Kauno forumo DEKLARACIJA: kauniečiai už gyvąją Lietuvą

Vilniaus forumas pažadino laisvą mintį. Sausio 12 d. Klaipėdoje gimė Klaipėdos forumas, o štai pastarosiomis dienomis buvusioje laikinojoje sostinėje susibūrę intelektualai įsteigė Kauno forumą.

Jūsų dėmesiui siūlome Kauno forumo įsikūrimo deklaraciją ir kviečiame apsilankyti naujajame jų puslapyje kaunoforumas.wordpress.com.

Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – tautos namų, bet ir laisvės bei tiesos pažadus. Kelio pradžioje tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų Lietuvos žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo greitai palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, kartais vykdyta kontroliuojant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinkos žmonės išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui. Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Valdžią paeiliui dalinasi elitų karuose susiformavusios ir partijomis pasivadinusios politinės grupuotės, kurios neturi jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu.

Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tai tik valdančiojo elito frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių lyderių asmeninės karjeros interesus. „Kairieji“ paslaugiai vykdo stambiųjų kapitalistų pageidavimus, „dešinieji“ apsunkina verslą ir žmones vis naujais mokesčiais, „centristai“ nedaro nieko, o rinkiminius pažadus užmiršta visi. Nenoras veikti pateisinamas ankstesnės valdžios paveldu ir opozicijos trukdymais. Gyvenama iliuzija, kad galima nieko nekeisti. Daugybę kartų pavyko išvengti rimtų sprendimų juos imituojant.

Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, nes piliečiai priversti balsuoti už iš anksto parinktus ir į sąrašus įrašytus kandidatus. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje. Balsams nusiurbti prieš rinkimus inspiruojami nauji kontroliuojami politiniai dariniai, spontaniškus visuomenės judesius taip pat įtraukiant į sistemą ir perimant jų valdymą. Rimtesni valstybės atnaujinimo siekiai apšaukiami kraštutinumais, nors dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo būtų galima apkaltinti valdžią. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito iškreiptumo ir neveiklumo pasekmė. Tokioje būklėje reformos nebeįmanomos.

Politinis elitas nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Susidariusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant ir tai tampa didžiausia valstybės problema. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų nesiima, nes tai jiems nenaudinga, o siekiantieji sprendimų yra atkirsti nuo politinės sistemos. Valstybės reformavimo būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje yra užblokuotas, o galėtų būti tikrąja, svarbiausia ateinančiųjų metų idėja Lietuvai.

Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis maitinama žiniasklaida organizuoja nesibaigiančius skandalus. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma veikla, o jų autoriai paskandinami patyčiose.

Skatinamas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepakantumo blogybėms pretekstu skatinamas vieni kitų skundimas. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.

II

Jei negali nieko duoti, visada gali ką nors uždrausti. Taip pradedama valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą ir tikrųjų laisvių suvaržymas, argumentuojant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu. Vis didesnė ir griežtesnė kontrolė imituojant permainas – tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis neįmanoma, kai su piliečiais nesitariama svarbiais klausimais. Todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, tuščių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti primityvūs būdai pelnyti politinį populiarumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus praktiškai.

Kultūros politika paversta pinigų dalybomis ir apdovanojimais politikams, pozuojantiems prieš televizijos kameras. Jie veikia pagal principą „kuo mažiau lėšų kultūrai – tuo ji paklusnesnė, tuo mažiau pavojinga menininkų mąstymo laisvė“. Netrukus Lietuvoje trinkelėmis bus išgrįsti miško takai grybautojams, kaip tuo tarpu kultūros leidiniai savo menkiems tiražams lėšų gauna vis mažiau. Rašytojai paversti prašytojais, menininkų gyvenimas virto kova už duonos kąsnį, žymiausi Lietuvos kūrėjai dirba užsienyje, o jaunieji talentai puoselėja svajonę kuo greičiau išvažiuoti.

Deklaruojant, kad vidurinioji klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų daroma viskas siekiant jį išnaikinti. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausomos. Gausiausia viduriniąja klase išlieka valdininkija, paklusni ir drebanti dėl savo darbo vietų, kuri yra ne stabilumo, o stagnacijos garantas.

Jeigu XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus neturi galimybės sudurti galą su galu – kalta valstybės tvarka, o ne jos gyventojai, kurių atskirties ir priešiškumo neišspręs jokia pilietybių gausa ir pasakos apie vienetines sėkmės istorijas. Valstybėje, kaip šeimoje, per vėlai pripažintos klaidos ir atgaila nieko nebepakeičia – išėjusieji nebegrįžta. Atkakliai nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad sukurta ir nuolat palaikoma socialinė atskirtis tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui.

