Juk ne viena ar kita tauta, bet visos visų amžių tautos, barbariškos ir kultūringos, buvo visuotinai įsitikinusios, kad religija yra visų įstatymų pamatas. O tai, kuo visuotinai ir nuolatos įsitikinusi visa žmonija, akivaizdžiai rodo prigimtinę teisę.
Alfredo Ottaviani (1890–1979) buvo 1916 m. įšventintas kunigu, užėmė įvairias pareigas Vatikane. 1953 m. tapo kardinolu ir ėmė dirbti Šv. Oficijoje (tai aukščiausia katalikų doktrinos gynimo institucija, dar vadinama šv. Inkvizicija), 1959 m. tapo jos vadovu (sekretoriumi), 1962 m. įšventintas vyskupu. 1966–68 – vietoj Šv. Oficijos įkurtos Šv. Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas (proprefektas). Vienas iš Tradiciją gynusių hierarchų grupės Vatikano II Susirinkime (1962–1965) lyderių.
Pateikiamos ištraukos iš jo knygos: Alaphridus S. R. E. Card. Ottaviani, Compendium iuris publici ecclesiastici, ed. 4, Typis Polyglottis Vaticanis, 1954. Tai viešosios bažnytinės teisės vadovėlis Popiežiškojo abiejų teisių instituto studentams, parašytas prieš pat Vatikano II Susirinkimą. Jame išdėstytas visų laikų Bažnyčios mokymas apie Bažnyčios ir valstybės santykį, atsižvelgiant į naujausiųjų laikų problemas. Įdomu, kad šiame tikrai autoritetingo mokslininko – būsimo Šv. Oficijos vadovo – veikale negailestingai triuškinamos tos teorijos, kurios netrukus bus įteisintos II Vatikano dokumentuose.
I dalis
Valstybės ir religijos santykis
IV skyrius
Valstybė ir religija
[…] 168. Religija, remiantis tautų teise, yra visuomenės pagrindas. – Juk ne viena ar kita tauta, bet visos visų amžių tautos, barbariškos ir kultūringos, buvo visuotinai įsitikinusios, kad religija yra visų įstatymų pamatas. O tai, kuo visuotinai ir nuolatos įsitikinusi visa žmonija, akivaizdžiai rodo prigimtinę teisę.
Tai, kad visuomenei naudinga ir net būtina įtvirtinti bei palaikyti religiją, galime parodyti argumentu, kuris buvo žinomas ir pagonims: juk iš religijos teka visoks papročių tvarkingumas, santarvė ir socialinis teisingumas. Visi žino, „kiek daug religija sutvirtino priesaikų, kiek išsaugojo sutarčių, kiek daug žmonių dieviškos bausmės baimė sulaikė nuo nusikaltimo, kokia šventa yra piliečių tarpusavio bendrystė, jei joje kaip teisėjai ir liudytojai dalyvauja dievai“[1].
Platonas mokė, kad gerai sutvarkytoje valstybėje pirmiausia rūpinamasi tikrąja religija, kad religija yra tikrasis valstybės pamatas[2]. Plutarchas sakė esąs įsitikinęs, kad lengviau įsteigti miestą be saulės, nei kad, visiškai pašalinus religiją, susikurtų ir išliktų valstybė[3]. Eutropijus giria pamaldųjį Numą, romėnų religijos sutvarkytoją, kad jis „buvęs ne mažiau naudingas miestui nei Romulas, nes įvedė įstatymus ir gerus papročius romėnams, kurie dėl įpratimo kariauti jau buvo laikomi plėšikais ir pusiau barbarais“[4]. Ciceronas visą romėnų valstybės klestėjimą ir sėkmę priskiria religijai: „Mes nugalėjome ispanus ne skaičiumi, galus – ne tvirtumu, pūnus – ne klastingumu, graikus – ne menais… bet įveikėme visas gentis ir tautas pamaldumu, religija ir ta viena išmintimi, kuri mums parodė, jog viskam vadovauja ir viską veda nemirtingųjų dievų valia“[5].
169. Apreikštoji religija turi dar aukštesnę socialinę įtaką. – Jeigu taip galėjo kalbėti pagonys, tuomet su dar su didesniu įsitikinimu, remiantis faktais, tai galima teigti apie apreikštąją religiją, kurios moralinis mokymas yra žymiai vaisingesnis tiek asmeninėje, tiek šeimos ir visuomenės srityje. Ji savo Dievo duotais įsakymais ir antgamtine pagalba vykdant tuos įsakymus toli lenkia prigimtinę religiją[6].
Užtenka pažvelgti į kai kuriuos Šventojo Rašto tekstus (plg. toliau išnašoje), kad tuojau pamatytume, kaip labai Bažnyčia valstybei padeda 1. puoselėdama ir gindama įstatymų teisingumą, 2. teigdama dangišką palaimą pavieniams žmonėms ir bendruomenėms. Todėl ji tikrai pasirodo kaip visų dorybių šaltinis.
I. Iš tiesų, pastebi Cavagnisas, „laikinoji ramybė, kuri yra svarbiausia laikinosios laimės dalis, neįmanoma be tikros moralės, tai yra, jei žmonės nėra įsitikinę, kad valstybės įstatymų laikymasis ir kitų teisių gerbimas įpareigoja jų sąžines. Tačiau tikro sąžinės įpareigojimo nėra arba jis nėra veiksmingas, jei Dievas nepripažįstamas jo autoriumi ir gynėju. O to moko ir tam skatina tik religija“[7].
