www.bernardinai.lt
Rosita Garškaitė
Greito maisto užkandinėse „Keulė rūkė“ nesilankau ir kitiems nesiūlau ar atkalbu nuo 2015 m. lapkričio, kai pro kruvinojo penktadienio Paryžiuje socialiniuose tinkluose paplitus saitažodžiui „prayforparis“, įstaigos savininkai paviešino kokčią iliustraciją. Šalia mėsainio – maldaknygė ir iš jos išplėšti lapai, sulaistyti padažu. Tada jie rašė taip: „Šiandien sekmadienis, ir mes švenčiam gyvenimą, ir šluostomės barzdas kvailomis maldomis.“ O aš taip: „Įžeidu ne tik katalikams, krikščionims, visiems tikintiesiems, bet ir kiekvienam kilniam, kito įsitikinimus gerbiančiam žmogui bei sąmoningam Lietuvos piliečiui.“
Ir čia tik istorijos pradžia, mat „Keulė rūkė“ savininkai atrado savąją „aukso gyslą“ – agresyvią reklamą, išjuokiančią religinius simbolius ir žeidžiančią tikinčiuosius. 2016 metų gruodį su Kalėdomis jie sveikino, socialiniuose tinkluose paviešindami hedonizuotą nukryžiuoto Kristaus atvaizdą – besišypsantį, su kanapių vainiku ant galvos, padažo buteliukais rankose, prie kryžiaus pririštą šventiniu kaspinu. Dvigubas smūgis – tyčiojamasi iš Kristaus įsikūnijimo ir kančios, esminių krikščionybės elementų. Šių metų pradžioje pasirodė dar viena reklama – Jėzus siūlo užkandinės maistą. Paviršutiniška ir amoralu. Balandį dar viena reklama – nepadorius gestus rodantys vyrai stovi prie nutapytos pusnuogės moters su aureole. Prierašas prie nuotraukos (kalba netaisyta): „Po tokio tūso kaip vakar tik atgailauti Shvch. mergeles glēby.“ Visais atvejais naudojami tikintiesiems brangūs atvaizdai ir iškreipiami, kad reklamuotų tai, kas nesuderinama su jų šventumu. Pažeminant Jėzaus ir Marijos atvaizdus, pažeminamas ir krikščionių orumas.
Sistemingas religinių simbolių niekinimas? Šiandien viešame posėdyje pastarąjį pusmetį bendrovės komunikaciją „Facebook“ tyrusi Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VTAT) nagrinės bylą dėl galimo Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo. Dešimt šio teisės akto ketvirtojo straipsnio antros dalies punktų numato, kada reklama draudžiama. Šiuo atveju aktualus pirmasis – jei pažeidžiami visuomenės moralės principai – ir dešimtasis – jei niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai. Už šių reikalavimų nesilaikymą VTAT gali skirti baudą nuo 289 iki 8 688 eurų.
Vienas iš užkandinių tinklo savininkų Dominykas Čečkauskas praėjusiais metais interviu lrytas.lt prisipažino dėl komunikacijos nuolat rizikuojantys, tačiau matantys, kad ji pasitvirtina. „Mes norime, kad mūsų klientai būtų liberalūs, progresyviai mąstantys žmonės, kurie neturi kažkokių senovinių baimių dėl gėjų, religijos ar kitų dalykų“, – sakė jis. Sunku pasitikėti, kad pasirinkę tokią sąmoningai žeidžiančią ir kiršinančią reklamos strategiją bendrovės savininkai neįtraukė galimų baudų sumos į savo verslo kaštus. Keista, tačiau jie akiplėšiškai ginasi peržengę ribas ir vaizduoja kovojantys dėl idėjų, pažiūrų ir net moralinių principų.
