Kiek Lietuvoje „kolonų“ ir kas jas stato?

Aurelijus Veryga

Ne apie statybas šį kartą. Šį kartą apie naująjį viešosios politikos „trendą“, kuris rodo, kad per COVID pandemiją, deja, taip nieko ir neišmokome.

Tik priminsiu kontekstą, nes panašu, kad jis jau išgaravo. Pandemijos metu, atsiradus vakcinoms, užuot dirbus, kad paaiškinti visuomenei vakcinacijos prasmę ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamas grupes, buvo pasirinkta strategija imtis prievartos, o nesutinkančius ar abejojančius skiepų nauda, apklijuoti etiketėmis, išmesti į visuomenės paraštes ir pan. Ar tai padėjo? Akivaizdu, kad ne. Dar blogiau, tai sukėlė atvirkštinį efektą. Žmonės mokėjo pinigus, kad suklastotų skiepijimo dokumentus, užsidarė socialinių tinklų burbuluose, tapo lengvu taikiniu sąmokslo teorijų skleidėjams. O, svarbiausia, vaikų vakcinacijos kritimas pasiekė iki tol nematytą lygį. Tai tokia ta istorinė atmintis ir gauta „nauda“.

Jei į darbus žiūrime rimtai, turime išanalizuoti, kokį rezultatą pasiekėme, pripažinti padarytas klaidas bei iš jų pasimokyti. Ar padarėme tai? Pabandysiu atsakyti į šį klausimą pasitelkdamas šiandienos kontekstą.

Pirmiausia, pradėsiu nuo termino „penktoji kolona“. Plačiąja prasme taip vadinamos žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką ir kenkėjišką veiklą valstybės viduje, taip pat slaptieji agentai, diversantai, provokatoriai ar teroristai.

Ar ji egzistuoja Lietuvoje? Neturiu nė menkiausios abejonės, kad taip. Neabejotinai turime ir mūsų pačių tautiečių, kurie okupantus pasitiktų su raudonais gvazdikais, taip pat turime daugiau nei reikia atvykėlių, kalbančių ir stebinčių rusišką informaciją, kurių, deja, jau galime skaičiuoti dešimtimis tūkstančių. Nepavydėtinoje situacijoje yra atsidūręs mūsų Valstybės saugumo departamentas, kuris jau ne kartą indikavo, kad neturi pakankamų pajėgumų suvaldyti rizikas.

Ar kam nors kyla klausimas, kad mano išvardintas rizikas reikia valdyti? Manau, kad ne. Tačiau pasižiūrėjus į priimtus sprendimus, susidaro įspūdis, kad kai kas nemato jokios grėsmės tose dešimtyse tūkstančių atvykėlių. Neabejoju, jog konflikto atveju būtų žmonių, kurie patys priešui nurodytų taikinius, juos žymėtų, išduotų svarbių asmenų buvimo vietą ir t. t. Tokių būna kiekvieno karinio konflikto metu. Tokių buvo Ukrainoje.

Neturiu nė menkiausios abejonės, kad jau dabar yra asmenų, kurie yra užverbuoti mums nedraugiškų valstybių dirbti joms, šnipinėti, rengti diversijas. Juo labiau, kad turime konkrečių pavyzdžių: agentų, veikusių partijose, asmenų, nuteistų už šnipinėjimą, realiai įvykdytų diversijų. Vadinasi, viskas tikrai rimta. Penktoji kolona, neabejotinai, yra mūsų pačių šalies tarnybų dėmesio objektas. Bet aš ne apie juos.

Aš noriu pakalbėti apie visuotine mada tampančią tendenciją, už bet kokį tam tikros grupės žmonėms netinkantį veiksmą, klijuoti penktosios kolonos etiketę. Ir to nevengia daryti net aukščiausi šalies politikai. Ar tokiu būdu mes neiškraipome ir nenuvertiname paties reiškinio svarbos?

Prisiminkime atvejį, kai pasigirdo pareiškimai apie penktosios kolonos formavimąsi Seime. Noriu pabrėžti, kad kiekvienas Seimo narys, prieš pradėdamas savo darbą, duoda priesaiką, kurios sulaužymas – pretekstas pašalinti iš Parlamento. Jei mūsų Valstybės saugumo departamentas ar kitos institucijos turi žinių apie priešiškos valstybės naudai veikiančius politikus, tai kodėl nematome nė vieno inicijuoto proceso, susijusio su priesaikos sulaužymo pripažinimu? Jei tokių duomenų nėra, tai etikečių klijavimas tiesiog diskredituoja problemos rimtumą.

