Kitaip nebūtume čia atvažiavę po 38 metų nuo jo žūties

Kunigo Juozo Zdebskio minėjimas Rudaminoje 2024 m. vasario 3 d.

Kun. Mindaugo Martinaičio pamokslas

Visus žmogaus gyvenimo įvykius galima suskirstyti į dvi dalis: tai, ką Dievas duoda, ir tai, ką Jis leidžia. Tačiau koks žmogaus vaidmuo visame tame?
Jo pašaukimas – siekti gėrio ir vengti blogio. Ir šiame gėrio siekyje ir kovoje prieš blogį žmogus laisvai pasirenka, kiek ir kokio gėrio jis sieks ir kiek blogiui priešinsis. Vienas savo krikščioniško gyvenimo tobulybe laikys tai, kad jis nieko nepavogė ir neužmušė. Kitas graušis praleidęs net mažą progą padaryti gera ar nesigrūmęs su nuodėme iki kraujų.

Kunigas Juozas Zdebskis nenuleido sau šventumo kartelės iki lengvai įveikiamo lygio. Jis daug reikalavo iš savęs. Sakė, kad nieko neįmanoma pasiekti be pastangos, be prievartos sau. Sakė, kad akys, kuriose nespindi noras visus padaryti laimingais, visada yra tuščios.

Jūs, pažinoję Zdebskį, galėtumėte įvardinti daug būdų, kaip kunigas Juozas siekė šventumo. Kaip jis, nors ir vėliausiai grįžęs, imdavo bažnyčios raktus ir apeidavo Kryžiaus kelią. Kaip pirmaisiais penktadieniais ištikimai aplankydavo ligonius. Kaip praktikavo mąstomąją maldą. Kaip niekada nesiteisindavo. Kaip ištikimai buvo pavedęs save Švč. Mergelei Marijai šv. Grignion de Montfort pavyzdžiu. Žmogus yra laisvas kurti savo gyvenimą tokį, kokį nori, ir siekti šventumo ar tenkintis vidutiniškumu.

Jaunuoliui karaliui Saliamonui Dievas sako: „Prašyk, ko nori, ir aš tau duosiu“. Saliamonas paprašo išminties ir tampa išmintingiausiu žmogumi žemėje. Kaip būtų gera, jei viskas būtų taip paprasta. Jeigu turėtume sąrašą žmogaus tobulumui ir šventumui reikalingų dalykų, maldoje jų paprašytume, Dievas juos duotų, ir per trumpą laiką taptume tobulais, šventais žmonėmis. Tai paprasta tik pasakose. Gyvenime kiek sudėtingiau.

Žvelgiame į kunigą Juozą Zdebskį. Žavimės juo. Kitaip nebūtume čia atvažiavę po 38 metų nuo jo žūties, už 100 kilometrų. Kuo jis toks žavus ir patrauklus? Turbūt tuo, kad žvelgdami į jį mes aiškiau suprantame, koks galėjo būti Jėzus. Atrodo, kad jeigu Jėzus gyventų šiandien, gyventų panašiai kaip Zdebskis, bendrautų panašiai, kaip Jis, jo pastoracija būtų panaši. Prie jo taip pat liptų žmonės.

Evangelijoje rašoma, kad Jėzus su mokiniais plaukia truputį pailsėti, o žmonės, sužinoję, kur galima Jį rasti, ežero krantu tikriausiai bėga, nes aplenkia apaštalus, plaukiančius tiesiai per ežerą. Išlipęs iš valties Jėzus patenka tiesiai žmonėms į glėbį. Jie Jo ieško, jiems Jo reikia. Kodėl? Nes Jis juos myli. Nes Jam jie rūpi. Jie tai jaučia. Ir Zdebskio žmonės nelabai norėdavo paleisti. Gal dėlto Jis visur vėluodavo…

Bet pažiūrėkime į šio žmogaus, panašaus į Kristų, gyvenimą. Kaip jis tokiu tapo? Ar, kaip Saliamonas, prašė teisingų dalykų, juos gavo ir tapo gražiu žmogumi? Zdebskio gyvenime buvo dalykų, kurių jis tikrai neprašė, bet kurie jį darė tokiu, koks jis mums ir Dievui labiausiai patinka.
Jis tikrai neprašė sesutės žūties, sukrėtusios visą šeimą ir jo vaikystę, sunkaus santykio su mama, melancholiško ir depresyvaus savo charakterio. Jeigu pats būtų galėjęs rinktis, jis nebūtų pasirinkęs mėtymo iš parapijos į parapiją kas keli metai, persekiojimo, būrio šnipų, apdeginimo radioaktyviomis priemonėmis, šmeižto, kalėjimų, nužudymo.

