Kazimieras Župerka. Kodėl negalima pritarti Loretos Vaicekauskienės požiūriui į valstybinės kalbos politiką?

Balandžio 3 dieną LRT.lt portale paskelbtas Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro profesorės Loretos Vaicekauskienės straipsnis šiurpinančia antrašte: „Valstybinės kalbos įstatymas – antikonstitucinis, nepramiegokim“. Kur jau ten pramiegosi – užmigti ar bepavyks!

Bet pradedi rašinį skaityti, ir išgąstis atlėgsta. Pasirodo, autorė pasitelkė dažną nūdienos žurnalistikos triuką: antraštę, kurios rėksmingo teiginio rašinio turinys nepatvirtina.

Nurodomi du įstatymo projekto „nesusipratimai“, dėl kurių jis atseit ir esąs antikonstitucinis: (1) „valstybinės kalbos“ sąvoka susiaurinta iki „bendrinės kalbos“, (2) „problemiškam“ įstatymui ketinama suteikti konstitucinį statusą. Reziumuojama: šitų „dviejų aspektų neturėtų likti“.

Pradėsiu nuo antrojo „nesusipratimo“. Argi įstatymas taps antikonstitucinis dėl to, kad bus įvardytas (kaip dabartinis projektas) konstituciniu įstatymu? O jeigu žodį „konstitucinis“ nubrauksim, tai įstatymas (jau nekonstitucinis) nebebus antikonstitucinis, tai yra neprieštaraus Konstitucijos nuostatoms? Kad to aukštesnio statuso rengiamam įstatymui reikėtų, argumentuotai yra paaiškinusios Lietuvių kalbos instituto mokslininkės atsakyme Loretai Vaicekauskienei.

Keblesnis antrasis „nesusipratimas“. Ar tikrai įstatymo projekte „valstybinė kalba“ susiaurinta iki „bendrinės“? Ne. 2 straipsnyje („Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“) pateikti „bendrinės lietuvių kalbos“ ir „bendrinės lietuvių kalbos normos“ apibrėžimai, o toliau visame projekte vartojami junginiai „valstybinė kalba“ arba „lietuvių kalba“. „Bendrinės kalbos“ sąvoka atsiranda tik dokumento pabaigoje, 16 straipsnio 3 punkte štai tokiame kontekste: „Valstybė užtikrina informacijos apie bendrinės lietuvių kalbos normas ir kalbos rekomendacijų, kitų kalbos išteklių prieinamumą visuomenei.“ Dar kartą terminas pavartotas 17 straipsnyje: „Teisės aktų, dokumentų ir viešosios informacijos kalba turi atitikti bendrinės lietuvių kalbos normas“. Argi šie teiginiai įstatymo projektą daro antikonstitucinį?

Didžiosios bėdos yra kitos. Ir įstatymo rengėjų, ir kritinio straipsnio autorės. Pastaroji projekto tekstą cituoja kaip patinkama.

Didžiosios bėdos yra kitos. Ir įstatymo rengėjų, ir kritinio straipsnio autorės. Pastaroji projekto tekstą cituoja kaip patinkama. Rašo: [bendrinė kalba] „apibrėžiama kaip tokia, kurios normas nurodo „įgaliotos valstybės institucijos“ ir kuri privaloma viešumoje“. Sukurpus tokį apibrėžimą čia pat vertinama: „toks antimokslinis bendrinės kalbos ir kalbos normos apibrėžimas buvo būdingi sovietiniam režimui“. O paskaitykim įstatymo projekte: „Bendrinė lietuvių kalba – taisyklinga ir funkcionali, lietuvių kalbos žodyno, gramatikos, rašybos ir skyrybos normomis pagrįsta rašytinė arba sakytinė lietuvių kalba, skirta vartoti viešajame gyvenime. / Bendrinės lietuvių kalbos norma – kalbos dėsniais pagrįstas ir kodifikuotas kalbos faktas.“ Taigi, į citavimo tikslumą, mokslinį sąžiningumą lingvistės numota ranka.

Dėl rengiamo valstybinės kalbos įstatymo Loreta Vaicekauskienė žurnalistų buvo pakalbinta ir anksčiau, 2021 metais (lrt.lt, 2021-11-16). Tada ji pateikė šitokį apibrėžimą: „Bendrinė kalba yra tokia kalbos atmaina, kurią žmonės laiko geriausia, tinkamiausia vartoti viešai. Paprastai tai bus tarmės atspalvio neturinčios, rašytinės kalbos gramatiką atitinkančios kalbos formos. Sovietmečiu iš bendrinės kalbos idėjos visiškai išbraukti kalbos vartotojai. Žmonių kalba pavadinta netaisyklinga, o bendrinės kalbos taisyklių ir normų kūrėjais tapo kalbininkai“ (čia ir toliau paryškinu cituodamas).