Pateiksiu pavyzdį iš savo profesinės srities. Buvo atsiradusi tendencija prastesnės nuotaikos ar sunkesnio gyvenimo epizodą vaizdžiai vadinti depresija. Ar tai padėjo tiems, kurie iš tiesų ją turėjo? Vargu. Suklaidinti žmonės be reikalo „prisipaišė“ sau ligų ar net kreipėsi į specialistus, o tie, kuriems iš tiesų reikėjo pagalbos, dažnu atveju jos nesulaukė. Ir dabar, kai turėtumėme kalbėti apie tai, kaip visiems susitelkti ir pasiruošti galimoms grėsmėms, mes, panašu, lipame ant to pačio grėblio ir, nesigilinant į turinį, pradedame naują visuomenės narių skaldymo ir etikečių klijavimo etapą.

Kitas susiskaldymo pavyzdys – ta nelemta laida su jaunuoliu, kuris išsakė savo „pacifistines“ idėjas. Ir per kelias valandas vienų akyse tapo visuomenės „atmata“, o kitų – „herojumi“, išsakiusiu tai, ko kiti nedrįso viešai pasakyti. Užuot gilinęsi į tokių minčių priežastis, mūsų nuomonės formuotojai vėl nuėjo lengviausiu keliu – nurašė ir paskelbė už sociumo ribų. Nežinau tikrų jaunuolio motyvų, bet jų gali būti ne vienas. T. y., realus pacifizmas, kartais siejamas su religiniais įsitikinimais. Gali būti ir tiesiog baimė. Taip pat jau masiniu reiškiniu tapęs individualizmas, kurį patys jauniems žmonėms ir išugdėme. Na, o ketvirtasis motyvas galėtų būti priklausymas penktajai kolonai ir sąmoningas veikimas prieš savo valstybę. Kuris iš jų labiausiai tikėtinas? Nežinau. Bet niekas ir nesivargino įsigilinti.

Tad paanalizuokime šiuos motyvus kiek plačiau. Pacifizmas ir nenoras tarnauti su ginklu nėra joks naujas fenomenas. Filmotekose galima rasti tikra istorija grįstą filmą „Pjūklo ketera“. Filmas, apie ginklo į rankas nesutikusį imti JAV karį, tačiau gavusį apdovanojimą už daugybės kovos draugų išgelbėjimą. Ir noriu dar kartą pabrėžti, kad karinio konflikto metu valstybę reikėtų ginti ne tik ginklu, būtų reikalinga visokia parama ir pagalba, tad vieta atsirastų visiems, net ir dainininkams.

Jei jaunuolio mintys yra grįstos baime žūti, tai taip pat yra suprantama, nes nėra stipresnės baimės, už mirties baimę. Su ja susiduria ne tik civiliai, bet ir profesionalūs kariai. Ir su tuo taip pat reikia dirbti. Jei motyvai yra susiję su individualizmu ir tikėjimu, kad visuomenę apgins ir viskuo pasirūpins kiti, tai noriu priminti, jog su tokiu mąstymu susiduria ne tik jaunuoliai, bet ir visa Europos Sąjunga, tikėjusi, kad pati galės gyventi atsipalaidavusi, o saugumu pasirūpins JAV. Dabar visi patiriame to tikėjimo „pagirias“. Ar mes visi buvome penktoji kolona?

Praėjusių rinkimų metu siūlėme nedelsiant atgaivinti karinį rengimą vidurinėse mokyklose, kuris, iš esmės, buvo panaikintas dėl to, jog buvo vertinamas kaip sovietmečio palikimas, netinkamas demokratinei ir laisvai visuomenei. Bet ar tikrai jis netinkamas? Štai mūsų kaimynai lenkai labai atvirai kalba, kad vaikai bus mokomi kaip elgtis su ginklu. O, tuo tarpu, mes tūpčiojam ir skęstam savo pačių susikurtuose moraliniuose kompleksuose. Jei karinis rengimas grįžtų į mokyklas, garantuoju, kad tokių jaunuolių, kuriuos paskui tenka nustumti į visuomenės užribį, liktų labai nedaug. Didžiausias baimės priešnuodis yra žinojimas, kad esi pasirengęs ir žinai, ką daryti ištikus bėdai.

Prisiminkime dar vieną nepriklausomos Lietuvos istorijos etapą, kuomet politikams atrodė, kad šauktinių kariuomenei nebereikia. Buvo išardyta sistema, sunaikinta infrastruktūra, išnyko įprastas nusiteikimas, kad teks atlikti karinę tarnybą. Buvo manoma, kad užteks profesionalų kariuomenės. Ar politikus, kurie iniciavo šiuos sprendimus, reikėtų laikyti penktąja kolona, kuri ne kalbomis, o realiais veiksmais prisidėjo prie mūsų gynybinių pajėgumų susilpninimo? Užduokite sau šį klausimą kas kartą, kai pamatysite šiuos politikus kitiems klijuojant penktosios kolonos etiketes.