Dabar palyginkime veiksmingumą įpareigojimo, kurį gina vien civilinė sankcija, ir tokio, kurį sutvirtina religinė sąžinė.
Visų pirma, vien civilinė sankcija apima tik svarbius dalykus; ji skiriama tik už išorinius ir viešus nusikaltimus; ją galima lengvai pažeisti, pvz., bėgant, paperkant liudininkus, dėl teisėjo aplaidumo, nedorumo ar nežinojimo. Gi tas, kuris visame kame paklūsta pirmiausia dėl Dievo, stengiasi gerai elgtis net mažmožiuose; jis žino, kad nuo Dievo nieko nepaslėpsi; jis suvokia, kad aukščiausiasis Teisėjas už viską kada nors paskirs arba atlygį, arba bausmę, ir niekas negalės pabėgti nuo jo rankos[8].
Žinoma, pasakysi, kad galima žmones auklėjant paskatinti vykdyti pareigas dėl įsitikinimo, t. y. suformavus teisingą pilietinį sąmoningumą. Tačiau, kad ir nutylėdami abejonę, ar šis kelias įmanomas paprastiems žmonėms, liaudies visumai, turime paklausti: kokiais principais turėtų remtis nuoširdus ir pastovus pilietinis sąmoningumas?
Jei nurodysi proto šviesą, naudingumo kriterijų ar etinio hedonizmo[9] teoriją, atsakysiu, kad šie dalykai yra praktiškai netinkami, bent jau paprastai liaudžiai, nebent tobuliems, aistrų neapakintiems, egoizmo nevaržomiems, idealizmo vedamiems žmonėms. Bet juk akivaizdu, kad tai iliuzija, ypač ten, kur niekinamas amžinasis atlygis ir ieškoma vien žemiškos laimės.
Tad nieko nuostabaus, jog yra daugybė rašytojų, kurie neturi pamaldumo Dievui ir net pagarbos Bažnyčiai, bet vis dėlto mato naudą, kylančią viešajai dorovei iš religijos ir pripažįsta, kad religija yra geriausia valstybės pagalbininkė ir žmogiškosios laisvės atrama.
II. Naudingumas visuomenei pirmiausia teka iš religijos ne kaip iš visų asmeninių dorybių šaltinio ir palaikytojos. Religija išmintingai nurodo kiekvienam jo pareigas ir teikia dangišką pagalbą jų laikytis. Tikroji religija ypač išmintingai bei teisingai tvarko sutuoktinių teises ir pareigas; geriausiai padeda vaikų apsaugai ir auklėjimui; suteikia piliečių tarpusavio santykiams bei pareigoms meilės, švelnumo ir dosnumo[10]. […]
170. Ateizmas, natūralizmas[11], valstybinis indiferentizmas[12], naujasis katalikiškasis liberalizmas. – Yra tokių, kurie mano, jog pakanka, jei dieviškieji įstatymai valdo pavienių žmonių gyvenimą ir elgesį, o valstybė turėtų palikti piliečiams laisvę išpažinti tokią religiją, kokią jie užsinori. Esą tuomet nebūtų trukdoma išganinga religinės praktikos įtaka viešiesiems papročiam. Tačiau, kita vertus, jie mano, kad pati valstybė visai neturėtų rūpintis religija. Geriausia valstybės santvarka ir visuomeninė pažanga esą reikalauja, kad žmonių visuomenė būtų kuriama ir vedama visai neatsižvelgiant į religiją, lyg ji neegzistuotų, arba bent nedarant jokio skirtumo tarp tikrosios religijos ir klaidingųjų[13].
1. Kraštutinė šios klaidos forma yra valstybinis ateizmas, tačiau jam prieštarauja pati valstybės prigimtis ir jos nauda bei tikslas.
Juk „prigimtis ir protas pavieniams žmonėms įsako šventai ir pamaldžiai garbinti Dievą, jei jie yra jo valdžioje, o jei nėra – prie jo sugrįžti. Tas pats įstatymas saisto ir pilietinę visuomenę. Juk žmonės, vienijami bendros visuomenės, yra ne mažiau Dievo galioje, nei būdami pavieniai. […] Todėl kaip niekam neleidžiama apleisti savo pareigas Dievui, ir kaip visi yra didžiai įpareigoti visa širdimi ir elgesiu priimti religiją… taip valstybės negali nenusikalsdamos taip elgtis, lyg Dievo visai nebūtų, ar atmesti rūpinimąsi religija, lyg ji būtų svetima ir nenaudinga…“[14]. […]
2. Natūralizmas paniekina dieviškąją religiją, nes ji peržengia žmogaus suvokimo ribas, ir mano, kad turi viešai ginti tik prigimtinę religiją, suprantamą protui ir kiekvieno savaip formuluojamą. Tai atlikus, sako natūralistai,valstybė patenkins natūralų religinį poreikį ir pasirūpins religijos moraline įtaka visuomenei, tačiau nepažeis sąžinės laisvės ir religinių nuomonių[15].
