Šiandien liepos 15 diena. Diena, kai baigiasi putino ultimatumas Ukrainai – jei nekapituliuosite, tai jums bus viskas. Visi, pritūpę, laukia kas gi įvyks Rusijoje? Kokius sprendimus priims putinas? Gal karą paskelbs pasauliui? Gal pagimdys naują sovietų sąjungą?
O gal įvyks tai, kas įvyksta visada – negarsus ir ištisinis perdėjimas ir tiek. Na, laukiam, skaitom, klausom, žiūrim. Bus ką analizuoti, net ir pirstelėjimo atveju.
Visi svarsto ką reiškia putino žodžiai – „mes dar nepradėjome“. Gal jis turi omeny branduolinį karą, o gal visuotinę mobilizaciją paskelbs?
Daug kyla versijų. Mano manymu vakarykščiai Rusijos veiksmai atskleidė šių žodžių prasmę – atakuoti, sprogdinti, žudyti Ukrainos miestus, kurie yra toli nuo fronto linijos. Saulėtą vidurdienį, kai miesto centras pilnas žmonių paleisti į juos raketas, kad žinotų ką reiškia – „mes jau pradėjome“.
Žinote ką pasakysiu, o gi tai, kad šie putino veiksmai – atakavimas taikaus miesto, vaikų žudymas yra daromas jo tiesioginiu nurodymu, dėl to man nekyla abejonių – rodo, kad jam skauda, jam labai skauda dėl to, kad jis pralaimi šį karą, kad jis susidūrė su rimtomis problemomis iš kurių išbristi negali. Jis jau mato savo „galą“.
Visi nori Ukrainos pergalės ir kuo greičiau. Kada? Kada Ukraina pradės išlaisvinti miestus, miestelius, kaimus, laukus ir miškus? Kada?
Daugelį apima neviltis, nes jie nesulaukia ir nesupranta ar nenori suprasti, kad nėra taip paprasta kovoti prieš šių parazitų armiją. Jų yra labai daug, jie turi labai daug bombų, nors ir senos, bet karinės technikos. Jie eina tūkstančiais viena linija ir jai paguldai kelis šimtus, tai to neužtenka. Jie nori plėšti, grobti, žudyti, naikinti. Tai yra jų gyvenimo esmė.
Daugelis rusų jaučiasi įžeisti Europos ir viso pasaulio. Draugų turi kelis: Šiaurės Korėją, Eritrėją, Luhanską, kitas pseudovalstybes bei panašaus plauko darinius. Jie nori keršto. Jie nori parodyti pasauliui, o ypač Europai „jų vietą“, anot rusų valdovo (tiesa jie ruošiasi keisti prezidento pavadinimą į kitą, nes prezidentas yra europietiškas), jų vieta yra „ v sortire“.
Deja, jiems nesiseka, neužtenka neapykantos ir parako užpakalyje, o kai neužtenka, tai pradeda žudyti vaikus, senelius, civilius ir griauti taikius miestus.
Visi mes privalome tikėti, kad Ukraina laimės. Šį kartą pergalė bus Ukrainos pusėje. Reikia palaukti. Juk ukrainiečiai nėra nemirtingi. Ukrainiečiai yra mirtingi kaip ir mes, bet jie kovoja už savo ir mūsų laisvę bei ateitį taip stipriai, būk tai būtų jau mirę.
Mirtis jiems nėra baisi. Pralaimėjimas yra baisus.