Kadangi esu šaulys, ne kartą įvairiuose renginiuose kartu su kolegomis teko bendrauti su susidomėjusiais gyventojais. Ir ne kartą teko girdėti, kad esą skatiname karą, kad reikia visus pasitikti ne su ginklu, o žemuogių sauja ir tuomet, jų manymu, nebus karo. Tad tikrai tenka įdėti daug pastangų aiškinant, jog tai, ką darome, yra skirta ne ką nors užpulti, o nuo užpuoliko apsiginti. Situacija pasikeičia paklausus, ką tokie „taikos nešėjai“ norėtų turėti namie, jei kilus neramumams, pas juos ateitų marodieriai ar prievartautojai: ginklą ar žemuogių saują? Gal situacija dar labiau pasikeistų, parodžius, kiek kompiuterinių „botų“ ir „trolių“ ateina palaikyti tam tikras idėjas, iškraipydami realią situaciją.

Kaip trumparegiška yra blaškytis šiandienos chaose, užuot bandžius išsaugoti šaltą protą ir veikti kryptingai, žiūrint savo interesų. Kilus krizei pirmieji nukenčia ar net žūsta tie, kurie pasiduoda panikai.

Tačiau chaosą neretu atveju kelia politikai. Kaip pavadinti kai kurių mūsų veikėjų elgesį ir komentarus JAV atžvilgiu? Kažkas pasipiktino, kad JAV nepriėmė ES užsienio politikos atstovės K. Kallas. Bet pamiršo paminėti, kad ji teigė, jog pasauliui reikia naujo lyderio, o vėliau kaip niekur nieko bandė vykti kalbėtis su tuo pačiu, jos nuomone, netinkamu lyderiu. Tokį veikimą, kaip kenkimą ES diplomatijai, jau įvardina ne vienas ES politikas, rasime apie tai rašiusių publikacijų ir Lietuvoje. Dar neseniai nuomonės formuotojams buvo aukštas lygis važinėti Tesla markės automobiliu ir aukštinti E. Muską už jo pasiekimus versle ir kosmoso technologijų vystyme. Dabar tie patys veikėjai jam paišo svastikas, degina automobilius ir t. t. Galima ir Lietuvoje važinėjančius Tesla markės automobilius sudeginti. Palengvės? Abejoju. Tai būtų tobulas kvailumo pavyzdys.

Dabar visi, ką nors teigiamo pasakantys apie JAV Prezidentą D. Trumpą, yra apdalinami epitetais, nors tie patys epitetų dalintojai dar neseniai šlovino buvusią Vokietijos kanclerę A. Merkel, vykdžiusią trumparegišką imigracijos politiką, privedusią prie kraštutinių dešiniųjų jėgų kilimo, pasodinusią Vokietiją ant rusiškų dujų adatos ir t. t.

Paradoksalu, bet penktąja kolona nėra vadinami Lietuvos politikai, sunaikinę šauktinių kariuomenę, ilgą laiką ignoravę kariuomenės finansavimo poreikį ir tą simbolinį 2 proc. gynybai. Nors visi aspektai realiai, o ne teoriškai padarė mus silpnais ir pažeidžiamais.

Pabaigai, noriu paminėti, kad tikrosios penktos kolonos yra labai nedaug. Bet labai daug tarp mūsų yra nerimo, baimės, nežinios liūne gyvenančių žmonių, kurie nebesusigaudo, kas iš tiesų vyksta. Patys užauginome kelias kartas, kurioms buvo kalbama, kad karų laikotarpis baigėsi. Patys jiems kartojome, kad NATO viskuo pasirūpins, pamiršę priminti, kad mes patys ir esame NATO. Patys neišaiškinome, kad NATO nespausdina karių spaustuvėje, kad tai yra tie patys žmonės, iš skirtingų šalių, pasirinkę karinę tarnybą. Užauginome kartas, kurios mano, kad jei patys neturėsime pinigų, tai duos Europos Sąjunga ir bus galima užuot dirbus, užsiimti nuomonės formavimu. Pamiršome tik pasakyti, kad pinigus Europos Sąjungai, tuos, kur tikimasi gauti, kažkas turi uždirbti.

Mūsų yra labai nedaug. Neduokdie, vėl, kaip kažkada, tektų gintis nuo užpuolikų ginklu. Tada vienam žmogui su ginklu reikėtų bent dešimties palaikančiųjų be ginklo. Kaip elgsis tie, kurie šiandien jau yra paskelbiami už visuomenės ribų? Kaip su jais elgsis tie, kurie turės ginklą?

Veidaknygė