Kad įsitikintume, jog sovietinė ideologija ir sovietmečiu plėtota lingvistika toli gražu nebuvo viena ir tas pat, pacituosiu kalbos normos apibūdinimus iš dviejų sovietmečiu išleistų kalbotyros veikalų, dariusių nemažą įtaką atitinkamai rusų arba lietuvių kalbos moksle, švietime, tvarkyboje įtvirtinant tam tikrą bendrinės/literatūrinės kalbos bei kalbos normos sampratą. Aleksandro Gvozdevo „Rusų kalbos stilistikos apybraižos“ trečiajame (1965 m.) leidime (jis pasirodė kaip tik man pradėjus dėstyti lietuvių kalbos stilistiką būsimiesiems mokytojams) rašoma: „Kalbos normas lemia socialinis veiksnys: taisyklinga, leistina, pageidautina kalboje yra visa, kas padeda patogiai, paprastai, tiksliai bendrauti visiems kalbos vartotojams; netaisyklinga, neleistina visa, kas sunkina bendravimą“ (p. 9). O šit ištrauka iš Aldono Pupkio „Kalbos kultūros pagrindų“ (1980 m.): „norma yra realiai egzistuojanti visuotinė vartosena, nepriklausanti nei nuo individo pažiūrų ar norų, nei nuo rašytinių autoritetų – norminamųjų žodynų, gramatikų ir kitų panašių darbų. Visa, kas visuotinai vartojama, kas yra visos tautos įprotis, ir yra norma“ (p. 20).

Kaip žinoma, skiriama realioji ir kodifikuotoji norma. A. Gvozdevo pateiktame apibūdinime abu normos tipai yra sujungti. A. Pupkio tekste kalbama apie realiąją normą. Kalbos įstatyme, savaime suprantama, turi būti rašoma (taip ir yra) apie kodifikuotąją normą. Realiąją normą tiria kalbininkai ir fiksuoja norminamuosiuose žodynuose, gramatikose, specialiuose kalbos patarimuose.

susidūrėm su prasimanymu arba su sąmoningu skaitytojo apgaudinėjimu.

Loretos Vaicekauskienės skelbinys akivaizdžiai orientuotas ne į kalbininkus, nori nenori studijavusius sovietmečio kalbotyrą, o į platesnę šiandienos visuomenę, be abejo, ir į politikus, – šie gi nešoks skaityti sovietmečio kalbotyros tekstų, tikrinti autorės teiginių teisingumo, tai ir nesužinos, kaip ten iš tikro buvę…

Taigi, susidūrėm su prasimanymu arba su sąmoningu skaitytojo apgaudinėjimu.

Lietuvių kalbos instituto išvadose „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo 2022 metų projekto“ priekaištas įstatymo rengėjams dėl mūsų čia svarstomo klausimo suformuluotas labai tiksliai: „Projekte nėra apibūdintas valstybinės kalbos ir bendrinės lietuvių kalbos santykis“. Taip pat išvardytos ir kitos įstatyme apibrėžtinos sąvokos, pavyzdžiui: nėra apibūdinta, kaip suprantama viešoji kalba; ji esanti oficialioji ir laisvoji, kokybės, taisyklingumo reikalavimai keliami pirmajai atmainai.

Rodos, skelbdama savo nuomonę apie rengiamą valstybinės kalbos įstatymą, straipsnio autorė turėjo bent kiek pakomentuoti Lietuvių kalbos instituto išvadas: į kuriuos teiginius jai atrodo esą būtina atsižvelgti, o kurie jai atrodą nepagrįsti ir kodėl. Bet kur tau! Tokiems komentarams reikėtų daugiau laiko ir gero išvadose aptariamų dalykų išmanymo. Kur kas paprasčiau drėbti: Lietuvių kalbos institutas esąs politizuota institucija, kalbos „normas“ gaminanti VLKK partnerė! Viens du – ir kitamaniai kalbininkai sudoroti.

Kalbininkai kolegos, su kuriais ne vienus metus kartu darbuotasi, užimant net vadovaujamas pareigas. Tyčia žvilgteliu į knygų lentyną: ką čia turiu iš naujausių Instituto leidinių – iš jų juk turėtų sklisti tas politizavimas… Štai – Rūtos Kazlauskaitės parengti „Grinkiškio apylinkių tekstai“ (2021): „Leidinio rengimą bei leidybą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kalbos tyrimų <…> programų lėšų“; „Tai pirmasis „Tarmių tekstyno“ serijos leidinys, supažindinantis su vakarų aukštaičių šiauliškių patarme“.

Siūlau straipsnio autorei bent pavartyti šį puikų leidinuką, kartu prisimenant, kokius didžiulius tarmių tyrimo darbus yra nudirbę Instituto mokslininkai ir mokslininkės, pasidžiaugti planais („Tarmių tekstynas“!), – gal suvoks, kad jos anatema abiem minėtoms institucijoms nepagrįsta.

