700 intelektualiausių Rusijos mokslo žmonių pasisakė už karą Ukrainoje. Jie ragina telktis aplink putiną, kuris gelbėja pasaulį nuo pasaulinio karo. Jie teigia, kad jų gelbėtojas, ilgai kankinosi kol priėmė itin sunkų, itin skaudų, tačiau neišvengiamą sprendimą. 700 universitetų rektoriai ragina jaunuolius remti putiną. Ir tuo pačiu metu be trupinėlio abejonės meta juos iš studentų gretų už tai, kad jie išdrįso pasakyti „Ne karui“.
Prisiminiau, kai didžiosios pasaulio šalys įkalbinėjo Ukrainą atsisakyti branduolinio ginklo. Ji turėjo raketas, branduolines galvutes ir buvo trečia branduolinė valstybė pasaulyje. Ukraina pasidavė tik tada, kai didžiosios šalys Kinija, Rusija, JAV, Didžioji Britanija ir kitos pažadėjo – saugosime tave ir tavo žemes. Nesikišime, nebandysime atimti jų. Ir kas įvyko? Rusija drasko Ukrainą po lopinėlį. Kitos stebi. Įdomus spektaklis. Ar ne? O mums turėtų būti gera pamoka, kad pasirašytos sutartys, prireikus, tampa tuščiomis ir bevertėmis. Galima jų nesilaikyti. Geras pavyzdys. Pavojingas pavyzdys.
Europos taryba svarstė vakar Ukrainos prašymą priimti ją į savo gretas. Nustebino biurokratinis aparatas, kuris šypsosi ir sako, kad viskas yra gerai, tačiau kalba aptakiai, neaiškiai ir įveda tave į tokią biurokratinę pelkę, kad įbridęs įstringi. Nieko nesupranti. Ką jie ten nusprendė. Nors iš tikrųjų viskas yra aišku. ES nenori Ukrainos matyti savo gretose. Na, gal po dešimties, o geriau po dvidešimties metų. Bet juk tu nežinai kas bus rytoj, po mėnesio ar po metų. O čia tokia fantazija dėl ateities.
Liūdna ir graudu.
Slava Ukraine. Herojam Slava. Jie gina mus.
Prisiminiau Ilfo ir Petrovo „12 Kėdžių”. Ten yra aprašomas epizodas apie kiemsargio vailokus, kurie buvo pastatyti džiovinti. Ten parašyta, kad seni labai smirdėjo, o nauji irgi oro neodorizavo. Tai, perskaitęs straipsnelį ir prisiminiau tuos vailokus, senojo pasaulio valdžios atstovus ir mūsų Prezidentą.