Įpratome su valstybe kalbėtis įsakmiu tonu. Valstybė privalo, ir viskas! Aprūpinti, duoti, užtikrinti. Sulaikyti nuo emigracijos ar iš jos grąžinti, padaryti, kad būtume laimingi… Tik kas ta valstybė? Ne geroji tetulė, o mes – kiekvienas iš mūsų. Apie tai – pokalbis su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigu Raimondu Stankevičiumi.
– Prie šios temos atvedė jūsų bažnyčios tinklalapyje paskelbtas pagalbos prašymas. Renkamos aukos specialiajam automobiliui pirkti. Jis reikalingas kunigui Tomui Šernui, judančiam neįgaliojo vežimėlyje. Sutikite, aukos intencija keista. Ar tai parapijos, Bažnyčios reikalas – pasirūpinti mūsų valstybę gynusiu pareigūnu, sveikatą praradusiu 1991 m. liepos 31 d., omonininkams užpuolus Medininkų pasienio postą? Galų gale ar visai nedidelė tikinčiųjų bendruomenė pajėgi tai padaryti?
– Tomas yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas. Tai aukščiausios dvasinės tarnystės pareigos mūsų Bažnyčios vadovybėje, reikalaujančios pasiaukojimo ir nuolatinio darbo. Beveik kiekvieną sekmadienį jis laiko pamaldas Vilniuje, vizituoja reformatų parapijas visoje Lietuvoje. Nuolat judėti verčia ir visuomeniniai reikalai.
Mums rūpi, kad Reformatų bažnyčios vyriausiasis dvasininkas turėtų kuo geresnes sąlygas pareigoms atlikti – tai svarbu ir jam pačiam, ir tikintiesiems. Norime palengvinti jo kasdienybę. Iki šiol jis važinėjo savo šeimos automobiliu, kuris nėra pritaikytas neįgaliajam. Deja, Tomo sveikata prastėja. Persėsti iš vežimėlio į automobilį jam darosi vis sunkiau. Kartais dėl to tenka atsisakyti susitikimų, renginių, nes kiekvienas išvykimas iš namų tampa iššūkiu, reikalaujančiu didelių pastangų. Automobilis, pritaikytas kelionėms su neįgaliojo vežimėliu iš jo neišlipant, išspręstų daug problemų.
– Vargu ar kas abejoja, kad tai būtina. Tačiau… Nejaugi valstybė nusigręžė nuo T.Šerno, vienintelio išgyvenusio Medininkų tragediją? Kodėl į valstybę nesikreipiate pagalbos?
– Šį klausimą girdžiu nuolat: kodėl ne valstybė – esą tai jos pareiga duoti. Bet mes ir kreipiamės į valstybę, tik ne į jos vadovą, ministeriją ar kitą aukštą instituciją, bet į žmones. Kiekvienas iš mūsų esame valstybė, tad kiekvienas, o ne kažkokia beasmenė institucija, turime pareigą duoti. Mes, tikintieji, – Bažnyčios ganytojui, Lietuvos piliečiai – žmogui, gynusiam Tėvynę, dėl jos, kartu ir dėl mūsų visų, praradusiam sveikatą. Tikimės, kad į prašymą aukoti atsilieps ne tik mūsų Bažnyčios nariai.
Dažnai žmonių akyse matau nuostabą, kurios jie net neslepia. Ir iš mūsų parapijiečių esu ne kartą išgirdęs tą patį: valstybės pareiga rūpintis T.Šernu. Taip, visi mylime Tomą – kaip kunigą, dvasininką, puikų žmogų. Dauguma, kurie su Reformatų bažnyčia nesusiję, myli jį kaip mūsų tautos didvyrį. Bet būtent šiame reikale tai pakiša koją, nes būtinai išlenda lozungas: valstybė privalo.
– Tie, kas apeliuoja į valstybės sąžinę, turbūt yra įsitikinę, kad vien T.Šerno vardo pakanka – ir aprūpinama viskuo, kas reikalinga. Argi ne taip?
– Mūsų valstybė yra teisinė. Tuo tikiu, tą pripažįstu. Valstybė kunigui R.Šernui, kaip ir kiekvienam neįgaliajam, duoda tiek, kiek priklauso pagal teisinės valstybės nustatytas normas. Tomas nėra vienintelis žmogus, kuriam reikia pagalbos dėl jo sveikatos. Ir tikrai nebus taip, kad jis ar mes, kuriems jis rūpi, reikalaus išskirtinių sąlygų. Jis gauna tiek, kiek ir visi kiti. Ir tai yra teisinga.
