Kelia grėsmę tūkstančiams valdininkų

Danutė Šepetytė

Technologijos mokslų daktaras, buvęs ilgametis KTU gimnazijos vadovas Bronislovas BURGIS, klausiamas apie klampias švietimo problemas, sako, jog tik visiškas kvailys pjauna vištą, kuri deda aukso kiaušinius. Tačiau neabejoja, kad skaidri pedagogų atestacija, galinti atsijoti tinkamus specialistus, keltų pavojų ne tik jiems, bet ir tūkstančiams valdininkų. Todėl sistema ir murkdosi baloje, žlugdydama geriausius ir pataikaudama tinginiams.

Technologijos mokslų daktaras, buvęs ilgametis KTU gimnazijos vadovas Bronislovas Burgis.

– Sakoma, kad mokytojas yra sistemos dalis ir kaip veikia sistema, taip veikia ir jos sraigtelis – mokytojas. Vadinasi, kol sistema sulaukia blogų vertinimų, apie mokytojo prestižo kilstelėjimą apskritai keblu kalbėti?

– Kadaise mokytojai buvo tremiami į Sibirą, nes nesutiko pakeisti savo pažiūrų. Dabar mokytojai tyli kaip pelės po šluota, kai kokie nors niekšeliai arba „supertėveliai“ užpuola jų kolegą, prisitaiko prie atestacijų, kurių metu bet koks menkysta gali ateiti ir tikrinti pamoką, gali priversti prirašyti krūvas beprasmių popierių. Taip, sistema kol kas žlugdo geriausius ir pataikauja tiems, kurie vargais negalais baigė tą universitetą, į kurį geriausieji abiturientai nė žiūrėti nežiūrėjo. Turi būti labai ryškus skirtumas tarp tų, kurie objektyvia, oria ir prasminga atestacija patvirtintų savo aukščiausią kvalifikaciją, ir tų, kurie tik pradėtų eiti pažangos keliu.

– Galbūt mokytojų streikus reikėtų laikyti vienais iš veiksnių, keliančių pagarbą pedagogo luomui?

– Ar tai buvo streikai? Vienas juokas! Kai mane užpuolė tie niekšai, vienas Mokytojas iš Raseinių man paskambino ir pasakė: „Prieškario Lietuvoje iškart būtų buvęs visuotinis mokytojų streikas!“ (B.Burgis turi mintyje skandalingą atvejį, kai jis buvo teisiamas „dėl sistemingo moksleivės bauginimo“ ir galų gale buvo visiškai išteisintas – D.Š.) Mokytojai turi šviesti žmones, kurie vis dar tiki dabartiniais rinkimais (kurie tiki, kad į Seimą galima neišrinkti G.Kirkilo, J.Bernatonio…). Jei valdžia apgauna mokytojus, laužo savo duotus pažadus, streikas turi būti visuotinis ir tęstis tol, kol laimės teisybė. Bet yra tokia bėda: daugybė mokytojų žino, kad, patikrinus jų žinias ir gebėjimus, paaiškėtų, jog jie nėra ir niekada nebus mokytojai… Todėl ir nėra vienybės.

– Mokymosi procese, be abejo, svarbūs visi dalyviai ir jų teisės, tačiau apgailėtina, kai, tarkime, mokytojas, apipiltas fekalijomis, privalo pagarbiai elgtis su jį užpuolusiu chuliganu, nes jis yra mokinys. Kaip pasitarnauja mokytojo prestižui panaši nebaudžiamumo praktika?

– Blogio toleruoti negalima – nei dieną, nei valandą! Negalima atsitraukti prieš jokius „autoritetus“, negalima paklusti pseudoedukologams. Žinoma, keikti, mušti moksleivių negalima, bet leisti, kad jie tave keiktų, muštų – absurdas! Mokykla, policija, teismai turi labai aiškiai žinoti, kaip neleisti, kad moksleivių įžūlumas, agresija būtų nebaudžiami. Tačiau visada reikia prisiminti, kad jie yra vaikai.

– Šiandien daug šnekama apie nacionalinį Vyriausybės inspiruotą partijų susitarimą dėl švietimo. Būtumėt linkęs jam pritarti?

– Priminkite man, kuris jau čia susitarimas? Tai ką, tautinės mokyklos jau nekursime? O dabar jau mokytojai nestreikuos ir jų profsąjunga bus viena? Ir mokytojo profesija taps prestižine jau vien dėl to susitarimo? Švietimui reikia ne susitarimų, švietimui reikia konkrečių veiksmų ir konkrečių rezultatų – čia ir dabar. Nesvarbu, kas valdžioje. Nesvarbu, kad rinkimų metai.

– Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva buvo įtvirtintos mokyklų vadovų kadencijos, dėl ko net puikiai dirbantys direktoriai buvo nušalinti nuo pareigų. Kokios naudos davė šis naujadaras?