To siekė buvęs nacionalsocialistų režimas Vokietijoje, kuris skatino kažkokį miglotą piliečių, „tikinčiųjų Dievu“ (kaip juos vadino), religingumą. Jo forma buvo tautinė-natūralistinė, tikrai apgaulinga sieloms[16].
Tačiau kaip individas privalo sekti ne bet kokia ir ne vien prigimtine, bet Dievo įsakytąja religija, kurią jis iš aiškių ir neabejotinų ženklų atpažįsta esant vienintele tikrąja, taip ir valstybės turi priimti tą Dievybės garbinimo būdą, kurį pats Dievas nurodė kaip jam patinkantį. […]
3. Gi indiferentizmo sekėjai laikosi klaidingos prielaidos, esą nėra pakankamai aišku, kuri religija yra tikroji, ir nėra aukščiausio kompetentingo teisėjo, galinčio išspręsti šį ginčą. Todėl, anot jų, praktiškai reikia kiekvienam piliečiui palikti laisvę suvokti ir garbinti Dievą taip, kaip jam patinka. Ši sąžinės laisvė, sako jie, nebūtų išsaugota, jei valstybė laikytųsi tik vienos kurios religijos. Todėl, daro išvadą jie, valstybė turėtų vienodai rūpintis visomis religijomis, visas jas saugoti, kad jos visos kartu prisidėtų prie viešosios santarvės ir dorovės.
Tačiau prieš valstybinį ateizmą ir natūralizmą pateikti argumentai taip pat galioja ir prieš politinį indiferentizmą. Teisingumas ir protas draudžia ne tik kad valstybė būtų bedieviška, bet ir kad laikytųsi teizmo, vienodai tinkančio visoms religijoms, bei visoms teiktų vienodas teises[17].
Kadangi valstybėje yra būtina išpažinti vieną religiją, protas sako, kad tai turi būti tikroji religija. Religinio indiferentizmo išpažinėjai mano, kad teorijos srityje reikia vienodai priimti tiesą ir klaidą, o praktikos srityje – dorybę ir ydą.
Tačiau teisingumas draudžia daryti žalą piliečiams, o ji neišvengiamai kyla iš valstybinio indiferentizmo: valstybė, vienodai žiūrėdama į visas religijas, taigi ir į klaidingas sektas, veikia prieš liaudies gerovę, nes skatina klaidos ir paklydimo mokytojus bei sukelia piliečiams pavijų prarasti visiems skirtą aukščiausiąjį gėrį. Taigi ji pašalina visuomeninės dorovės pagrindą ir paniekina dieviškus dalykus bei tikrosios pažangos dvasią.
4. Naujasis katalikiškasis liberalizmas. Ne mažiau pavojingos ir šiandieninio katalikiškojo liberalizmo klaidos – esą rūpindamasis demokratija, jis klaidingai pažeidžia katalikybės principus dėl valstybės pareigų Bažnyčios atžvilgiu. Katalikų liberalai aiškiai jaučia sunkumus, kuriuos kelia jų doktrinoms priešingas Bažnyčios mokymas, ypač Romos pontifikų enciklikos šia tema. Jie bando šių sunkumų nusikratyti teikdami, kad enciklikose reikia skirti nuolatinę dalį nuo kintančios pagal laiko ir istorijos aplinkybes.
Taip jie teigia, kad ankstesniais laikais teologų ir Romos pontifikų mokymas buvo pritaikytas jau praėjusios epochos istorinėms aplinkybėms, todėl dabar yra pasenęs, anachronistinis ir nesutaikomas su šiandieninės demokratinės valstybės samprata[18].
Jie iškelia šį fundamentalų principą: esą žmonės visur turi tas pačias teises, nesvarbu, ar jie klysta, ar laikosi tiesos.
Šį principą jie pritaiko šiandieninei demokratinei valstybei, netgi katalikiškai: visos religinės bendrijos bei pavieniai piliečiai turi naudotis visiškai tokiomis pat teisėmis tiek privačiai praktikuodami, tiek vykdydami viešą savo religijos kultą ir net propaguodami savo doktriną.
Jie piešia konfesinę valstybę tamsiomis spalvomis, remdamiesi kai kuriais senų laikų perlenkimais, todėl aiškina, kad tokia valstybė mūsų laikais yra nepriimtina – ji reikštų grįžimą prie viduramžių prievartos. Jie tyčiojasi iš valstybės, kuri vykdo savo pareigas viešai išpažindama ir saugodama katalikų religiją, vadina ją „klerikaline“, kaip jau yra įpratę antikatalikai.
Todėl jie daro išvadą: valstybė turi būti pasaulietiška, nors ir būtų suformuota krikščioniškų papročių ir dvasios. Jie teigia, kad geriausia ir pačiai valstybei naudingiausia sistema būtų Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, ir tai iškelia ne kaip hipotezę, o kaip tezę ir visuotinį principą.
Tačiau prieš visus šiuos teiginius galioja visi tie patys argumentai, kuriuos pateikėme prieš indiferentizmą. Katalikams neleistina Bažnyčios magisteriumo ir ypač enciklikų mokymo taip atskiesti, kad būtų teigiama, jog jis galiojo tik tų laikų aplinkybėms ir buvusių amžių sąlygoms. „Neleistina manyti, – teigia Pijus XII enciklikoje Humani generis, – kad tai, kas mokoma laiškuose enciklikose, savaime nereikalauja pritarimo, nes jose popiežiai nesinaudoja savo aukščiausio magisteriumo galia. Jose mokoma ordinarinio magisteriumo, kuriam ir čia galioja principas: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ [Lk 10, 16]. Juk dažniausiai tai, kas pateikiama ir pabrėžiama laiškuose enciklikose, jau kitur buvo priskirta katalikų doktrinai“[19].