O kas reikalinga papildomai, turėtume mes pridėti. T.Šernas svarbus mums, parapijai ir tikintiesiems, – mums reikia jo darbų Evangelikų reformatų bažnyčioje, sekmadienio pamokslų. Visiems kitiems turėtų rūpėti, kad jis tęstų savo visuomeninę veiklą. Tad paimkim ir patys padarykim, užuot skelbę lozungus.
Bet yra dalykų, kurie sunkiai suprantami, kuriuos reikia skubiai taisyti. Ir tai jau tikrai valstybinių institucijų reikalas. Atsimenu, prieš kelerius metus Tomas buvo pakviestas į iškilmingą renginį Vilniaus rotušėje, jam turėjo būti įteiktas svarbus apdovanojimas. Ir įsivaizduokite: pagrindinė miesto reprezentacinė erdvė nepritaikyta neįgaliesiems! Dviese laikydami Tomą už parankių laiptelis po laiptelio kopėme tarsi į kalnus. Tiriant Medininkų žudynių bylą, jis ne kartą turėjo atsisakyti vykti į apklausą dėl tos pačios priežasties – nepritaikytų žmonėms, judantiems neįgaliojo vežimėlyje, patalpų.
– Pykti ant valstybei priekaištus žeriančių neįgaliųjų, pensininkų ar kitų pažeidžiamų visuomenės grupių būtų nehumaniška. Bet ar teisūs, tarkim, emigrantai, kurie išvažiuoja trenkę durimis: kam man tokia Tėvynė, jei ji nieko neduoda?
– Tapome vartotojais – norime tik gauti, net ir iš valstybės. Siūlyčiau pirmiau paklausti savęs, ką pats daviau Lietuvai, kad ji būtų tvirtesnė, laimingesnė. Vis dar neatsikratome sovietinio mentaliteto, kai viskas buvo „mūsų“, t.y. niekieno, bet atsigręžus į Vakarus vartotojiškumas tik sustiprėjo. Didžiausia blogybė yra ta, kad tolstame nuo krikščioniškųjų vertybių. Su Vakarų kultūra atėjo laisvė, demokratija, galime laisvai išpažinti tikėjimą, skaityti Bibliją. Bet kai viskas galima, tampa neįdomu…
– Ko trūksta, kad kiekvienas galėtume pasijusti valstybės dalimi, jos kūrėjais? Kaip valstybės ir piliečio santykį formuluojate savo pamoksluose?
– Žmonės džiaugiasi gyvenimu nebūtinai tose valstybėse, kurių aukštas pragyvenimo lygis. Pirmiausia turime įvertinti tai, ką jau turime, ir tuo džiaugtis. Nieko neturiu, ko nesu gavęs, sakoma Biblijoje.
Dažnai tenka dalyvauti krikštynose. Kai tėvams pasakau, kad šis vaikas jiems nepriklauso, jie būna labai nustebę. Jeigu vaikas būtų tėvų nuosavybė, jie galėtų su juo daryti ką nori. Mušti, parduoti, įmesti į šulinį… Kai kas, deja, tą ir daro. Tačiau kiekvienas vaikas pirmiausia yra Dievo, o tėvai turi pareigą tą Dievo dovaną puoselėti, auginti, auklėti. Jie negali elgtis su ja kaip su nuosava – ką noriu, tą darau.
Taip ir su valstybe. Jei jaustume pareigą, mūsų santykis su ja būtų kitoks. Bet dažnas mano, kad tai valstybė mums įsipareigojusi, bet ne mes jai. Suprantu, kad reikia remti nepasiturinčias, daugiavaikes šeimas. Bet ir čia yra kita medalio pusė. Remdama valstybė perima tėvų pareigas, ištrina supratimą, kad tai jie privalo išlaikyti savo atžalas. Galvojama: valstybė man turi duoti pinigų, kad aš prisidėčiau prie jų išlaikymo. Ankstesniais laikais, kai nebuvo jokių socialinių paramų ar garantijų, tėvų pareiga buvo įaugusi į kraują. Dabar ją perėmė valstybė, ji augina vaikus. Nebeliko paties žmogaus atsakomybės, juk vis viena valstybė duos. Nebeliko pareigos auginti vaikus, vietoj jos – pareiga gauti kažką iš valstybės.
