonės jis išgaravo. Eteris, informacinė aplinka labai smarkiai veikia žmonių sąmonę.
Rinkoje parduodami kažkokie produktai. Būkime teisingi, politika irgi yra rinka. Ir kiekvienas politikas arba partija yra tas produktas, kurį reikia nupirkti. Vadinasi, jų santykiai su rinkėjais yra kaip su vartotojais. Jie stengiasi pateikti tokias savo savybes, kad šios būtų vartotojui patrauklios ir jas pirktų. Todėl ir metodai tokie tapę. Metodai vėlgi yra atėję iš rinkos, iš pardavimo, rinkodaros. Taip, deja, yra visame pasaulyje.
Žmonės deleguoja politinę dalį ar kitus dalykus atskiroms partijoms, atskiriems politikams, kad šie už juos padarytų sprendimus. Bet jie deleguoja ir atsakomybę. Kitaip sakant, rinkėjas neprisiima atsakomybės už savo išrinktąjį.
Pažiūrėkime į politikos piramidę. Kuo mes skiriamės nuo Amerikos, Šveicarijos, Vokietijos? Žmonės iki šiol nesupranta, kad svarbiausi jų gyvenimą lemiantys dalykai vyksta ne Seime, o bendruomenėje, seniūnijoje, pagaliau miesto lygmeniu. Ir aktyvumas rinkimuose yra atvirkščiai proporcingas tam, kuo arčiau žmogaus yra valdžia.
Į seniūnaičių rinkimus, jeigu jie tokie vyksta, išvis niekas nevaikšto. Jeigu vyksta kokios bendruomenės apklausos arba mini referendumai, tai ten dalyvauja vienas kitas procentas. Į savivaldos rinkimus ateina iki 20-30 proc. žmonių, Seimo rinkimuose šiek tiek daugiau ir į prezidento rinkimus jau pasirodo daugiau. Nors didžiausią įtaką kasdieniam žmogaus gyvenimui daro tai, kas yra arčiausiai jo.
Nėra suformuotos tradicijos, nėra žinių. O tam, kad būtų priimami racionalūs sprendimai, kad žmogus galėtų išsigryninti, grįžtame prie švietimo, žinių ir išsilavinimo. Pagaliau žmogus negali priimti racionalaus sprendimo, jeigu jis neturi informacijos. Pats informacijos jis nesiekia. Jo švietimas ir informavimas yra pakankamai apgailėtino lygio.
G.JAKAVONIS: Kalbėjote apie R.Pakso atvejį. Tada man neaišku, kodėl po E.Masiulio, G.Steponavičiaus skandalų prieš pat Seimo rinkimus liberalai surinko daugiau balsų, kai, atrodo, turėjo būti visiškas krachas. Tautos šiuo atveju tai nepaveikė.
L.BIELINIS: Iš tikrųjų yra labai paprastas paaiškinimas. Liberalai labai dalykiškai ir profesionaliai pasižiūrėjo į situaciją ir taip organizavo viešųjų ryšių sistemą, kad per trumpą laiką E.Masiulis ir jo problema buvo atskirti nuo liberalų ir jų interesų. Blogybė arba nuodėmė yra E.Masiulis, ir E.Masiulis su liberalais nebeturi nieko bendro. Labai aiškiai buvo atskirta, visuomenei nusiųstas signalas, E.Masiulis sau, liberalai – sau. Dėl tos priežasties į liberalus buvo pažiūrėta ne kaip į E.Masiulio partiją arba į partiją, kuri įsivėlusi į skandalą ir kurioje, ko gero, dar yra žmonių, kurie paskui E.Masiulį gali nueiti.
Tai yra manipuliacija viešąja nuomone, manipuliacija požiūriais ir tai buvo padaryta profesionaliai.
R.ALIŠAUSKIENĖ: Dalis lietuviškų partijų yra vieno žmogaus partijos. Tada lyderio nukrypimas sužlugdo partiją. Pavyzdžiui, Darbo partija. Ir turime partijų, tokių kaip liberalai, konservatoriai arba socialdemokratai, kurios nėra vieno žmogaus partija. Vieno lyderio iškritimas praktiškai nesužlugdo tos politinės jėgos.
G.JAKAVONIS: Tėvynės sąjunga pakankamai daug investavo į visas žiniasklaidos priemones, ir į televiziją, ir į portalus, žurnalus, laikraščius. Ir šiuo laikotarpiu nėra didelio puolimo prieš juos.
G.NAVAITIS: Jūs pasakėte požiūrį į žiniasklaidą, kuris politikoje vadinamas magiška kulka arba injekcija. Kuo daugiau šneki, tuo geresnį gauni rezultatą. Bet šiuo atveju man kiltų klausimas, ar kitos partijos mažiau investavo. Sakysim, socialdemokratai, pagaliau liberalai. Aš galiu daryti prielaidą, kad gal konservatoriai investavo daugiau, bet mes turėtume turėti bent apytikrius skaičius. Ir labai abejoju, ar jie investavo tris ar penkis kartus daugiau.
Visgi persveria ne tiek pinigų skyrimas, kuris, aišku, yra svarbus, kiek pasirinkimas tam tikrų mitų. O kad mitas veiktų, reikia, kad visuomenės kultūrinis lygis būtų kryptingai žeminamas.
Aš net pavartočiau žodį iš fantastinės literatūros. Štai yra planeta, kuri nori prijungti sau kitas planetas. Jinai yra aukšto lygio ir kai kur siunčia savo atstovus, kuriuos vadina progresoriais, kad jie kilstelėtų tuos. O kitur jai atrodo, kad ne taip visuomenė susidėliojusi, ji ten siunčia regresorius, kad šie pažemintų tos visuomenės kultūrinį lygį, tada bus lengviau ją valdyti ir prisijungti.
Tokių žmonių, kuriuos aš pavadinčiau regresoriais, Lietuvoje yra pakankamai daug. Jie kryptingai stengiasi suprimityvinti politiką, suprimityvinti iki tokio lygio, su kuo kas miegojo. Tada tarsi žmonės yra informuoti, bet jie informuoti ne apie esminius dalykus. Kadangi jie nesprendžia esminių klausimų, jie nebesugeba jų pastebėti.
Grįžkime prie gražaus pavyzdžio su liberalais. Buvo sukonstruota taip, kad E.Masiulis yra sau. O partija yra sau. Primenu, kad trumpam atsiradęs lyderis A.Guoga pasiūlė visiems įrodyti savo patikimumą, pasiūlė melo detektorių. Visa partijos viršūnė vieningai suriko: „Ne, nesąmonė!“ Ir tuoj pat jį pašalino, kad tik nebūtų racionalaus įvertinimo.
Po to buvo sugebėta visuomenei tą temą taip pateikti, kad ji buvo pamiršta. Kaip tik čia ir buvo raktas į problemą, kad partijos viršūnė atsisakė parodyti savo skaidrumą. Ir tuo pačiu metu galėjo žmonėms šnekėti, kokie mes esame skaidrūs, nuostabūs, nepakartojami.
