Du dalykai, kurie vakar atkreipė mano dėmesį. Jie susiję tarpusavy.
Mačiau reklamą. Ekrane paeiliui kalba jauni žmonės. Aš esu azerbaidžanietis. Aš esu tuvis. Aš esu armėnas. Aš esu buriatas. Aš esu moldavas. Aš esu kazachstanietis. Aš esu jakutas. Aš esu turkmėnas. Aš esu ukrainietis.
Ir ekrane visi jaunuoliai vienam būry, kartu sako: Mes esame rusai. Groja didinga muzika. Norisi atsistoti, prisijungti ir ploti. Na, rusai gabūs viešųjų ryšių srityje. Geba susukti žmonėms galvas.
Įsivaizduoju jų svajonę. 2030 metai. Ekrane paeiliui kalba daug jaunuolių. Aš esu prancūzas. Aš esu buriatas. Aš esu italas. Aš esu ukrainietis. Aš esu vokietis. Aš esu uzbekas. Aš esu čečėnas. Ir ekrane visi jaunuoliai kartu sako: Mes esame rusai.
Pagaliau būtų įgyvendintas rasijos amžina svajonė – užimti pasaulį ir jam vadovauti. Anksčiau jie pasaulį bandė užimti apsimetę proletariatais ir valstiečiais. Pamenate šūkį – „Visi pasaulio proletariatai, vienykitės“. Arba plakatai apie pasaulinę proletariato revoliuciją. Matyt, rasijos nepakeisi ir ji nepasikeis niekada. Keistis turi norėti pati.
Socialiniai tinklai tiesiog sprogsta nuo diskusijos – leisti rusus į Europą ar ne. Estijos premjerė teigia, kai vyksta karas, kai rusai žudo žmones, naikina jų namus, tai kokios gali būti atostogos ir linksmybės Europoje. Tipo džiaukimės kartu su jais.
Rusai turi pagaliau suprasti, kad jie kalti dėl dešimčių tūkstančių žmonių mirčių, kankinimų, išniekinimų ir naikinimų. Kiekvienas privalo suvokti savo kaltę ir prisiimti atsakomybę. O tai gaunasi taip, kad jie net nesupranta, kad vyksta karas. Mano, kad ten, kažkur, kitur, kažkas, su kažkuo. Gerai, kad Ukrainos didvyriai padegino ir pasprogdino Krymą. Bėga. Pajuto grėsmę savo kailiu.
Asmeniškai aš priimčiau aiškų sprendimą – neleisti jų tol kol vyks karas. Sprendimą priimčiau siekdamas apsaugoti Lietuvą nuo grėsmių. Žiūrėkite, Sakartvelas jau dabar skundžiasi, kad privažiavo tūkstančiai rusų. Jie reikalauja, kad visi kalbėtų rusiškai, šokinėtų aplink juos, garsiai kalba, rodo, kad jie yra šeimininkai. Dauguma jų mąsto taip kaip rasija t.y. imperiškai. Grobti, užimti, pavergti.
Sunku būtų suvaldyti tūkstančius rusų, pavyzdžiui Vilniuje. Jie tokį vajų galėtų sukelti kartu su paleckininkais, kad ohoho, tik laikykis.
Be to, rasijos žvalgyba itin stipriai dirba. Jie naudojasi rusų imigrantų kanalu. Siunčia savus karininkus, verbuoja agentus. Jie yra profesionalai ir žino kaip kenkti svetimai valstybei, kaip kelti neramumus, kurti įvairias organizacijas, papirkinėti politikus. Pinigų jie turi kaip šieno. Juos laiku nustatyti ir užkardyti jų veiksmus yra tiesiog neįmanoma, nes mūsų saugumas nėra pajėgus efektyviai ir veiksmingai kovoti su šia grėsme, nes ir finansavimo trūksta, ir žmonių, ir žinių.
Taigi matau didelę riziką ir norint ją suvaldyti būtina imtis jau dabar priemonių. Viena iš jų – kol karas vyksta, neleisti jų.
Šiuokart ponas K. Braziulis nusifilosofavo, nors imk ir atšauk tokį paistalą – susikūrė, kaip DonKicotas sau vaizdinį ir pradėjo su juo kovoti… nesąmonės.
Jei išėjus ima lyti,
Rusas kaltas čia, brolyti!
Jei premjeras nupindėjęs,
kaltas rusas niekadėjas.
Jeigu dirbti nėra noro.
Kalti rusiški ofšorai.
Jei sulūžo vonios kranas,
Kaltas rusiškas Ivanas.
Jei alga kaip pas zulusą,
Paieškojęs rasi rusą.
Jeigu pensija mažiausia,
Rusas kaltas kuo tikriausiai!
Ir už karštį. Ir už šaltį,
Tiktai rusą tenka barti.
Ponas Dievas kūrė rusą,
Kad gadintų mūsų tūsą.
Jei ne rusas, ne kaimynas.
Būtų Tatos sausas klynas.
Ir į kelnes jis nedėtų,
Tėviškėlė sužydėtų.
Save įvardijame, kaip drąsuolių tautą, bet kartais, net gaila, išsigąstame net savo šešėlio. Ir čia ponas K.Braziulis išsigando, gal net pats nenutuokia ko… atleiskite jam, nes, kai toks karštas oras gali bet kam susivaidenti.