Jeigu jie sako, kad demokratinėje valstybėje tas pačias teises turi ir pilietis, kuris laikosi klaidos, ir tas, kuris turi tiesą, jie teigia kažką, kas nepriimtina tiek prigimtinės, tiek pozityviosios dieviškosios teisės požiūriu[20]. Nebent susidarytų aplinkybės, kuriomis, arba siekiant gauti kokį nors didelį gėrį, arba išvengti didelio blogio, vyresnybė turėtų kantriai pakęsti ir toleruoti tai, ko kitaip negali sukliudyti[21]. Juk ir pats Dievas savo apvaizda neretai išlaiko blogį ar iš mūsų reikalauja jį išlaikyti dėl ypatingų aplinkybių. Tačiau tuomet galioja visuotinis principas, kad reikia daryti gera ir kiek įmanoma trukdyti bloga[22].
O jeigu jie teigia, kad demokratinėje valstybėje net tauta negali iš savo valdytojų reikalauti, kad jie oficialiai elgtųsi kaip katalikai, jie prieštarauja pačiai Bažnyčios doktrinai, kaip matome iš aukščiau pateiktų Aukščiausiojo pontifiko Leono XIII žodžių enciklikoje Immortale Dei, kuriuos patvirtino ir dabar valdančio Aukščiausiojo pontifiko Pijaus XII mokymas, matomas daugelyje jo kalbų ir aktų[23].
171. Kokia religija yra tikroji, galima nesunkiai pažinti, ypač katalikiškoje valstybėje, nes visiškai aiškiai pasirodo jos tikrumo požymiai, jei tik vertinama išmintingai ir nuoširdžiai: „Daugybė aiškių argumentų, būtent, daugelis tikrų pranašysčių, dažni stebuklai, greitas tikėjimo išplitimas, nepaisant priešų ir didžiausių kliūčių, kankinių liudijimas ir kiti įrodymai atskleidžia, kad tas tikėjimas yra vienintelis tikras, kurį įsteigė pats Jėzus Kristus ir įsakė savo Bažnyčiai saugoti bei platinti“[24].
172. Politikų prasimanymas: sąžinės laisvė. – Norint pateisinti indiferentizmą, buvo įvesta toji formulė, kuri po klaidinančia teisingumo ir tiesos skraiste slepia ateizmo užkratą: „įstatymo ginama sąžinės laisvė“. Žinoma, negalima paneigti, kad sąžinės laisvės principas turi ir tikrų bei teisingų aspektų, tačiau laicizmo[25] šalininkai jį taiko, norėdami pažymėti tam tikrą laisvę, ar greičiau savivalę, kurios pagrindinės apraiškos yra mąstymo laisvė, žodžio laisvė ir kulto laisvė.
Žinoma, jei kalbama apie fizinę laisvę, tuomet sąžinės laisvės principas teisingas: Dievas, duodamas žmonėms laisvą valią, paliko jiems fizinę laisvę rinktis ir daryti gėrį, kad jie gautų nuopelnų. Todėl Bažnyčia skelbia religiją ne besipriešinančioms, o jau pamokytoms ir norioms sieloms. Bausdama eretikus, ji tramdydavo viešosios tvarkos pažeidimus, ir tai darydavo remiantis visuomenine teise.
Tačiau apie moralinę laisvę kalbame kitaip. Jos lygmenyje teisėta sąžinės laisvė yra tik ta prasme, kad „žmogui dėl jo sąžinės visuomenėje leista be jokių trukdymų vykdyti Dievo valią ir įsakymus. Tai ir yra tikra, Dievo vaikų verta laisvė, sąžiningai sauganti žmogus asmens kilnumą – ji nepavaldi jokiai jėgai ir neteisingumui“[26]. Kita vertus, jei protas sutinka su klaidingomis nuomonėmis, jei valia priima blogį ir jį sau taiko, žmogaus laisva valia negali ginti savo teisės į moralinę laisvę.
Tačiau abiem žmogaus galioms trūksta tobulumo: iš tiesų, protas dažnai siūlo valiai blogį kaip kažką gera, kas miglotai primena gėrį, ir todėl valia jį priima; arba valia trokšta ko nors, kas priešinga proto nurodymams. Todėl žmogaus fizinę laisvę reikia saugoti įvairiomis priemonėmis, kad visi jos veiksmai kryptų į gėrį ir susilaikytų nuo blogio, kitaip valios laisvė žmogui labai pakenktų. Tvirčiausia apsauga yra ne tik Bažnyčia, bet ir valstybė, kurios pareiga įstatymais kreipti žmones link visko, kas yra teisinga ir gera.
Taigi valstybė nukryptų nuo savo tikslo, jei vietoj to, kad padėtų žmonėms teisingai naudotis jų laisve, apleistų bet kokį rūpestį tikrąja religija, ir tai darytų tos laisvės gynimo dingstimi. Tiesa labiau atsiskleis, jei ištirsime atskirai kiekvieną laicizmo skelbiamos sąžinės laisvės formą.