Pati L. Vaicekauskienė dažna proga pasako gražių žodžių apie tarminį kalbėjimą. Ir aptariamame rašinyje ji pirmiausia mini tarmių žmones: „Konstitucija mums visiems (žemaičiams, aukštaičiams, dzūkams, suvalkiečiams, gyvenantiems miestuose, miesteliuose ir kaimuose <…>, garantuoja teisę komunikuoti lietuviškai savais žodžiais“. Tik kam, kokiais sumetimais, reikia nereikia, tarmes vis priešina bendrinei kalbai, užuot pastebėdama ir kitiems parodydama tų lietuvių kalbos atmainų sąsajas ir dermę?

O kas pavadinta politizavimu? Jeigu nuostata, kad kalbą reikia vartoti ne bet kaip, kad ji turi būti gerbiama (Dionizas Poška: „Gerbk tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą…“), išmintingai puoselėjama, saugoma nuo realiai egzistuojančių grėsmių, – tegul bus palaimintas toks politizavimas!

L. Vaicekauskienė buvo kategoriška: jokio valstybinės kalbos įstatymo nereikia

Kalbinama 2021 metais, L. Vaicekauskienė buvo kategoriška: jokio valstybinės kalbos įstatymo nereikia, Konstitucijoje įrašyta, kad valstybinė Lietuvos Respublikos kalba yra lietuvių kalba, ir šito esą pakanka. Dabar ji taip nebesako, netgi parodo, kad vienokius ar kitokius kalbos ar kalbų įstatymus turi kalbos politikos pavyzdžiu Lietuvai siūlomos Skandinavijos šalys: net joms, „kur žmonės laimingi ir kultūra pavydėtinai tvarkoma“, tokių įstatymų prireikia. Beje, tų, tarpusavy artimų, šalių įstatymai nevienodi – kiekvienos šalies sava istorija, tradicijos, kalbos ar kalbų situacija. Juo labiau mums netinka ką nors perimti tiesiogiai iš svetur, menkinant savą šimtametę kalbos tvarkybos patirtį, nenorint ar negebant matyti, kas joje neatgyvenę, reikalinga ir dabarčiai, – parodykit man kitą taip neišmintingai besielgiančią tautą!

Informaciją iš skandinavų, kuria atseit turėtume pasinaudoti, straipsnio autorė parinkusi, švelniai tariant, keistoką. Štai giriamas Suomijos dvikalbystės pavyzdys. Kam jis mums? Kaip pagrįstai nurodoma Lietuvių kalbos instituto išvadose, dabartinėje Valstybinės kalbos įstatymo redakcijoje dvikalbystei ir taip jau palikta landų. Dar sužinome, kad Švedijoje geros sąlygos išmokti mažumų kalbų. O ar Lietuvoje ne? Tai juk garantuota esamais įstatymais, o šiuo atveju rengiamas valstybinės kalbos (o ne Lietuvoje vartojamų kalbų) įstatymas. Autorė džiaugiasi Islandijos įstatymo dėmesiu neįgaliųjų kalboms. Tarsi Lietuvoje jos būtų diskriminuojamos. Ir rengiamo įstatymo projekte yra atskiras punktas dėl gestų kalbos.

Baigdama savo rašinį Loreta Vaicekauskienė dar paragina „mielus Seimo narius“ išbraukti „tą varganą mokyklinį rašinėlį įstatymo pradžioje apie „vertybes“, „orumą“ ir „pagarbą“.“ Tas „mokyklinis rašinėlis“ – tai normali, aukštesnio statuso įstatymams būdinga preambulė, paprastai rašoma – ir parašyta! – ne griežtu dalykiniu administraciniu, o publicistiniu stiliumi. Kai žinai lingvistines ideologines autorės „vertybes“, tai suvoki, kad ją iš kantrybės veda jau vien ši preambulėje su žodžiu „Seimas“ einanti pusdalyvinė konstrukcija: „įtvirtindamas tradicijomis ir mokslu grindžiamą bendrinės lietuvių kalbos puoselėjimą kaip prioritetinę lietuvių kalbos tvarkybos kryptį“.

Garsiosiose „lyčiai jautrios kalbos gairėse“, kurių viena iš autorių yra L. Vaicekauskienė, Universiteto žmonėms pasiūlyta vadintis „žmogomis“, atsisakyti neva diskriminacinės apibendrinamąja reikšme vartojamos vyriškosios giminės daugiskaitos, ją keisti moteriškąja gimine arba trumpiniais. Tai ar gali tokio „dokumento“ bendraautorė ramiai žiūrėti į tai, kad lietuvių kalbos puoselėjimą, bendrinės kalbos tvarkybą ir toliau siekiama grįsti tradicijomis ir mokslu, o šitokį siekimą įtvirtinti net konstitucinio statuso įstatymu?!

Tik atsižvelgiant į Lietuvių kalbos instituto pastabas, geranoriškai bendradarbiaujant Įstatymo rengėjams ir Instituto mokslininkams, galima tikėtis Valstybinės kalbos įstatymo, atitinkančio dabartinę lietuvių kalbos situaciją ir besiklostančias aplinkybes, kai gimtakalbių lietuvių sparčiai mažėja ir auga imigracijos, ypač rusakalbės, mastai.