– Niekas nepjauna vištų, kurios deda auksinius kiaušinius. Keisti gerą vadovą blogesniu gali tik labai kvailas viršininkas. Perkelti vadovą iš vienos mokyklos į kitą irgi yra visiška nesąmonė: perkeliamasis baigiamuoju laikotarpiu dirbs blogai ir pradėdamas darbą naujoje vietoje dirbs blogai. Todėl dabar ir trūksta mokyklų vadovų: kas tau eis ten, kur bus pastumdėlis? Kodėl buvo tokia iniciatyva? Todėl, kad yra didelė problema: nėra teisingos, objektyvios, nekorumpuotos vadovų darbo įvertinimo sistemos. Todėl „stogą“ turintys (dažniausiai giminystės, „švogerizmo“ ryšiais ar kyšiais jį susikūrusieji) mokyklų direktoriai blogai dirbti gali dešimtmečius. Mokytojai kenčia. Neapsikentusieji reikalauja įvesti vadovų kadencijas. Kodėl nereikalauja teisingos atestacijos? Todėl, kad bijo teisingos atestacijos ir mokytojams, – tai grėsmė šimtams, gal net tūkstančiams mokytojų. Maža to, teisinga atestacija yra grėsmė tūkstančiams valdininkų.

– Kaip vertinate kitur (pvz., Suomijoje) nusižiūrėtų švietimo aspektų diegimą į lietuvišką realybę? Apskritai, ar įmanu, neturint visumos vizijos, pakeičiant vieną kitą detalę, tikėtis gero rezultato?

– Du mano anūkėliai mokosi Stokholmo centre. Kokia puiki mokykla! Kokios dirbtuvės, užklasinė veikla, sportas, bet… tėvų susirinkimuose niekas negirdi, kad vienus vaikus girtų, o kitus peiktų. Bendra nuostata – visi turi mokytis vienodai, nereikia skatinti lyderių ar bausti atsiliekančiųjų. Ar mums tai priimtina? Manau, kad ne, nes aš pastebiu savo anūkėlių gabumus ir norėčiau, kad jie būtų skatinami. Bet Švedija yra Švedija: maksimali tolerancija, vengimas didžiuotis turtais, prabanga. Pasimokyti iš Suomijos, Švedijos, net Kinijos, Korėjos ar Japonijos galima, bet kopijuoti nieko nereikia. Lietuva gi nenukopijavo nei tų šalių istorijos, nei tenykščių žmonių gyvenimo būdo. Lietuvoje turi būti lietuviškas švietimas, kuriuo domėtųsi, kuriuo gėrėtųsi kitos šalys.

– Kaip jūs pats suprantate mokyklos tinklo optimizavimą? Kame priežastis, kad mūsų švietimo sistema nesugeba pakelti ugdymo kokybės?

– Reikia dviejų dalykų: mokykla turi būti savarankiška ir mokykla negali paklusti dviem ponams: vietiniams ir centriniams. Kapitalizmas už lango, o mokyklos dirba socializme, jas moko, stumdo ir tampo visi, kas netingi. Yra blogai, visi tai matome. O kas už tai nubaustas? Juk trisdešimt metų ne Maskva mums diktuoja sąlygas! Laikas pripažinti, kad vietinės valdžios interesai vienokie, centrinės valdžios – kitokie, mokslo siekiančių šeimų interesai visiškai nesutampa su atestatų ir diplomų siekiančių šeimų interesais. Laikas pripažinti, kad visi tie, kurie „vairavo“ švietimą, turi pasitraukti ir atiduoti vairą tiems, kurie prisiima atsakomybę už rezultatus.

– Kai kurie tėvai laikosi nuostatos, kad mokykla turi garantuoti akademinius rezultatus, bet vertybiniai orientyrai – ne jos reikalas. Kas juos turėtų diegti, jei manote, kad jie būtini?

– Kas diegė vertybinius orientyrus tiems, kurie dabar valdžioje? Niekas nediegė, mes tai kasdien matome. O juk mokslus jie (ne visi) yra baigę? Tiesa, ar pastebėjote, kad tik vienas kitas politikas, verslininkas, valdininkas retkarčiais kaip argumentą pasako, kad mokėsi gerai? Kiti slepia, kad mokėsi blogai! Žmogus, kurio akademiniai rezultatai geri, o vertybinių, moralinių orientyrų nėra, panašus į robotą: gali būti naudingas, bet gali būti žiaurus, niekšingas, pavojingas.

– Jums, matematikui, turbūt malonu dėl valstybinio matematikos egzamino, tačiau ar ne daugiau išloštume kaip Tauta, valstybine pavertę Lietuvos istorijos discipliną?