1. Minties laisvė. – Šis posakis teigia sąžinės laisvę spekuliatyvioje srityje,vertinant pažintus dalykus. Anot jo, reikia palikti laisvę protui, kuris subjektyviai mano, kad seka tiesa. Protas esą neprivalo pritarti jam pateiktai objektyviai tiesai.
Tačiau žmogaus intelektas pačia savo prigimtimi krypsta link tiesos ieškojimo ir link pažintos tiesos priėmimo. Jei jis apsigauna ir priima netiesą, jis neturi teisės ir tikros laisvės tos netiesos laikytis. Todėl protas neturi teisės reikalauti, kad kiti gerbtų jo mąstymo būdą.
Praktinėje srityje minties laisvė reiškia ir visišką laisvę elgtis taip, kaip savo praktiniu sprendimu protas nurodo veikti ar susilaikyti nuo veikimo. Juk jei esame laisvi spręsti, tai ir laisvi veikti, nes visuomet darome tai, ką manome esant teisinga. Todėl būtų neteisinga varžyti išorinę laisvę, kartu pripažįstant vidinę teisę: tai irgi būtų sąžinės pažeidimas, jei būtų jėga verčiama priešintis savo sąžinės balsui.
Ne mažiau iracionalus yra ir reikalavimas, kad kiekvienas galėtų pagal savo norą formuoti savo sąžinę, esą niekas kitas negali turėti autoritetingo sprendimo. Tačiau tiesos kriterijai yra ne vien vidiniai, bet ir išoriniai, ir natūrali pareiga yra prisitaikyti prie pažintos tiesos, nesvarbu, ar ji pažinta vidiniu, ar išoriniu keliu, ypač jei įsikiša apreiškimą duodančio Dievo autoritetas.
Visa tai galima apibendrinti šiais žodžiais: protas, priimantis tiesą, elgiasi teisėtai, būtinai ir yra gerbtinas; klystantis protas yra neteisėtas ir keistinas, jis ypač visuomeninėje srityje negali sau reikalauti jokių teisių, ypač jei dėl klaidos atsisako pripažinti savo Kūrėją, neigdamas proto pareigą paklusti.
2. Žodžio laisvė. – Šis posakis apima ir spaudos laisvę. Jei jis suprantamas laicistine prasme, jis yra ne mažiau nedoras, klaidingas ir absurdiškas, nei sąžinės laisvė.
Kadangi ne visi dalykai yra teisingi ir dori, žmogus įpareigotas ne tik teisingai spręsti, bet ir ypač kalbėti, ginti ir skelbti tik tai, kas yra teisinga ir atitinka tiesą. Juk žodžiai bei raštai yra ne kas kita, kaip minčių išraiška ar ženklas. Ypač žmogus privalo priimti visa, ką jis pakankamai suvokia iš apreiškimo: kalbėti ar rašyti prieš jį būtų nedora ir prieštarautų religijai.Todėl būtų absurdiška valdovams nustatyti pareigą gerbti žodį ir spaudą, net jei jie skelbtų klaidą ir nedorybę. Tai virstų tikra pražūtimi tautoms[27], jei įvertintume, kad žmonės ra įpratę siekti tik savo naudos ir kaip paprasta liaudis nesugeba atskleisti klastingų samprotavimų.
3. Kulto laisvė yra valstybės leidimas kiekvienam piliečiui išoriniais jam patinkančiais aktais garbinti Dievą. Taip civiliniais įstatymais viešai sulyginamos visų kultų teisės ir galios, nei vieno neiškeliant virš kitų, net jei tai būtų katalikiškas kultas katalikiškoje valstybėje[28].
Tad sakoma, kad valstybė, išlaikydama neutralumą religiniuose ginčuose, nedaro prievartos ir neįžeidžia nei vieno piliečio sąžinės. Tačiau čia tinka visi argumentai, pateikti prieš religinį indiferentizmą ir prieš naująjį katalikiškąjį liberalizmą (Nr. 170, 3 ir 4).
Kaip visuose dalykuose reikia ieškoti tiesos, taip ypač dieviškuose, ir kaip neišmintina sulyginti klaidą su tiesa, taip ir suteikti lygias teises klaidingoms religijoms. Juk kultas yra Dievui rodomos pagarbos aktas. O jam priešingais aktais Dievas nenori būti garbinamas[29]. Todėl valstybėje turi būti vienas kultas, būtent tas, kuriuo Dievas nori būti garbinamas.
Laisvo kelio atvėrimas visiems kultams taip pat neatitinka valstybės valdymo naudos ir išmintingumo: toks atvėrimas leistų kilti piliečių nesutarimams ir kivirčams. Todėl pagirtina romėnų tautos politinė išmintis – romėnai laikė šventu dalyku laikytis to, kas buvo nustatyta jau Dvylikos lentelių įstatyme: „Niekas teneturi dievų atskirai“[30]. „Visą dievišką ir žmogišką teisę išmanantys vyrai, – rašo Livijus[31], – nusprendė, kad niekas labiau negriauna religijos, kaip aukojimas ne tėvų, o svetimomis apeigomis“. Iš tiesų, Europoje religijos vienybė ilgai buvo viešosios teisės pagrindas. Iš to kilo Europos vienybė, galėjusi atsilaikyti ir sutvirtėti kare prieš saracėnus. O ten, kur atsirado religiniai nesutarimai, ten kilo ir žiaurūs karai – jie dar kartą patvirtino, kad kulto vienybės puoselėjimas gimdo geriausią valstybinę tvarką.
