Kas gali išsukti kaimą iš mirties?

856 ORCHIDĖJŲ ŪKIS
Musteikos kaimas nepraranda Tado Ivanausko paliktos romantikos. Šiame kaime dvasinę atgaivą ir ramybę randa nuo civilizacijos triukšmo pavargęžmonės, o gamtosaugos ekspertui Žymantui Morkvėnui, turinčiam sodybą Musteikoje, šis kaimas – kūrybos ir atradimų laukas…

Danutė VALENTUKEVIČIENĖ

Vos tik pamatęs šalia savo sodybos krūmais apaugusią kaimo pievą, Ž. Morkvėnas pradėjo galvoti, kaip ją sutvarkyti, kad atkurtų peizažą: anksčiau pievoje nebuvo nei nendrių, nei krūmų, iš tolo matydavosi stirnaitės. Kaimo upeliu, kuriame buvo daug žuvų ir vėžių,luotais atplaukdavo žvejai. Kelerius metus gamtosaugininkas kalbėjosi su kaimynaisapie pievą ir, tik gavęs kaimo pritarimą, išsinuomojo žemės sklypą ir iškirto krūmus. Pokyčius greičiausiai pastebėjo paukščiai –padaugėjo pempių, švygždų, perkūno oželių. Pievoje akį džiugino retieji augalai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą – orchidėjos, arba gegužraibės. Ž. Morkvėnas kartu su botanike dr. Onute Grigaite suskaičiavo net 856 augalus – raudonąsias (lot. Dactylorhizaincarnata) ir aukštąsias (lot. Dactylorhizafuchsii) gegužraibes.

Ž. Morkvėno teigimu, orchidėjos – įdomi, evoliuciškai pati jauniausia, bet toliausiai nuėjusi augalų rūšis. Augalai išsėja šimtus tūkstančių sėklų, bet joms sudygti reikalingosspecifinės sąlygos:karbonatinės dirvos ir specifinės rūšies grybas, su kuriuo sėkla suformuotų mikorizę, t. y. abipusiai naudingą augalų šaknų simbiozę su grybais, kai augalai iš grybų gauna tirpių azoto junginių ir fiziologiškai aktyvių medžiagų, o grybai iš augalų – angliavandenių ir vitaminų. Gėlės gali daryti pauzes ir kelerius metus, kol nesurado grybo, nedygti. Orchidėjos dauginasi svogūnėliais, kuriuos mėgsta šernai. Dzūkijoje auga ne viena šių augalų rūšis.Kapiniškiuose rasta mažųjų orchidėjų (lot. Orchismorio) augimviečių.

Visiškai atkurti buvusio kraštovaizdžio Ž. Morkvėnui nepavyko. Upelyje šeimininkaujantys bebrai pakelia vandens lygį. Sunku šienauti, o ir orchidėjoms per šlapia. „Man, kaip gamtininkui, nebuvo lengva pasirinkti– orchidėjos ar bebrai. Maniau ir vamzdį įstatyt, ir gražiuoju išprašyt. Kaimynas Jonas Balevičius parodė, kaip su šakėmis ardyti bebravietes,“ – pasakojo gamtosaugininkas. Pieva šienaujama vėliau nei įprasta. Šienas nelabai kam tinkamas, dalį jo pasiima draugai, užsiimantys gamtine žemdirbyste, kita dalis kraunama į krūvą, kuri kitąmet bus apsodinta moliūgais. Be to, pievoje daug vaistažolių: valerijonų, vingiorykščių. O ir malkų iš pievos užteks dešimčiai metų.

Didžiausi Ž. Morkvėno pagalbininkai – pievoje besiganantys trys jaučiai. Iš miesto kilusiam gamtosaugininkui gyvulių auginimas – svarbi patirtis. Jo nuomone, kaime turi būti gyvulių, nes santykis su gyvuliu yra kitoks. Ir kaimas su gyvuliu yra kitoks.

Ž. Morkvėnas teigia, kad 856 orchidėjų ūkis – tai praktikos laukas. Vadovaudamas VŠĮ Baltijos aplinkos forumui Lietuvoje, jis gali remtis ne tik teorine medžiaga, bet ir įgyta praktika. „Mes dažnai leidžiame leidinius. Svarstome apie ganymą ir ganymo poveikį gamtosaugai. Aš stebiu, kaip nuo ganymo keičiasi augalija, ką ėda jaučiai, ko neėda. Yra daug niuansų, kuriuos gali patirti tik praktiškai.Ir tai man padeda kalbėtis su ūkininkais Nemuno deltojear Ignalinoje. Kalbėtis ne iš vadovėlio, bet iš praktikos. Knyginiai gamtininkai kai kuriuos dalykus labai neteisingai interpretuoja žiūrėdami tik iš vienos varpinės.Buvimas ūkininku leidžia pamatyti kitus dalykus,“ – pasakojo gamtos apsaugos ekspertas.

Gamtosaugininką labai jaudina tai, kad kaimai nyksta, nes juose nėra darbo. Dzūkas, pasak Ž. Morkvėno, yra toks žmogus, kuris ieškos priežasčių, dėl ko kas nors nepavys ir ko nedaryt. Tik kaimyno praktika gali pakeisti požiūrį. „Pernai atsivežiau du jaučius. Buvau sutiktas su nuostaba: ką čia jaučiai ės, jie nuskęs pelkėj arba juos sudraskys vilkai arba lūšys. Bet pamatė, kad gyvuliai suvalgyti. Kaimo žmonės pradėjo kitaip žiūrėt. Šiemet atsirado trys jaučiai. <…> Jautį pats išdoroju, suvakuumuoju ir subrandinu, “ – savo patirtimi dalijosi pradedantis ūkininkas.

Gamtosaugininkas norėtų, kad kaimuose kurtųsi bendruomeniniai ūkiai, kurių dalininkais būtų vietos gyventojai. Žmonės galėtų matyti, kad tai yra susiję su jų kraštu. Į tokį ūkį galima būtų atvesti vaikus ir parodyti, kaip viskas vyksta – turėti santykį su gyvūnu. Tai būtų puiki galimybė kaimo ekosistemoje rasti vietą „užeiviams“, atėjusiems iš miesto, nes jie gali būti ta prielaida, dėl ko kaimas išgyvena. Ūkis galėtų išlaikyti 10–15 jaučių bandą. Atsirastų reali darbo vieta – ne važinėti į Druskininkus ar Varėną, o dirbti kaime.O jei būtų pastatyta sertifikuota skerdykla, kurią vietos ūkininkai galėtų išsinuomoti, paskersti gyvulį, subrandinti mėsą ir ją realizuoti, ūkininkai iš skerdienos gautų didesnę pridėtinę vertę. Tai galbūt paskatintų gyvulininkystę šiame regione, nes jos čia nėra.

Ž. Morkvėnas teigia, kad reikia keisti kaimo įvaizdį. Kaimas senėja, bet tai ne problema. Klausimas: kaip įvyksta kaimo transformacija, kokią poziciją užima ateinanti karta? Laikantis dabartinių tendencijų ir nieko nedarant, kaimas taps rekreacine vieta, t. y. poilsiu savaitgaliais, arba muziejumi. Kad tai neįvyktų, darbo vietų kūrimas gali išsukti iš kaimo mirties.