Lietuvos žmogaus teisių gynėjams bei kitoms visuomeninėms organizacijoms viešumon iškėlus klausimą dėl Nacionalinio vėžio instituto likimo, valdžios institucijose bei visuomenėje jis įgavo tam tikrą atgarsį. Nepaisant to, neteisėti šio instituto prijungimo procesai buvo vykdomi toliau ir, pasinaudojant Lietuvos valdžios kaita, skubama juos baigti atlikti dar šiais metais.
2024 m. gruodžio 23 dieną Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija dar kartą kreipėsi į valstybės institucijas ir Seimo narius su prašymu skubiai išnagrinėti Nacionalinio vėžio instituto panaikinimo klausimą, o kol jis bus nagrinėjamas, stabdyti šį procesą.
Kadangi tiek visuomenei tiek valstybės institucijų atstovams, visų pirma naujai išrinkto Seimo nariams, kurių balsas šiuo atveju yra lemiamas, galimai trūksta informacijos apie tai kas iš tiesų vyksta, prašyme buvo išdėstyti Nacionalinio vėžio instituto prijungimui prieštaraujančios pusės pateikti argumentai ir jos iškelti klausimai į kuriuos atsakymus visuomenė turi teisę gauti.
Kaip situaciją mato Nacionalinio vėžio instituto prijungimo oponentai?
Nacionalinis vėžio institutas yra savarankiška, specializuota gydymo įstaiga įtvirtinta atskiru Nacionalinio vėžio instituto įstatymu 2014-04-17 Nr. XII-838 (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2021-08-01; buvo keistas Nacionalinio vėžio instituto statusas iš biudžetinės įstaigos į viešąją įstaigą bei papildyta nauju steigėju). Šiuo metu yra trys steigėjai: Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Vilniaus universitetas.
Šio įstatymo 2 straipsnyje pateikti Nacionalinio vėžio instituto veiklos tikslai. Ypač atkreiptinas dėmesys į įstatymo 2 straipsnio 1 dalies. 6 punktą, kuriame nurodyta – teikti aukščiausio lygio specializuotas ir individualizuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos ir užsienio gyventojams, o įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 7 punkte imperatyviai nurodyta tvarkyti populiacinį Vėžio registrą. Jo tikslas užtikrinti piktybinių navikų registraciją visoje Lietuvoje. Šie duomenys itin reikšmingi sveikatos priežiūros paslaugų planavimui, onkologijos srities politikos formavimui ir įgyvendinimui, resursų paskirstymui.
Nuo 2008 metų Nacionalinis vėžio institutas yra visateisis Europos vėžio institutų organizacijos (EVIO=OECI) narys, dalyvaujantis šios organizacijos veikloje. 2013-03-14 metais Briuselyje Nacionalinis vėžio institutas buvo akredituotas kaip onkologines paslaugas teikianti bei mokslinius tyrimus atliekanti įstaiga, kuri atitinka visus onkologijos srities institutų europinius standartus.
Reakreditacijos procedūros Nacionalinio vėžio institute buvo įvykdytos 2018 m. ir 2023 m.
Nacionalinis vėžio institutas iki 2028-08-16 m. reakredituotas kaip klinikinis ir mokslinių tyrimų vėžio centras. Tai reiškia, kad jis atitinka klinikinius ir mokslinius onkologijos srities institutų europinius standartus, kuriuos vertino Europos vėžio institutų organizacijos ekspertai.
Nacionalinio vėžio instituto statuso pakeitimas, o realiai jo panaikinimas, akivaizdžiai atsispindi 2024-10-31 metų patvirtintoje Nacionalinio vėžio instituto klinikinės veiklos perdavimo Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikoms sutartyje, Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus Valdo Pečeliūno raštuose steigėjams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024-11-27 priimtame nutarime Nr. 1012, kuriais buvo koreguoti Nacionalinio vėžio instituto įstatai (iki šiol buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-11-30 Nacionalinio vėžio instituto įstatais patvirtintais LRV nutarimu Nr. 1191). Naujuose įstatuose koreguojamas 13 punktas ir 15 punkto 7 papunktis. Dingsta Nacionalinio vėžio instituto klinikinė veikla nes iš Nacionalinio vėžio instituto veiklos rūšių išbraukiamas 13 punktas:
1. specializuotų ligoninių veikla;
2. odontologijos praktikos veikla;
3. trumpalaikio apgyvendinimo veikla, nes institute nebebus teikiamos ne tik stacionarinės asmens sveikatos priežiūros, bet ir dienos chirurgijos paslaugos.
