Štai kas man rėžia akį šio šalto pavasario paskutinio mėnesio pirmadienio rytą.
Džiugu, kad Vakarai yra vieningi dėl Ukrainos ir Rusijos karo.
Vasario 24 d. kai prasidėjo karas Vakarai pritūpė ir nutilo. Niekas netikėjo, kad šiais laikais Europoje gali įvykti karas, žudynės ir nekaltų žmonių skerdynės. Visi laukė greitos karo pabaigos.
Rusija pradeda, Rusija laimi ir visi toliau gerai ir laimingai gyvena, išskyrus ukrainiečius. Na, bet jie pripratę, paklus, prisitaikys ir gyvens toliau. Juk neturi kitos išeities.
Vėliau, kai Ukrainos didvyriai davė į dūdą rašistui ir Vakarams atskleidė jo tikrąją esmę, parodė jo supuvusį vidų, Vakarai sukluso.
Pradėjo jie vieningai kaltinti rašistus, skelbti sankcijas ir remti Ukrainą. Buvo smagu matyti jų vieningumą. Kartais susidarydavo įspūdis, kad jie rungtyniauja tarpusavį, kas daugiau parems, kas gražiau pakalbės, kas padės.
Dabar gi kai situacija Rytų fronte gerėja ukrainiečių naudai, nors sunkiai, bet po truputį į priekį – reikia turėti omeny, kad jie kovoja su itin stipriai, nors apleista pasaulio armija- Vakaruose prasidėjo svyravimai.
Viešojoje erdvėje pasirodė straipsniai, kuriuose yra svarstoma, kad gal nereikia duoti jiems rimtų ginklų, kurie toli šaudo ir turi didelę griaunamąją galią, nes Ukraina gali eiti toli, net iki Maskvos, o tuomet bus blogai, labai blogai. Putinas gali panaudoti branduolinį ginklą.
Tikras siaubas. Reikia priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo su Rusija ir sutikti dalį teritorijos atiduoti jiems, kad išsaugotų putino veidą – kvailesnio pasakymo nesu girdėjęs.
Ukrainos nereikia priimti į Europos Sąjungą, nes tuomet išsiderins nusistovėjusi galių tvarka. Vokietija, Prancūzija praras įtakas, galias, nes Ukraina kartu su Lenkija bus rimta jėga, kurios nepavyks suvaldyti. Juk dabar su Lenkija taip sunku, neklauso.
Gal nereikia embargo naftai ir dujoms, ji visiems reikalinga, visi mes ir valstybė, ir visuomenė, ir atskiri politikai, valdininkai, gauname labai daug naudos.
Lietuva taip pat gerai žino kokią didelę naudą iš Gazrpomo dujų gavo Lietuvos politikai ir kaip jie šokinėjo pagal Rusijos dūdelę. Nuostoliai valstybei buvo padaryti milžiniški.
Žodžiu, Vakaruose atsiranda kita nuomonė ir ji stumiasi į priekį, įgauna pagreitį ir randa rėmėjų. Rusija pateps šią mašinėlę papildomais milijonais gautais iš Vakarų už dujas ir naftą, tikėdamasi, kad ji įsivažiuos, aplenks kitus ir taps dominuojanti. Jokiais būdais negalima leisti šiam daigui užaugti, būtina jį stabdyti, o geriau sunaikinti. Jei to nepadarys mūsų politikai, tai vėliau teks kariauti TIKRĄ karą tik jau ne Ukrainos teritorijoje, o vakariečių privačių namų kiemuose.
Ukraina turi nugalėti rašizmą. Rusija turi nusilpti iki tokio lygio, kad net mintis neateitų jai į galvą apie naujų žemių užgrobimus, kad patys rusai iš savo smegenų išvarytų rašizmo likučius, suvokę, kad tai yra niekinga ir itin žalinga ideologija visai žmonijai.
Straipsnis – labai taiklus. Tačiau susitarkime dėl sąvokų: nekurkime naujų, nes jų nereikia. Sąvokų apibrėžtumas – labai svarbus. Nesusipratimai atsirado todėl, kad neretai autoriai nėra susipažinę su ankstesniais šaltiniais. Aišku, kad kai kam iškilo natūralus klausimas, kaip pavadinti rusišką nacistinę ideologiją ir elgseną. Iki šiol dažniausiai naudojame: fašizmas, hitlerizmas, nacizmas. Dėl panašaus skambesio kai kurie autoriai bodisi nacionalizmo sąvokos, suteikdami jai primetamas neigiamą prasmę. Taip ir atsirado naujadaras „rašizmas”.
Iš tikrųjų, sąvoka „nacionalizmas” (lietuviškai: tautiškumas) jokių neigiamų aspiracijų nereiškia: nesikėsina į kitų tautų teises, neniekina jų kultūros. O tai, kas agresyvu, išreiškia sąvoka „šovinizmas”, tapatinamas su didžiavalstybiškumu, imperine mąstysena.
Rusiškoji ideologija absoliučiai niekuo nesiskiria nuo nacizmo (hitlerininkų, dar vadinamų naciais) arba fašizmo (itališka sąvoka).
Dar XX a. paskutiniajame dešimtmetyje pasirodė labai taikli „rusizmo” sąvoka. Ją išpopuliarino Čečėnijos Prezidentas D. Dudajevas. Akademinis pasaulis ją priėmė.
Pritariu autoriui.