Rytas STASELIS
„Valstiečiai-geriečiai” ketvirtadienį kreipėsi į ministrą pirmininką Saulių Skvernelį ir susisiekimo ministrą Roką Masiulį prašydami sustabdyti vykstančią Lietuvos pašto (LP) reformą, kurios metu numatoma dabar visoje šalyje veikiančius šios įstaigos skyrius pakeisti „Ateities laiškininko” koncepcija. Ji numato, kad pas savo klientus, taip pat ir gyvenančius atokiausiose vietose, paštininkai vyktų automobiliais.
Valdančiosios frakcijos vertinimu, paštų skyrių panaikinimas būtų dar vienas smūgis šalies regionams. Nesunku įtarti, kad viena tokio požiūrio priežastis – LP iki šiol išlaikomos darbo vietos net ir gūdžiausioje provincijoje, kur akcinė bendrovė (visas jas valdo valstybė) iš to ne tik negauna jokios naudos, bet
ir nuostolius privalo kompensuoti efektyvesnių savo veiklos rūšių sąskaita.
Pasižymėjo ir vyriausiasis „gerietis”. „Pritariame Lietuvos pašto siekiui gerinti veiklos rezultatus, tačiau manome, kad tokia optimizacija nėra tinkamiausias kelias valstybės įmonei. Negalime visko matuoti pinigais, o šia idėja būtent tai ir buvo padaryta. Tokia reforma iš regionų būtų atimtas dar vienas gyvybingas bendruomenės narys, naikinami Lietuvos regionai”, – frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį citavo portalas „Delfi.lt”.
Šiame kamuolyje yra keletas svarbių aspektų, kuriuos verta aptarti. Pradėkime nuo nesvarbiausių.
Ponas Karbauskis jau ne sykį pabrėžia, kad šioje valstybėje „negalime visko matuoti pinigais”. Išvertus į žmonių kalbą, jis siūlo tokią keistą koncepciją, kad visą laiką ir visur kažkas galėtų gyventi kitų sąskaita. Ir jam nėra labai svarbu, ar dabar dar dirbantys LP skyriai gyvens visos bendrovės, kitų bendrovės klientų (pavyzdžiui, miestuose) ar visų mokesčių mokėtojų sąskaita.
Įtariu, kad tėviškas p. Karbauskio rūpestis LP skyriais kaimuose ir jo koncepcija „nematuoti visko pinigais” yra dalis jo gudrios apgavystės – nesuprantu, kaip iš kairės ir dešinės kilnoti socialinius rūpesčius ant valstybės, jos įmonių pečių gali žmogus, kuris gyventojų pajamų mokestį moka apie 1,6 proc. tarifu ir sako, jog tai „vsio zakonno”. Bet moralinės teisės reikalus aptarti, matyt, ne laikas, ne vieta ir ne tas žmogus. Sumokėtų kaip normalus žmogus – bent jau 15 proc. – valstybė turėtų kokį milijoną eurų papildomai. Taip pat ir socialinėms reikmėms.
Manding, viena didžiausių visuomenės ir valstybės problemų yra ta, kad mes nežinome, kas kiek kainuoja ir net nenorime apie tai žinoti. Apie kaimyno pajamas – tai šventas reikalas. O kokios yra tikros mūsų gaunamų paslaugų kainos, kiek kainuoja pašto skyriaus išlaikymas, kokios iš tikrųjų yra mūsų algos – šiukštu, ne mano reikalai.
Esu įsitikinęs, kad jei kuri Vyriausybė (iš šitos jau kaip ir nesitikiu) įvestų griežtą tvarką, kad mokesčius piliečiai mokėtų patys, o ne kokie nors mistiniai darbdaviai (t. y. dirbantis žmogus iš įmonės darbo mokos fondo gautų viską, kiek kainuoja jo darbo vieta, ir vėliau pats turėtų atsiskaityti su mokesčių institucijomis), pilietinės visuomenės kūrimąsi paskatintų labiau už tautinį atgimimą 1988-1990 m.
Sakyčiau, kad teisūs yra tie ekonomistai, kurie sako, kad jeigu „Sodra” sukurtų paprastą struktūrą, kuri leistų kiekvienam piliečiui matyti, kiek jis yra sukaupęs pensijos – kitaip tariant, savo pensijos sąskaitą, nebūtų jokios problemos dėl privačių fondų konkurencijos. Tačiau taip nėra.
„Sodra”, kaip ir paštas, yra konkrečios juodos skylės – ten nieko nesimato. Į tą skylę patenka tik plaukuotos politikų bei valdininkų rankos. Jos ten lenda ir veidmainiškai tvirtina, kad „negalime visko matuoti pinigais”.