Dėl 15.7 punkto Nacionalinio vėžio instituto direktorius teigia, kad po NVI klinikinės veiklos perdavimo Santaros klinikoms, Nacionalinio vėžio instituto asmens sveikatos priežiūros licencija bus tikslinama, joje paliekant biobanko, laboratorinės diagnostikos veiklas ir veiklas, susijusias su klinikiniais tyrimais ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūroje.
Siūloma pakeisti Nacionalinio vėžio instituto įstatų 15.7 papunktį, išbraukiant nuostatas, kad institutas turi teisę teikti specifiškai antrines ir tretines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. 13 punkto pakeitimai: Nr. 1012, 2024-11-27 paskelbti TAR 2024-11-28, i. k. 2024-20792; 15.7 papunkčio pakeitimai: Nr. 1012, 2024-11-27 paskelbti TAR 2024-11-28, i. k. 2024-20792.
Atkreiptinas dėmesys, kad nutarimu pavedama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai užtikrinti, kad Nacionalinio vėžio instituto visuotinio dalininkų susirinkimo patvirtinta Nacionalinio vėžio instituto klinikinės veiklos perdavimo sutartis būtų perduota Viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Kokius klausimus kelia Nacionalinio vėžio instituto prijungimo oponentai?
1. Kodėl ignoruojant ir pažeidžiant Nacionalinio vėžio instituto įstatymą, naikinama specializuota instituto klinikinė veikla, kuriai iki 2028 m. suteikta europinė akreditacija?
2. Kodėl ignoruojant ir pažeidžiant Nacionalinio vėžio instituto įstatymą 2024-10-31 priimama Nacionalinio vėžio instituto klinikinės veiklos perdavimo VUL Santaros klinikoms sutartis? Kokiu įstatyminiu pagrindu, ignoruojant Nacionalinio vėžio instituto įstatymą, Mokslo taryboje ir visuotiniame dalininkų susirinkime priimami tokie sprendimai?
3. Kuo remiantis nueinanti laikinoji Vyriausybė, ignoruojant ir pažeidžiant Nacionalinio vėžio instituto įstatymą, 2024-11-27 dienos posėdyje priima instituto įstatų pakeitimus kurie prieštarauja galiojančiam įstatymui?
4. Nacionalinio vėžio instituto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 7 punktas įgalioja institutą, kaip aukščiausio lygio specializuotas ir individualizuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą tvarkyti ir populiacinį Vėžio registrą. Kas atsakys už šios išskirtinai svarbios funkcijos panaikinimą ir galimai nepataisomą registro išbalansavimą?
5. Kodėl neatsižvelgiama ir neįvertinama kitų tokių jungimų Lietuvoje pasekmės:
Kauno onkologinę ligoninę prijungus prie Kauno klinikų padidėjo pacientų eilės, pablogėjo jų diagnostika ir gydymas, padidėjo sunkių onkologinių ligų skaičius, išaugo mirtingumas, buvo prarasta daug specialistų, o įsisteigusių privačių onkologinių kabinėtų ar klinikų paslaugų įkainiai daugumai žmonių yra neįperkami. Negi to siekiama ir Vilniuje?
Ar nėra taip, kad tenkinami tik kažkieno merkantiliniai interesai?
6. Kodėl Nacionalinio vėžio institutas, kuris neturi įsiskolinimų, tačiau turi naujausią moderniausią medicininę įrangą, jungiamas prie įstaigos turinčios milijonines skolas bei daug nugyventos medicinos įrangos, kurios taisymui ar naujos įsigijimui neturi lėšų? Ar šiuo jungimu nebandoma spręsti VUL Santaros klinikų finansinių problemų, tačiau onkologinių ligonių tyrimų, gydymo ir gyvybių sąskaita?
7. Ar nepasimokyta iš neseno Žalgirio klinikų (Vilniaus mieste) apgailėtino prijungimo pavyzdžio prie VUL Santaros klinikų ir minėtos Kauno onkologinės ligoninės prijungimo prie Kauno klinikų ir kitų sveikatos reformos neigiamų pasekmių?