Kulto laisvė ir oficialus visų religijų pripažinimas išstato pajuokai tikėjimą ir pamaldumą, skatina indiferentizmą ir galiausiai veda prie ateizmo.
V skyrius
Klaidingų kultų tolerancija
173. Pirmykštė tolerancijos samprata. – Tolerancija yra toks sielos nusiteikimas, kai dėl įvairių priežasčių kantriai pakeliame priešingumus ar vargus, kuriems nepritariame. Taip pat sakome, kad toleruojame tai, ko dėl svarbių priežasčių negalime ar neprivalome uždrausti arba išvengti, bet nesipriešindami leidžiame[32], nors ir mūsų sprendimu to nepatvirtindami[33]. Yra priežasčių, kiekvienoje srityje pateisinančių blogio leidimą: būtent, kokio nors didelio gėrio gavimas arba dar didesnio blogio sulaikymas. Todėl sakoma, kad tai vyksta palyginamuoju leidimu.
174. Palyginimas tarp religinės indiferencijos ir kultų tolerancijos. – Tie, kas laikosi religinio indiferentizmo politikoje, dažnai kalba apie privačią toleranciją, bet jie ne šiaip pakenčia klaidingus kultus, o skatina tokią įstatymų kryptį, kai daugeliui ar visiems kultams suteikiama tiek visiška laisvė religijos praktikavimui, tiek tam tikros pilietinės ir politinės teisės[34].
Taigi jiems pilietinės tolerancijos vardas priimtinas tik tuomet, kai ji suprantama kaip teisėta sąžinės laisvės išvada, t. y. kaip tokie įstatymai, kada kiekvienas žmogus gauna lygią teisę ir lygią laisvę vertinti visus kulto išpažinimui, skleidimui ir praktikavimui priklausančius dalykus. Dar daugiau, reikalaujama patvirtinti tokius valstybinius įstatymus, kurie neiškelia nei vienos religijos teisės virš kitų, bet visas pastato į tokią pat juridinę padėtį. Čia nuolat kalbama apie valstybės santykį su „bažnyčiomis“ bei apie „kultų“ lygybę.
Tačiau negalima vadinti tolerancija indiferencijos tiesos ir klaidos, gėrio ir blogio atžvilgiu. Nesakoma, kad kas nors toleruojama, jeigu tai saugojama, puoselėjama ir ginama. Negalima teigti, kad tiesa toleruojama kaip ir klaida[35].
Be to, kaip sakėme, formaliai žiūrint, tolerancija yra kažkas negatyvaus, svetimo bet kokiam priėmimui bei pozityviam skatinimui.
1. Nors kartais, kaip matėme, leidžiama toleruoti klaidingus kultus, bet niekuomet neleistina juos taip priimti, kaip to siekia indiferentai ir liberalai. Neleistina bendradarbiauti su klaidos skleidimu ir didinti pavojų pavaldinių sielų išganymui, prisidengiant laisvės puoselėjimu. Čia galioja prieš indiferentizmą pateikti argumentai (Nr. 170, 3).
2. Taigi tvarkingoje katalikiškos visuomenės valstybėje nėra vietos net politinei tolerancijai, išskyrus tuomet, kai yra toleranciją pateisinančių priežasčių. Nors tokių priežasčių, ypač šiandien, atsiranda vis dažniau, jos visuomet galioja anapus reguliarių krikščioniškos valstybinės tvarkos ribų.
Laikantis šio principo, kuris taikytinas visuomet, kai yra arba be didelių sunkumų valstybėje gali būti atkurta reguliari padėtis, akivaizdu, kad katalikiškoje visuomenėje civilinė vadovybė yra įpareigota uždrausti heterodoksiškus[36] kultus.
Ši labai rimta pareiga kyla: a) iš pilietinės visuomenės įpareigojimo priimti tikrąją religiją; b) iš valstybės įpareigojimo sergėti piliečių gėrybes – ne vien materialines, bet ypač dorovines ir dvasines; c) iš įpareigojimo globoti ir saugoti Bažnyčią, kuris galioja krikščionių valdovams dėl laikinosios tvarkos netiesioginio pavaldumo (subordinatio indirecta) dvasinei tvarkai, kaip bus išdėstyta vėliau; d) dėl pačios valstybės naudos, nes globodamas vien tik tikrąją religiją ir drausdamas klaidingus kultus, valdovas arba valstybės vadovas saugo socialinę taiką (garantuojamą religinės vienybės), taip pat skatina viešąją dorovę (ugdomą krikščioniškos gyvensenos).
3. Todėl aišku, kaip klaidingai ir žalingai liberalai teigia, kad nėra jokių ribų valstybei priimti įvairias religijas, nes jie nepripažįsta jokios iš to valstybei kylančios žalos ir nemato, koks kenksmingas jų pačių veikimas. Todėl Aukščiausieji pontifikai, sudarydami konkordatus su katalikų tautomis, paprastai siekia apsaugoti katalikų religinę vienybę, atmetant kitus kultus.
