Vakaruose politikai ir apžvalgininkai skiria vis daugiau dėmesio šeimos išlaikymo kaštams ir jų poveikiui sprendimui kurti šeimą bei susilaukti vaikų. Diskusijos verda dėl vaiko pinigų dydžio, motinystės ar tėvystės išmokų mokėjimo trukmės, pirmojo būsto įsigijimo sąlygų, o kartais ir dėl dar įdomesnių dalykų.
Pavyzdžiui, visai neseniai, kalbėdamas jungtiniame JAV Kongreso Ekonomikos komiteto posėdyje demografas Lymanas Stone’as pasidalino įžvalgomis apie vadinamąsias „gimstamumo žirkles,“ t.y. skirtumą tarp vaikų skaičiaus, kurį moterys sako norinčios turėti, ir skaičiaus, kurio jos iš tikrųjų susilaukia.
Daugelyje Vakarų šalių moterys vidutiniškai turi mažiau vaikų nei norėtų. Amerikietės, pavyzdžiui, vidutiniškai sako, norinčios susilaukti apie 2,4 vaiko (šis skaičius išliko stabilus per pastaruosius 30 metų), tačiau vidutiniškai turi tik 1,7 vaiko. Tai prilygsta maždaug 6 vaikų trūkumui kiekvienai dešimčiai Amerikos moterų.
Taigi, kas trukdo žmonėms, turėti tiek vaikų, kiek jie norėtų?
Pilną Lymano Stone’o atsakymą į šį klausimą galite rasti čia, tačiau jo pagrindinė mintis yra ta, kad, priešingai populiariam požiūriui, „gimstamumo žirkles“ lemia ne vaikų auginimo kaštai. Pasak mokslininko, vaikų auginimas šiais laikais nėra žymiai brangesnis, nei praeityje.
Atotrūkį tarp pageidaujamo ir realaus vaikų skaičiaus sukuria tolydžio vyresnis besituokiančių žmonių amžius. Duomenys rodo, kad susituokusių optimalaus gimdymo amžiaus (20–40 metų) moterų nuošimtis nuolat mažėja, o vidutinis moters amžius susilaukus pirmagimio – didėja.
Tokią dinamiką lemia ne aukštos vaikų išlaikymo kainos, o tai, kad vaikų auginimas sumažina tėvų (ir ypač motinų) esamas ir būsimas pajamas, bei karjeros perspektyvas. Moterys gimdo vėliau, nes nenori prarasti pajamų – ir socialinio statuso – kurį galėtų įgyti vaisingiausius savo gyvenimo metus skirdamos karjerai.
Jungtinėse Valstijose taip iš dalies atsitinka dėl mokesčių sistemos, kuri nėra palanki vaikus auginantiems žemesnio viduriniojo pajamų sluoksnio atstovams. Tačiau ne mažiau svarbus yra visuomenės požiūris į tėvystę ir motinystę. L. Stone’as įsitikinęs, kad galiausiai visuomenė turi daug realistiškiau įvertinti darbo, kurį tėvai atlieka auklėdami naują mokesčių mokėtojų kartą, vertę.
Darbas namuose turėtų būti aiškiai laikomas tokiu pat vertingu kaip įsitraukimas į darbo rinką ir vienaip ar kitaip apmokamas. Toks apmokėjimas, pasak mokslininko, neturėtų būti traktuojamas kaip išmoka ar tuo labiau pašalpa, bet kaip atlyginimas už vertingą indėlį į visuomenės gerovę. Pokyčiai turėtų neaplenkti ir leksikos: tokie terminai kaip motinystės „atostogos“ suponuoja, kad vaikų auginimas yra savotiškas poilsis, taigi neprilygsta „tikram darbui“, pvz. biure.
Panašu, kad anemiškas gimstamumas Vakaruose neatsigaus, kol nepradėsime teikti deramo socialinio ir ekonominio statuso šeimos kūrimui ir vaikų auginimui.