Cituoju vakarykštį „Keulė rūkė“ pareiškimą iš „Facebook“ paskyros (kalba netaisyta): „Visi musu sukurti su religija susije postai neliecia tikinciuju ir nekritikuoja ju gyvenimo pasirinkimu, nes mes sventai tikime, kad kiekvienas turime teise rinktis mum teisinga gyvenimo buda. Taciau sie postai kalba ir provokuoja kalbeti apie idejas, nes ideju kritika bei diskusija ir yra variklis stumiantis musu visuomene i prieki.“
Pirma – įrašai tikrai sminga į tikinčiuosius, kitaip jie nebūtų pateikę prašymo išnagrinėti šios reklamos atitikimo įstatymams, neboikotuotų užkandinių. Antra – tikrai kritikuoja gyvenimo pasirinkimus, nes krikščioniškas gyvenimo būdas kyla iš tikėjimo Jėzumi Kristumi. Būtent dėl Jo krikščionys gyvena, laikydamiesi tam tikrų moralės normų, paisydami tam tikrų ritualų. Trečia – įrašai tikrai neprovokuoja diskusijų apie idėjas, nes kursto neapykantą (kas akivaizdžiai matyti iš skaitytojų reakcijų), jei kur nors ir stumia visuomenę, tai nebent visiškos nepagarbos kitaip manančiajam link ar net „visų karo prieš visus“ būklės. Bendrovei pradėjus aiškinti, kad „linksmas vyras prisirišęs ant kryžiaus“ tik primena nukryžiuotą Jėzų, kad panašumas atsitiktinis, argumentavimas ima atrodyti beviltiškas, nes susiduriama su cinišku ir įžūliu melu, bandant išnešti sveiką kailį.
Ne tik lojalūs „Keulė rūkė“ klientai, bet ir kai kurie progresyviais save laikantieji pasirodžius žiniai apie VTAT tyrimą ėmė nuogąstauti dėl dviejų dalykų – neva ribojamos žodžio laisvės ir Katalikų Bažnyčios bandymo „savintis“ visuomenės moralę, mat VTAT paprašė Lietuvos vyskupų konferencijos nuomonės dėl bendrovės reklamų. Į pirmąjį rūpestį atsakyčiau taip: ši byla nieko bendro su žodžio laisve neturi apskritai, nes „Keulė rūkė“ interesas paremtas nauda – parduoti kuo daugiau produktų, į juos dėmesį atkreipiant krikščionių orumo kaina. Nei daug, nei mažai. Jei moralė neįpareigoja gerbti bendrapiliečius, tuomet verta atsiversti LR Konstituciją, kurios 25 straipsnyje teigiama, kad laisvė skleisti informaciją „negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Šiuo atveju tas įstatymas skirtas reklamai reguliuoti, kokie jo punktai galimai pažeidžiami, cituota anksčiau.
Dėl antrojo rūpesčio – „Keulė rūkė“ reklama puikiai iliustruoja, kad toks dalykas kaip visuomenės moralė tikrai egzistuoja, o šaipymasis iš to, kas visuotinai suprantama kaip gerbtina, garantuoja didėjantį mėsainių pardavimą tarp tam tikrų grupių atstovų ir visišką boikotą iš kitų. Kristaus mokymas jau daugiau nei šešis šimtus metų yra reikšminga mūsų kultūros, o ir viešosios moralės dalis. Ką jau besakyti apie krikščionišką pagrindą tokių didžiai godotinų vertybių kaip lygybė, laisvė, solidarumas. Galiausiai vyskupai šioje situacijoje yra ir suinteresuoti kaip gausiausios tikinčiųjų bendruomenės, Romos katalikų, atstovai ir kaip religinių reikalų ekspertai. Kodėl jie, anot kritikų, negali konsultuoti valstybinės institucijos dėl to, ką tikintiesiems reiškia Jėzaus ir Marijos atvaizdai, religiniai simboliai?
Ši amorali reklama yra paprasčiausias naudos siekimas, prisidengiant liberaliomis, progresyviomis idėjomis. Nieko panašaus į pilietinę poziciją, kaip buvo bandoma sakyti pasityčiojus iš religijų po teroro akto Paryžiuje prieš dvejus metus. Dabar jau ne tik nenorima gerbti bendrapiliečių įsitikinimų, bet ir kvestionuojamas valstybės, turinčios apsaugoti jų orumą, vaidmuo. Labiausiai nerimą kelia tai, kad sistemingu krikščionių žeminimu paremta „Keulė rūkė“ komunikacija lengvai suvartojama kartu su jų ruošiamu maistu ir daliai žmonių nė kąsnis neužstringa burnoje. Ne į gera mums, politinių gyvūnų bendruomenei, toks kiauliškumas.