Sukūrėme šalį su sparčiausiu internetu, tačiau iš jos masiškai bėga piliečiai. Sukūrėme ir kelias kitas, namie likusias „Lietuvas“, neapkenčiančias ir niekinančias viena kitą. Sočią ir išdidžiąją, laikančią kitus nevykėliais, kurios nemaža dalis kilus pavojui išsilakstytų. Alkanąją ir nusivylusią, kuri nebeatskiria valdžios nuo savo valstybės ir piktdžiugiškais plojimais pasitinka jų nesėkmes. Galiausiai didžiausią luomą abejingųjų, kuriems susvetimėjusi valstybė nesvarbi, kurie prisitaikys prie visko.

III

Žmogui ir šeimai reikia gyvenimo siekių, o visuomenei ir valstybei – idėjų, dėl kurių, reikalui esant, būtina ką nors paaukoti. Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų neatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginanti vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.

Nei Europos, nei viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi kito tikslo be noro egzistuoti sočiai, patogiai ir kiekvienam daryti iš principo viską, kas tik šauna į galvą, griežtai prižiūrint ir iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant biurokratinei valstybės mašinai. Juridiškai įteisinami visi įmanomi norai ir geismai. Prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės ir teisės be pareigų sampratos.

Kultūra yra nuolat palaikoma vertybių sistema. Didžiojo realityvizmo eksperimento, kuomet viskas vienodai reikšminga ir teisinga, erdvėje vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti žodžio laisvės ir savo įsitikinimų.

Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau vienijančio idėjų pagrindo. Tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako krikščioniškosios kultūros kaip civilizacijos išlikimo pagrindo, palikdamas tik bankrutavusias neoliberalizmo ir nemarksistinio multikultūralizmo idėjas.

Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą ir mažumos pareigas jau nebeliko. Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma įdiegti nuomonių diktatūra, visa jėga siekiant viešajame diskurse įtvirtinti prievartinę šventųjų karvių „įvairovę“, proteguojančią savus ir bet kokią kitą nuomonę smerkiančią kaip „neapykantos kalbą“.

Viena visuomenės dalis turi nuolankiai išpažinti amžinąją prigimtinę nuodėmę, atgailauti ir „persiauklėti“, prisiimdama vis naujus kaltinimus ir tenkindama vis naujas teisių pretenzijas. Tampa privaloma atsisakyti ne tik savo įsitikinimų, bet ir teisės vertinti, kitaip būsi apkaltintas netolerancija, pasitelkiant ir baudžiamosios teisės priemones.

Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir graži tik popieriuje, realybėje ji bejėgė. Tikrovėje nugali ne teisingesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma, – savęs.

Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas ištautinimo, išvalstybinimo ir multikultūralistinių idėjų realizavimo projektas. Tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris jau dabar susiduria su iš visuomenės kylančiu ir nuolat augančiu pasipriešinimu. Permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų visuomenių nepasitenkinimo. Tokiais augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymo laikais didžiausias pavojus gresia mažoms tautoms ir valstybėms. Kaip Lietuvai išgyventi globaliame pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?

Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.

IV

Lietuva turi tapti aktyvia diskusijos dėl Europos ateities dalyve ir lygiateisiškai dalyvauti Europos, kaip nepriklausomų, laisvų valstybių sąjungos, atsinaujinime, be kompromisų ginti esminius tautos išlikimo ir valstybingumo išsaugojimo interesus.

Lietuva turi būti sugrąžinta žmonėms ir tapti vieta, išvaduota nuo biurokratijos siautėjimo, partokratijos diktato, bulvarinės, indoktrinuotos žiniasklaidos melo ir socialinės atskirties, kur gera gyventi visiems.

Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Politinė sistema turi būti reformuota taip, kad užtikrintų visuotinę bendruomenių savivaldą, demokratinį ir tiesioginį visų lygių valdžios institucijų, teisėsaugos ir savivaldos vadovų ir pareigūnų renkamumą bei atsakomybę.

Valstybės gyvenimą keičia ne nepatenkintųjų diskusijų klubai ar inteligentų grupės. Tikrų reformų ir permainų valstybėje gali imtis tik sutelkta ir vieninga jos piliečių politinė valia. Gyvųjų ir neužmigusiųjų yra visuose visuomenės sluoksniuose – valdžios struktūrose ir partijose, versle ir kultūroje, kiekviename mieste ir kaime.

Visuomenės sąmonėje ir judesiuose galioja riedančių nuo kalno akmenų principas. Valstybės atsinaujinimas – tai žadinimo procesas, kurį miegantis organizmas visada atmeta, tačiau laisviems žmonėms atsitiesus atsiranda ir idėjų, ir programų.

Pirmieji pokyčiai turi įvykti mūsų galvose. Reikia labai nedaug – tik ryžtis asmeniškai dalyvauti valstybės gyvenime, taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis siekti, kad mums būtų sugrąžintos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės.

Telktis ir telkti visuomenę, priešintis mūsų laisves ir valstybės interesus pažeidžiantiems planams ir veikimui, remti pažangius visuomenės ir atskirų žmonių veiksmus ir sumanymus. Inicijuoti politinių ir visuomenės gyvenimo reformų aptarimą ir siekti jų įgyvendinimo. Mes dar tikime, kad įmanoma.