Visokie dešinieji ir liberalai todėl sako, kad norint išgryninti tikrąsias paslaugų kainas reikia ištisus ūkio sektorius privatizuoti. Ko gero, ir LP. Tačiau Lietuvos patirtis rodo, kad perduodant teisę ir pareigą teikti tam tikras paslaugas (vadinamuoju „autsorsingu”) privačiam verslui, šis jų kainas užkelia daug aukščiau tikrosios. O tai esą taip pat ne išeitis, sako skeptikai, dažniausiai iš valstybės institucijų, kurios, panašiai kaip Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nesugeba šio proceso reguliuoti.
Maždaug prieš septynerius metus Lietuvoje užderėjo simpatiška iniciatyva – maksimaliai išskaidrinti valstybines ar įmones, su vyraujančiu valstybės kapitalu. Šis procesas vyksta ligi šiol. Galime kalbėti, kad daugmaž apsitvarkė energetikos kompanijos, nauja Susisiekimo ministerijos vadovybė ėmėsi „Lietuvos geležinkelių”, LP ir…
Valstiečių ir žaliųjų frakcija Seime sako: „Negalime visko matuoti pinigais.” Šimts pacūkų! O kuo? Tautiniais kostiumais, fortepionais Seimui, gerumu (kas tolygu rinkėjų papirkinėjimui ir populizmui)? Taip ir gyvename.
Ir jau pats sudėtingiausias klausimas, į kurį reiktų rasti atsakymą bei reglamentuoti. Testo forma. Pamėginkite atsakyti.
Jūs nešate kažkokius dokumentus į Registrų centrą, kuris yra ne UAB ir net ne AB, o valstybės įmonė, ir mokate už kiekvieną užklausą, kiekvieną popierėlį nemažus pinigus (paskutinis mano susidūrimas su šia institucija – buto išmatavimas ir dokumentų įforminimas – iš kišenės ištraukė beveik 150 Eur). Ką jūs pasakytumėte, jei žinotumėte, kad valdžios institucijos už šio centro paslaugas nemoka išvis nieko? O kadangi centras dirba kaip save atpirkti turinti institucija, tai už valdžios institucijų reikalavimą viską gauti nemokamai (centre dirbantys žmonės pabrėžia, kad tokių „nemokamų” reikalavimų vis daugėja), sąnaudos užkraunamos ant piliečių ir verslo pečių.
Jūs žinote, kad 2015 m. bankrutuojant „Lietuvos jūrų laivininkystei” Algirdo Butkevičiaus vyriausybė akcininko teisėmis nurodė „Lietuvos geležinkeliams” skirti bankrutuojantiesiems 3 mln. Eur paramos. 2016 m. paaiškėjo, kad tie milijonai nugarmėjo į juodąją skylę, o geležinkelių metų rezultatas – apie 1,8 mln. Eur minusas. Kas atsakingas už malonumą matyti, kaip 3 mln. Eur. nuleidžiami į unitazą – buvęs LG vadovas Stasys Dailydka ar buvęs premjeras Algirdas Butkevičius?
Kitas klausimas: Lietuvos elektros rinkoje taip jau atsitinka, kad dėl sumenkėjusios elektros pasiūlos rinkoje sukyla kainos iki beprotiškų aukštumų. Kaip turėtų elgtis lietuviškoji „Lietuvos energija”?
a) jungti Elektrėnų blokus ir tuo metu pagamintą energiją parduoti ties užkilusios rinkos kainos riba (t. y. pelnytis iš mūsų vartotojų!)
b) užkurti Elektrėnų katilus ir parduoti pagamintą elektrą žemiau savikainos, socialiai teisingai?
c) nieko nekurti ir nieko neparduoti, nepaisant vyraujančio elektros deficito?
Kaip bus įvertintas kiekvienas „Lietuvos energijos” pasirinkimas?
Ar pasirinkus variantą A nepradės rėkti visokie socialinių teisių gynėjai, kad „valstybės įmonė pelnosi mūsų vargšų sąskaita”?
Ar pasirinkus variantą B ir atėjus laikui reikės mokėti dividendus, kurie bus menki, neims aukščiausių įmonės vadybininkų kviesti į Seimo Kultūros komitetą ir klausti – kodėl tiek mažai uždirbot, kad kultūrai nėra pinigų?
Variantas C Lietuvos tikrovėje, ko gero, yra pats geriausias, nes nieko neveikimas yra rimčiausia prielaida negauti velnių ir vadovui išlaikyti savo kėdę. O jei dar per TV su ašaromis akyse pasakyti, kad „įmonė nenorėjo pelnytis Lietuvos žmonių sąskaita”…
Tokie yra tikri lietuviški pasirinkimai. Kurių net neįmanoma išmatuoti pinigais.