Syllabuse pasmerkiami šie teiginiai[37]: „Šiais mūsų laikais nebereikia daugiau laikyti katalikų religijos vienintele valstybės religija, atmetant visus kitus kultus“. Taip pat: „Pagirtina, kad kai kuriuose katalikiškuose kraštuose įstatymas garantuoja, jog visiems imigrantams leidžiama praktikuoti savus kultus“.
175. Kokiomis aplinkybėmis leistina politinė tolerancija. – Žinoma, yra rimtų priežasčių, dėl kurių ypač šiandien leidžiama politinė tolerancija. „Iš tiesų, – sako Leonas XIII, – Bažnyčia nusprendė, jog yra neleistina, kad įvairios Dievo kulto rūšys turėtų tas pačias teises kaip tikroji religija. Tačiau ji nepasmerkia valstybių vadovų, kurie, arba tikėdamiesi kokio nors didelio gėrio, arba norėdami užkirsti kelią dar didesniam blogiui, savo įprasta tvarka kantriai pakenčia, kad kiekvienas kitas kultas valstybėje turėtų savo vietą“[38].
Taigi gali būti remiamasi arba tuo, kad tai morališkai neįmanoma, nes be didelio pavojaus valstybei ir Bažnyčiai negalima taikyti draudžiančių priemonių prieš klaidingų kultų praktikavimą (pvz., kiltų karai, sukilimai, dideli tikinčiųjų persekiojimai); arba dėl didelės naudos, kurios tikimasi iš šio blogio pakentimo, kad nebūtų sukliudyta didesniam gėriui.
Kai šios aplinkybės egzistuoja, atsižvelgiant į Bažnyčios ir valstybės gerovę, klaidingos religijos toleravimas būtų mažesnis blogis nei netoleravimas, valdovas gali leisti tikrosios religijos nesilaikantiems pavaldiniams praktikuoti klaidingąją religiją. […]
Bus daugiau.
Pagal www.fsspx.lt
________________________________________
[1] Ciceronas, De legibus, I, 7 ss.
[2] Ten pat, II ir X.
[3] Adv. colot. Epicur. Plg. taip pat Aristotelį, Pol., II.
[4] Brev. hist. rom., I, 3. Apie tai rašo ir Tacitas: „Numa pajungė sau tautą religija ir dieviška teise“ (Annal., III, 26).
[5] Orat. de haruspicum responsis, n. 9.
[6] Prigimtinė religija jokioje tautoje neišsilaikė nenusiritusi nuo teizmo iki ateizmo ar bent politeizmo bei nepatekusi į pasibaisėtinas teorines ir moralines klaidas, kaip teisingai parodo Audisio, Iuris naturae et gentium fundamenta, Romae, 1852, l. I, tit. X, n. 12, p. 87 ir toliau.
[7] Institutiones iuris publici ecclesiastici, Romae, 1906, t. I, n. 444. […]
[8] Štai, pvz., kaip Paulius skatina romiečių drausmę: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą… Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės“ (Rom 13, 1, 2, 5). Taip pat ir šv. Petras: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų“ (1 Pt 2, 13–14).
[9] Teorija, dorovės pagrindu laikanti malonumo, pasitenkinimo siekį (vert. past.)
[10] Leonas XIII, enc. Immortale Dei (1885 11 01), §29 ir §30.
[11] [Antgamtinės tvarkos, malonės neigimas, pripažįstant vien prigimtinę, natūros sferą. – vert. past.]
[12] [Skirtumų nedarymas, abejingumas prieštaravimams tarp religijų. – vert. past.]
[13] Pijus IX, enc. Quanta cura (1864 12 08).
[14] Immortale Dei, §12 ir §13, taip pat enc. Libertas (1888 06 20).
[15] Natūralizmas ir indiferentizmas praktiškai mažai skiriasi nuo ateizmo, kaip rodo pačių racionalistų žodžiai. […]
[16] Čia galime prisiminti, ką Pijus XI apie vadinamąjį Vokietijos „tikinčiųjų Dievu“ („Gottgläubigkeit“) tikėjimą aiškiai nurodė enciklikoje Mit brennender Sorge (1937 03 14). […]
[17] Enc. Libertas; Cavagnis, Institutiones iuris publici ecclesiastici, Romae, 1906, t. 1, n. 523.
[18] Šiuos klausimus vienaip ar kitaip svarsto, pvz., šie autoriai: Maritain, Du régime temporel et de la liberté, Paris, 1933; Humanisme intégral, Paris, 1934; Les droits de l‘homme et la loi naturelle, Paris, 1942; Christianisme et démocratie, Paris, 1943; Man and State, 1953; P. Congar, O. P., Lettre sur la liberté religieuse à propos de la situation des protestants en Espagne // La Revue Nouvelle, 1948; Leclerq, L‘Eglise et la liberté en 1948 // La Revue Nouvelle, 1948; L‘Etat chrétien et la liberté de l‘Eglise // Vie Intellectuelle, 1949; P. Pribilla, S. J., Dogmatische Intoleranz und bürgerliche Toleranz // Stimmen der Zeit, 1949; P. Murray, S. J., Governmental Repression of Heresy // Proceedings, Catholic Theological Society of America, 1948; Current theology on religious freedom // Theological Studies, 1949; On the Structure of the Church-State Problem // The Catholic Church in World‘s Affairs, University of Notre Dame, 1954. Šias klaidingas nuomones geriausiai paneigia Messineo, S. J., Civiltà Cattolica, 1950, t. II, III, IV; 1951, t. I, II, III, V; 1952, t. I. [Autorius atvirai išvardija katalikiškojo liberalizmo šauklius Jacques‘ą Maritainą (1882–1973), dominikoną Yves‘ą Congarą (1904–1995), Jacques‘ą Leclerqą, jėzuitą ekumenistą Maxą Pribillą (1874–1954) bei JAV liberalizmo apaštalą jėzuitą Johną Courtney‘ų Murray‘ų (1904–1967). Visi šie modernistai Pijaus XII laikais už savo tezes susilaukė bažnytinių bausmių, bet Vatikano II Susirinkime tapo religinės laisvės ir Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės šaukliais. Rašydamas šią knygą, Ottavianis net neįtaria, kad netrukus visuotinis susirinkimas savo deklaracija Dignitatis humanae (1965, pagrindinis autorius – J. C. Murrey‘us) paneigs visas jos tezes. – vert. past.]
