Jūratė Laučiūtė | Veidaknygė
Ar norite žinoti, kas iš lietuviais save vadinančių dirbtinio intelekto produktų taip nemyli lietuvių, jog nenori pripažinti Vilnių buvus, esant (ir būsiant?) lietuvių kurtos Lietuvos valstybės sostine?
Skaitykite Dariaus Kuolio straipsnį „Lietuviškasis Vilnius: ar tokio būta?“ [Būdas, 2023, Nr. 6].
Žemiau pateiksiu keletą pavardžių žmogėnų, garsiausiai neigiančių lietuviškąjį Vilnių:
„Krašto istorikai ir rašytojai, kadaise „ieškoję lietuvių Lietuvos istorijoje“, pastaruoju metu vis dažniau stengiasi jų nepastebėti ar net neigti jų buvimą“ – rašo D. Kuolys ir ima vardinti tokius neigėjus. Aš juos sunumeravau, kad jums, skaitytojams, būtų paprasčiau. Taigi:
- Alfredas Bumblauskas (profesorius, istorikas): „LDK buvo gerai visoms kalboms, išskyrus lietuvių… /…/ LDK buvo gera visiems, tik ne lietuviams“ (žr. „Lietuvos istorija kiekvienam“);
- Rūstis Kamuntavičius: „Gudų bendruomenė šiame [Vilniaus – D.K.] mieste ilgą laiką buvo didesnė nei lietuvių“. [D. Kuolys kritikuoja šį teiginį, nes autorius nenurodė, kuriuo konkrečiai metu taip dėjosi – J.L.]
- Tomas Venclova: „Miesto pavadinimas siejamas su upėvardžiu Vilnia, o šis savo ruožtu su lietuviams ir slavams bendru žodžiu „vilnis“… /…/ Senas kalbininkas, kurio paskaitas lankiau universitete, tvirtino, jog miestas iš tikrųjų yra Vilnia, o žodis „Vilnius“ – dirbtinis, įsigalėjęs tik devynioliktame amžiuje, /…/ Lietuviai ir slavai miesto apylinkėse nuo senų laikų gyveno pramaišiui – turbūt galima sakyti, kad Vilnius buvo prie pat jų ribos, neaiškiame pereinamajame ruože. /…/ Trečioji tauta – lenkai – kelis šimtmečius Vilniuje ir aplinkinėse vietovėse buvo labiausiai pastebima.“ („Vilnius: asmeninė istorija“, 2011). T. Venclova nusišnekėjo ir daugiau. Pasak jo, lietuvių kalba iš Lietuvos sotinės jau XVI–XVII a. pasitraukusi: „autochtonų kalba netrukus dingo ir iš miesto“.
[„Nusišnekėjimu“ šį T. Venclovos teiginį vadinu atsakingai, nes aš asmeniškai Rusijos Mokslų Akademijos archyvuose studijavau ką tik į Rusijos imperiją įtraukto vadinamojo „Vakarų krašto“ gyventojų surašinėjimo duomenis – o tai įvyko pačioje XVIII a. pabaigoje – ir jų duomenys liudija, kad vadinamojoje Vilniaus gubernijoje aplink Vilnių beveik visur gyventojų didžiąją dalį sudarė lietuviai – J.L.].
- Kristina Sabaliauskaitė. Jos įsitikinimu, kaip rašo D. Kuolys, „su Vilniumi, jo senamiesčiu nieko bendra negalintys turėti XX šimtmečio pradžios lietuviai, net čia daug metų dirbęs Jonas Basanavičius. Paskelbtame laiške visiems „buvusiems, esamiems ir būsimiems Vilniaus merams“ ji aistringai protestuoja prieš sostinėje Didžiojo Vilniaus seimo sumanytojui, Vasario 16-osios Akto signatarui pastatytą paminklą: „Štai įspraudėme Joną Basanavičių į kelioms konfesijoms šventą miesto Aštrųjį trikampį. /…/ Ne atvykėlių užgaida Basanavičiaus aikštė. /…/ Atleiskite, bet ši Senamiesčio aikštė niekada nesisies su Basanavičium. Niekaip.“ (K. Sabaliauskaitė, „Laiškas…“).
Pasak Kuolio, Sabaliauskaitės „nuosprendis J. Basanavičiui ir lietuviškam Vilniui radikalus: tarp „kelių konfesijų“, kurių nariams Vilniaus Aušros vartų prieigos šventos, lietuvių nebuvę, nėra ir nebūsią. Taip radikaliai lietuvių atžvilgiu, regis, nebuvo nusiteikęs net Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis, leidęs miesto visuomenei su velioniu J. Basanavičiumi atsisveikinti Katedroje ir pats aukojęs Mišias.“
Štai jums ketvertukas, brukantis Vilnių kam tik nori, tik ne lietuviams.
Koks epitetas jiems labiausiai tiktų? Slepiuosi už akinių, kad nepamatytumėte mano minčių.
***************
Žemaičių ir lietuvių, kuriems makaronus ant ausų kabina prof. Bumblauskas, globalus lietuvis Tomas Venclova ar lietuviškai rašanti lenkė Kristina Sabaliauskaitė, dėmesiui:
Pagal Darių Kuolį, „Išlikęs 1710–1723 m. rašytas „Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis“ liudija, kad tuo metu jėzuitai Lietuvos sostinėje lietuviškus pamokslus sakydavę nuolat: paprastai prieš lenkišką, kartais – be lenkiško – vien lietuvišką kartais su lenkišku ir ŽEMAITIŠKU. Jėzuitų lietuviški pamokslai skambėję ne tik Šv. Jono bažnyčioje, kolegijos refektorijuje, bet ir sostinės pranciškonų, dominikonų, karmelitų bažnyčiose: „1723 Viešpaties metai. /…/ Verbų sekmadienis. Mišias su Komunija ir verbų pašventinimu laikė t. ministras. Pamokslas buvo tik lietuviškas. /…/ lenkiškai pamokslą sakė t. Sadovskis, lietuviškai – mag. Buivydas ir dar vienas – aukšto stiliaus ŽEMAIČIŲ kalba.“ /žr. Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis. 2004. XVI–XVII, 13, 605, 613/
Reikia būti bepročiu, kad taip porintum ir manytum. Tegul jie visi atsako, kas įkūrė Vilnių?
Ačiū gerb. Autorei, kad rašote. Šaunuolė. Viešinti tokius, nes žmonės nesidomi politika ir yra lengvai apmulkinami.