Jeigu žmogui būtų leista pačiam rinktis visas gyvenimo aplinkybes, mes neturėtume šventųjų. Nes žmogus nėra pajėgus pasirinkti to, kas jį viršija, ko nesuvokia esąs reikalingas. Ir mes neturėtume šiandien Zdebskio ir nebūtume čia susirinkę.

Jeigu savo dvasinio tobulumo klausimą jis būtų sprendęs pats vienas, gal šiandien būtume kažkur girdėję, kad buvo toks kunigas pavarde Zdebskis, tarnavo geroje parapijoje – Sobore ar kitur, parašė romaną, gal ne vieną, išvertė knygų iš vokiečių kalbos, kurią gerai mokėjo. Bet tai nebūtų tas pats Juozas Zdebskis, tas pats Akiplėša, nutrūktgalvis Dievo karalystės riteris.

Tai yra geroji žinia, kad Dievas mūsų gyvenime veikia ir neatsiklausęs mūsų. Kad Jis dėl mūsų šventumo ir žmogiško tobulumo leidžia sau šiek tiek daugiau, negu mes jam leistume. Kaip gera, kad tai, ką netikintys pavadintų likimo smūgiu ar kritusia bloga korta, mes galime vadinti mylinčia Dievo ranka, kuri nepailstamai veda vis aukščiau ir aukščiau, tolyn nuo savimi susirūpinusio šventumo, jeigu jį išvis šventumu galima vadinti. Ir mūsų gyvenime vykstantys dalykai, kurių nepasirenkame ir niekada nesirinktume, yra tos pačios Dievo rankos dovanos. Jeigu turi gerą širdį, sieki gėrio ir vengi blogio, nenusimink, net jei baisiausi dalykai nutiktų. Niekas nevyksta be Dievo žinios ir Jo valios.

O būti žmogumi, panašiu į Jėzų, kas, beje, yra kiekvieno krikščionio pašaukimas, kainuoja. Ir, tiesą sakant, mes net nežinome, kaip tas panašumas realizuosis mūsų gyvenime. Staiga ar pamažu, – Dievas žino, kaip tai padaryti.

Yra tokia istorija, kaip žmogus, ūkininkas, mokė Dievą užauginti javą. Jis priekaištavo:

– Dieve, aš pasėjau javus rudenį, o Tu taip juos kankini per žiemą šalčiu, speigais ir visokiais atšiauriais orais.

Dievas jam atsakė:

– Gerai, tu nuspręsk, ko jiems reikia.

Ir žmogus pats ėmė rūpintis pasėtais grūdais. Neleido jokio speigo, tik labai švelnią žiemą. Kad grūdai nesušaltų, apklojo juos sniegu. Pavasarį javai sparčiai augo, ir vasarą jau bolavo nunokę.

– Štai, Dieve, pažvelk, kokius gražius javus užauginau, – pasakė žmogus.

– Bet tu pažiūrėk įdėmiau, – tarė Dievas.

Gražios javų varpos buvo tuščios.

Gal javai ir gali užaugti be didelių sunkumų, bet žmogus – vargu.

Visus dalykus galima suskirstyti į tuos, kuriuos Dievas duoda, ir tuos, kuriuos leidžia. Žmogaus uždavinys – siekti gėrio ir vengti blogio. Ir tame nėra ribų. Visgi šventumas nėra vien žmogaus siekis ir pastangos. Šventumas neįmanomas be Dievo pagalbos ir prisidėjimo. Jeigu sakoma, kad žmogus yra savo likimo kalvis, tai apie šventumą reikėtų sakyti kitaip. Dievas yra mūsų šventumo Kalvis. Mes tik gizeliai, kuriems svarbu klausyti Kalvio ir kiek galima daugiau prisidėti. Tada iš mūsų gyvenimo gali gautis kažkas daugiau negu šnipštas.

Kai Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina žmonijoje, jis atsakė: „Žmogus. Nes jis aukoja sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena tarsi niekada nemirtų. O tada miršta taip ir negyvenęs.“

Ir negi pamokslą užbaigsi Dalai Lama? Užbaikime mūsų mielo, brangaus kunigo Juozo Zdebskio mintimis. Jis primindavo paprastą ir labai brangią tiesą sakydamas: „Vaikeliai, Dievas yra geras“. Ir dar: „Į savo gyvenimą žvelkite, kaip į Amžinojo gyvenimo pradžią. Ir pagal šio kelio tikslą orientuokite savo širdį. Gyvenkite ne šia diena ir ne sau, bet Amžinybei, Dievui ir savo broliui žmogui.“

Amen.