[19] Humani generis, 1950 08 12, AAS t. 42, p. 563.
[20] „Tiek teisingumas, tiek protas draudžia valstybei būti bedieviškai, arba, kaip sakoma, laikytis vienodai palankiai įvairių religijų atžvilgiu bei visoms teikti vienodas teises, kas galiausiai vestų į bedievybę“ (Leonas XIII, enc. Libertas).
[21] Enc. Libertas, taip pat Immortale Dei.
[22] Pijus XII, kalba Ci riesce (1953 12 06). […]
[23] Pvz., matome jo encikliką Mediator Dei (1947 12 18). […]
[24] Enc. Immortale Dei, §15; Syllabus prop. 15 ir 16.
[25] [Pasaulietinės, nereliginės tvarkos pabrėžimas, religijos ir Bažnyčios išstūmimas iš viešosios sferos. – vert. past.]
[26] Enc. Libertas.
[27] Daug didesne už tą, kurios šiandien bijomasi iš daugelio valstybių, stipriai varžančių žodžio, spaudos ir veiksmų laisves. [Taigi autorius mano, kad visiška žodžio ir spaudos laisvė yra didesnė blogybė už galimus piktnaudžiavimus valstybine cenzūra! – vert. past.]
[28] Ta prasme kulto laisvė yra tas pat kaip kultų lygybė. Kitais atvejais valstybė nustato, kad yra vienas valstybinis kultas ar valstybinė religija, kitiems kultams paliekant vykdymo laisvę be tų privilegijų ar paramos, kuri teikiama valstybinei religijai.
[29] „Kas suvokia, kad Dievas yra, tas, nenorėdamas prieštarauti sau ir laikytis absurdo, turi būtinai suprasti, kad Dievas negali vienodai priimti bet kokio jam skiriamo kulto, nes tarp jų yra didžiulis skirtumas ir prieštaravimas… Todėl jie negali būti vienodai Dievui priimtini“ (enc. Immortale Dei, §42). Lk 11, 23: „Kas nerenka su manimi, tas barsto“.
[30] Ciceronas, De leg., II, 8.
[31] Hist., 39, 16. Mūsų padėtis būtų blogesnė nei romėnų – jie turėjo nors ir klaidingą, bet vieną valstybinę religiją, kuri palaikė imperiją. Romėnų valdžios nuosmukis prasidėjo tada, kai, priėmęs visų klaidingų kultų nedorybes ir blogybes ir drausdamas vien tikrąją ir šventąją Kristaus religiją, Romos miestas tapo „klaidos mokytoju“, kuris „viešpatavo beveik visoms tautoms, bet vergavo visų tautų klaidoms“ (šv. Leonas Didysis, Serm. in Nat. Ap.).
[32] „Vadinamoji tolerancija… gali būti tik blogio atžvilgiu“ (Augustinas, Enarr. in ps. 31). Todėl nereikia painioti visiškos kulto laisvės su tolerancija: „Gėris turi laisvę, blogis – toleruojamas. Skirtingai nei laisvės įstatymai, ediktai dėl tolerancijos tylomis pasmerkia ir nesutinka su tais dalykais, kuriuos leidžia“ (Vermeersch, La tolérance, Louvain, 1909, p. 6). […]
[33] Leonas XIII enciklikoje Libertas moko, kad gali būti, jog dėl bendrojo gėrio – ir tik dėl šios priežasties – žmonių įstatymai gali ar net privalo tolerantiškai pakęsti blogį. Taip pat enc. Immortale Dei, §51.
[34] Čia plg. Ruffini, La libertà religiosa, Torino, 1901, p. 10 – jis vadina toleranciją kilnia kaip privačią dorybę, bet laiko bjauria išmone, jei ji taikoma viešosios tvarkos juridiniams santykiams. Priešingai, žr. Billot, De habitudine Ecclesiae ad civilem societatem, Romae, 1922, p. 94 ir toliau.
[35] Aichner, Compendium iuris ecclesiastici, Brixiae, 1915, §52, n. 1; Billot, ten pat, p. 98.
[36] [Nukrypstančius nuo ortodoksinio, tikrojo tikėjimo. – vert. past.]
[37] Syll., prop. 77 ir 78. […]
[38] Enc. Immortale Dei, §54. Plg. enc. Libertas.
