Moderniųjų Vakarų bėdos yra tokios pačios, kaip ir tos, kurios kažkada kamavo Lenkijos-Lietuvos Respubliką – įstatymų viršenybės erozija, savanaudiškas elitas, prasta ekonomika, per mažai pagarbos verslumui, žlugusi vidurinioji klasė ir, atrodo niekada nesibaigiantys karai.
Šie nerimą keliantys klausimai skamba stulbinančiai šiuolaikiškai. Kartojasi tam tikri istoriniai reiškiniai; nors pagrindinių vaidmenų imasi jau kiti aktoriai, scenarijai lieka tie patys. Nors laikai ir istoriniai kontekstai skirtingi, iš žlugusios Lenkijos-Lietuvos Respublikos galime išmokti vertingų pamokų. […]
„Giedriausia“ Respublika (Serenissima)
Lenkijos-Lietuvos Respublika – kartais vadinama Serenissima („skaidriausia“ ar „giedriausia“) – pasižymėjo keliais bruožais, dėl kurių buvo vadinama nuostabia šalimi. Ji įsikūrusi Rytų Europoje, tačiau kultūra grįsta romėniškos respublikos tradicija ir vakarietišku krikščionybės modeliu. Tai buvo daugianacionalinė valstybė, turėjusi ganėtinai daug socialinės laisvės – daugiau nei kitose Europos šalyse. Šalis buvo įkurta susitarus, kad kiekvieno politinės bendruomenės, sudarytos tik iš lenkų ir lietuvių didikų, nario balsas yra vienodai vertingas.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šešių – aštuonių procentų piliečių rankose sutelkta visos šalies politinė galia neatrodo įspūdingai. Vis dėlto, palyginus su kitomis to meto Europos valstybėmis, tokia didelė šalis, funkcionuojanti neabsoliutizmo pagrindu, buvo retenybė. Taip pat verta pabrėžti, kad laikydamasi subsidiarumo principo vietinė valdžia turėjo reikšmingos galios spręsdama regioninius klausimus, todėl daugiau piliečių galėjo aktyviai dalyvauti savųjų miestų gyvenime.
Nuo 1505-ųjų karaliui nebuvo galima leisti įstatymų negavus parlamento – Seimo – pritarimo. XVI a. pabaigoje karalius turėjo būti renkamas demokratiškai išrinktų visos diduomenės atstovų, kitaip tariant, pagal savitą „laisvų rinkimų“ įstatymą. Karaliumi išrinktas valdovas privalėjo pasirašyti deklaracijas, ne tik garantuojančias, kad bus išpildyti visi piliečiams duoti „rinkiminiai pažadai“, bet ir kad dar kartą bus patvirtintos diduomenės teisės ir laisvės. Karaliui pažeidus kokį nors jam patikėtą įpareigojimą, sutartis, pagal kurią jam suteikta galia valdyti, nustoja galioti; tada didikams leidžiama prieš jį naudoti jėgą ar sukilti.
Teisybė, šalis, kaip ir bet kuri kita to meto Europos šalis, patyrė krizių, kariavo, išgyveno tarpuvaldžius. Tačiau Lenkijos-Lietuvos Respublikos patirtis buvo unikali – visos šios negerovės baigėsi tuo, kad 1772–1795 m. ją į tris dalis padalijo kaimyninės valstybės.
Kaip galėjo būti, kad dominuojanti regiono galia buvo sutrypta, po jos didžiojo triumfo pasikeitus vos kelioms kartoms?
#1 veiksnys. Oligarchija ir įstatymo viršenybės nykimas
Lenkijos-Lietuvos Respublikos nuopuolis aiškinamas keliais aspektais; vienas iš jų – vertybių krizė. Didikų bendruomenė buvo suburta remiantis lygybės ir įstatymo viršenybės principu. Ribotos karaliaus valdžios akivaizdoje toks vertybinis kertinis akmuo buvo būtinas. Šalis galėjo laimingai gyvuoti tol, kol tokių idealų laikėsi politinis elitas.
Tiesą sakant, visus kodeksus ištrynė įsigalėjusi oligarchija.
Lygybe prieš įstatymą, bet ne ekonomine lygybe džiaugęsi didikai pradėjo vis labiau skirstytis į turtingus ir vargšus. Septynioliktame amžiuje turtingieji ėmėsi formuoti valstybės politiką pagal savo įgeidžius neatsižvelgdami į visos bendruomenės valią. Vėliau į valdžią atėję monarchai taikstėsi su tokia tvarka, kad galėtų valdyti turėdami kelių turtingiausių oligarchų užnugarį. Oligarchai naudojosi svarbiais savo balsais rinkdami karalius, leisdami naujus ir vykdydami jau veikiančius įstatymus.