– Oi, ne, valstybinį matematikos egzaminą (VBE) vertinu labai blogai! Jo sudarytojai pataikauja nemokšoms (iškreipia atranką į aukštąsias mokyklas), bet skriaudžia geriausius. Kokia gali būti motyvacija gerai mokytis, jei nė vienas (!) abiturientas neišsprendžia visų VBE uždavinių? Panašu, kad užduočių sudarytojai patys niekada nesiekė ir nepasiekė aukščiausių rezultatų. Lietuvos istorijos valstybinio egzamino šiuo metu rengti jokiu būdu negalima! Jūs pastebėjote, kiek kartų ir kaip jau perrašyta trisdešimties pastarųjų metų istorija? Kurios partijos šalininkai kurtų užduotis? Kaip abiturientai turėtų veidmainiauti, kad būtent jiems įtiktų? Jau gana to, kad lietuvių literatūros moksleiviai mokomi ne pagal tai, kokia ta literatūra, o pagal tai, kaip dabartiniams politikams tinka jos autoriai…

– Galbūt mokytojams turėtume ironiškai tarti „dėkui“, kad Nepriklausomybės karta taip aktyviai „balsuoja kojomis“ (turiu galvoje emigraciją)?

– Labai puiku, kad lietuvaičiai važiuoja į prestižinius pasaulio universitetus! Nieko tokio, jei ne vienas ir lieka kitose šalyse. Tai ne ta emigracija, į kurią mes žiūrime su gailesčiu ir nuoskauda. Mes juk turime džiaugtis, kad esame pasaulio žmonės, laisvi keliauti, laisvi pasirinkti. Mano gimnazistai dirba ir Silicio slėnyje, ir Britanijos bankuose, ir Šveicarijos klinikose. Tai puiku! Ar Domantas Sabonis yra nuostolis Lietuvai? Blogiau yra štai kas – Lietuvoje pralobę politikai, verslininkai visai nebesirūpina švietimu, nes žino, kad savo vaikus išsiųs studijuoti ten, kur už didelius pinigus viskas nuperkama. Ta tendencija, kad jau nuo mažų dienų suplanuojamas gyvenimas, „per bankus“ sukuria milžinišką takoskyrą tarp turtingų ir neturtingų.

– Kokį tikslą kėlėte sau kaip KTU gimnazijos vadovas, kokį žmogų norėjote išleisti į gyvenimą?

– Tai lengva matyti iš to, ką per ketvirtį amžiaus parengėme. Mano gvardija yra pasaulio pažiba ir mano sielai atgaiva! Gyvenau su savo moksleiviais palaimoje, nes mačiau, žinojau, kad jais visą likusį gyvenimą galėsiu gėrėtis. Mokytojai, mokyklų vadovai nieko daugiau ir neturi daryti, tik stebėti, kad parengia tuos, kuriais gali gėrėtis visi žmonės. Žinoma, yra išimčių, to neišvengsi. Ne vien mokykla, bet ir šeima išugdo arba „sugadina“ žmogų… 1989-aisiais, kai įsteigėme KPI Eksperimentinę vidurinę mokyklą, kurią po metų pavadinau gimnazija, tikrai nemaniau, kad trisdešimties metų nepakaks švietimui Lietuvoje suklestėti. Bet jis nesuklestėjo… Nes valdžia išgyveno ne tokį virsmą, kokio visi tikėjomės. Bet palaukite dar, palaukite! Tuoj švietimu pasirūpins užaugę mano pirmųjų laidų gvardiečiai!

– Žvelgiu į jus kaip į žmogų, turintį neįkainojamos pedagogo ir vadovo patirties. Ji, kaip ir kitos geriausių mūsų mokytojų patirtys, galėtų pasitarnauti švietimo sistemai, jau tiek laiko besimurkdančiai toje pačioje (knieti sakyti: nekompetencijos) baloje. Kaip jūsų gebėjimai išnaudojami „Vardan tos…“?

– Baigęs daugiau kaip pusšimtį metų trukusią tarnybą švietime ir iš Kauno pervažiavęs gyventi į Vilnių, ėmiausi siūlytis įvairiausioms švietimo institucijoms. Mano amžiaus žmonės žino, kad dirbti vien seneliu nėra pati geriausia dalia. Siūliausi švietimo ministrei, viceministrui, dabartiniam ministrui, siūliausi universitetui, kelioms mokykloms, švietimo centrams, Nacionaliniam egzaminų centrui ir kt. Deja… Gal jie visi bijojo konkurencijos? Gal jie bijojo to, kuris nepabūgo teismų?

Neleidžia pro duris – reikia lipti pro langą. Mano vaikai padovanojo man labdaros ir paramos fondą, geri žmonės jį kasmet papildo, todėl galiu vieną po kito rengti konkursus moksleiviams ir mokėti solidžias premijas. Retkarčiais tolimesnių miestų (kurių neužmato centrinių cerberių akis) mokytojai pakviečia surengti seminarą jiems ar jų moksleiviams. O, kaip aš mėgstu seminarus moksleiviams! Leidyklos užsakymu per penkerius metus parašiau net tris matematikos knygas vyresniųjų klasių moksleiviams. Dvi bus išspausdintos šiemet.