8. Kodėl neatliekamas priešingas veiksmas ir keli Santaros klinikų onkologiniai skyriai neintegruojami į Nacionalinio vėžio institutą? Tai atitiktų ir onkologinių ligonių, ir Nacionalinio vėžio instituto personalo interesus, ir galiojantį Nacionalinio vėžio instituto įstatymą, ir Europos vėžio institutų organizacijos siekius bei dvasią ir tarptautinius standartus.
9. Ar ir toliau ir kiek ilgai bus vykdoma gydymo įstaigų centralizacija apskritai, kurios kaina sumokėta tūkstančiais žmonių gyvybių ir likimų?
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, matydama akivaizdžius teisės (visų pirma Nacionalinio vėžio instituto įstatymo) pažeidimus, mano, kad į aukščiau išdėstytus faktus privalu reaguoti bei skubos tvarka išnagrinėti Nacionalinio vėžio instituto egzistavimo problemą.
Manau, pagrindinė problema ne prijungime o valdžios prioritetuose. Skaičiau, kad Lietuvoje inovatyvūs vaistai ir tyrimai kompensuojami ne visiems onkologiniams ir kitiems sunkiems ligoniams ( net vaikams), priešingai, negu daugumoje Europos Sąjungos valstybių, todėl neretai ligoniai miršta, nes neturėjo pinigų nusipirkti inovatyvius vaistus, kurių pagalba galėjo gyventi ir būti darbingi. Nors visą darbingą gyvenimą mokėjo privalomo sveikatos draudimo ir kitus mokesčius. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos biudžete pinigų netrūksta naujo ministerijų miestelio ( negi ministrai dabar neturi kur dirbti?) , naujos LRT būstinės ( užtektų renovuoti esamą) , naujos koncertų salės ( viena rekonstruota koncertų salė Vilniuje jau yra) statyboms Vilniuje, bet pinigų inovatyvių vaistų kompensavimui nepakanka ?
Anonimo XXR komentaras – neobjektyvus. Didžioji dalis prijungimui prieštaraujančio pareiškimo autorių pateiktų argumentų – nutylėti arba net iškreipti. Pirmiausia: Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija nėra jokia šakinė profsąjunga. Asociacijos prilyginimas eilinei profsąjungai yra melagingas ir vertintinas kaip bandymas suniekinti: atseit, čia tik kažkokia profsąjunga susirūpino savo siaurais interesais. Nutylėti akivaizdūs faktai, kad sėkmingai dirbanti ir tarptautiniu mastu akredituota mokslo įstaiga jungiama prie didžiulių skolų turinčios klinikos. Instituto statusas po prijungimo – neapibrėžtas. Nutylėta, kad nueinančioji Vyriausybė paskutinėmis savo veiklos dienomis priėmė šį nutarimą, akivaizdžiai pažeisdama įstatymą. Neigiami faktai, kad padidėjo sergančiųjų mirtingumas. Po tokio,. atsiprašant, prijungimo sergantiems liks tik viena išeitis – kreiptis į privačias įstaigas, kurių įkainiai – daugumai neprieinami. Visi mokslo įstaigų prijungimai, kurie buvo padaryti iki šiol, atnešė žalos ne tik mokslininkams, bet ir visai valstybei. Tikrasis tokių reformų įvardijimas – afera
Deja, susirūpinimas deformuotas. Kaip darytų kokia eilinė profsąjunga, pateikiama tik vienos pusės- reformuojamos įstaigos argumentai. Kokie ten argumentai – baimes. Be to didelė jų dalis ne tik nepagrįstos, bet ir melagingos. Kodėl reikia tikėti, kad bus neteikiamos klinikinės paslaugos? Ar ne tas pats ligoniui kokiu pavadinimu įstaiga tai teiks? Svarbu, kad jos būtų kokybiškos ir saugios. O tam po reformos atsiranda geresnės prielaidos. Onko ligoniams tampa lengviau prieinami vienos iš pagrindinių šalies ligoninių diagnostiniai ir kiti resursai. Pvz, PETo. Taip pat nėra jokio pagrindo baimintis dėl vėžio registro uždarymo ar mokslinio darbo darbo nukentėjimo. Pavyzdys su Kauno onko ligonine vertintinas mažiausiaii kaip grubi spekuliacija. Kaip žinoma, nedaryta jokia analizė ar studija. Tai iš kur tokios išvados?
Štai kas atsitinka kai gydymo įstaigos misija – kuo geriau gydyti ligonius, sumaišoma su profsąjunginiu rūpesčiu sudaryti nekintamo komforto sąlygas darbuotojams.