Įstatymo viršenybė ėmė blėsti. Sklido gandai, kad vienas vietinis valdytojas – Ovrucho gubernatorius Samuelis Łaszczas – vietoje palto pamušalo buvo įsisiuvęs nuosprendžių, kuriuos jis atsisakė vykdyti, dokumentus. Ilgainiui oligarchijos įsigalėjimas ištrynė visus kodeksus.
#2 veiksnys. Panieka verslumui
Savo knygoje „Tautų turtas“, pasirodžiusioje praėjus ketveriems metams po pirmojo Lenkijos-Lietuvos Respublikos padalijimo, Adamas Smithas rašė: „Sakoma, kad Lenkijoje yra labai nedaug manufaktūrų, nebent išskyrus menkas šeimynines manufaktūrėles, o be šito jokia šalis negali gerai gyventi.“ Daugybė karų, nuolatinė konkurencija su Švedija dėl Gdansko ir politinio elito požiūris į verslą nulėmė tai, kad buvo gaminamos tik paprasčiausios prekės, daugiausia skirtos asmeniniam vartojimui ar prekybai su artimiausia bendruomene.
Tikėtina, kad Lenkijos ir Lietuvos Respublikos ekonomika būtų buvusi efektyvesnė, geriau sureguliuota ir produktyvesnė, jeigu verslas ir verslininkystė nebūtų taip prastai vertinami. Bajorų manymu, tik trys veiklos formos yra vertos dėmesio – politika, karas ir žemės ūkis (žemės ūkio produktus gamino baudžiauninkai, dirbantys dvaruose, vadinamuose latifundijomis). Prekyba buvo sumenkinta šią sritį priskyrus žydams. Aristokratų visuomenė vengė manytis pinigų iš kokios nors kitokios veiklos nei karas, politika ar žemės ūkis.
Ar kitos Europos šalys kuo nors skyrėsi? Tik Anglijos diduomenė noriai nėrė į prekybą. Tačiau ir kitur Vakarų Europoje, ši veikla bent nebuvo niekinama; ja užsiėmė viduriniosios klasės atstovai, ir galiausiai ši klasė tapo buržuazija.
#3 veiksnys. Nesibaigiančios kovos
Nors Lenkijos-Lietuvos Respublika buvo svarbi grūdų tiekėja, eksportas ir gamyba klestėjo tik taikos metu. Be to, septynioliktame amžiuje visą Europą ištikusi ekonominė krizė smogė net ir šiai rinkai. Prekybai trukdė ir nuolatiniai didesnių šalių kariuomenių antpuoliai. Visuotinės gerovės viltis sugriovė ilgi karai prieš kaimynines šalis, taip pat ir maištai Ukrainoje.
Pamokos šiuolaikinėms respublikoms
Daugumą visuomenių sudaro dvi grupes – labai turtingi ir labai neturtingi. Ilgas ir gražus viduriniosios klasės klestėjimas istorijos požiūriu – anomalija. Vidurinioji klasė auga tik veikiant tokiems faktoriams kaip ryžtingas ir nešališkas teisingumo vykdymas, pagarba privačiai nuosavybei ir pagarba žmogiškajam orumui; šis paskutinis faktorius yra vienas iš kertinių krikščionybės akmenų. Visos šios aplinkybės Lenkijos-Lietuvos Respublikai buvo svarbios nuo seno. Šias vertybes išstūmė paminta įstatymo viršenybė, nesibaigiantys karai ir atsiradusi oligarchinė sistema.
Ar verta kaltinti Lenkijos ir Lietuvos didikus? Ir taip, ir ne. Jie atsisakė vertybių, kurias mąstytojai siūlo branginti kaip laisvės pamatus. Gali būti, kad lemtingas smūgis buvo smogtas iš išorės. Kita vertus, galbūt niekada nebūtų buvę paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos Valstybės padalijimo, jeigu Respublika nebūtų supuvusi iš vidaus.
Tai vertinga pamoka šiuolaikinių Vakarų piliečiams. Atsisakius tokių vertybių kaip įstatymo viršenybė, decentralizacija, politinė lygybė, stipri pilietinė visuomenė ir pagarba žmogui, visas šias vertybes pakeis kitos – ne tokios naudingos – moralinės nuostatos ir iš jų kylanti tironija
